Trečiasis kryžiaus žygis

Trečiasis kryžiaus žygis
Priklauso: Kryžiaus žygiai
Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis kelyje į Jeruzalę (Džeimso Viljamo Glaso paveikslas)
Data 1189–1192 m. Vieta Artimieji Rytai,Mažoji Azija, Levantas, Sirija, Kipras Rezultatas Krikščionių pergalė prie Akros, Karaliaus Ričardo Liūtaširdžio pergalė Kipre
Konflikto šalys
Prancūzijos karalystė Šventoji Romos imperija Vengrijos karalystė Jeruzalės karalystė Tripolio grafystė Antiochijos kunigaikštystė kryžiuočių ordinai (tamplieriai, , teutonai, , , Šv. Tomo riteriai) Kilikijos Armėnija	Ajubidai Rumo sultonatas asasinai ---- Bizantija

Trečiasis kryžiaus žygis vyko nuo 1189 iki 1192 m. Žygį organizavo Popiežius Grigalius VIII ir Popiežius Klemensas III. Trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo keturi galingiausių Europos valstybių monarchai: Vokietijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa, Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas, Austrijos hercogystės hercogas Leopoldas V ir Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis. Europos monarchų sąjungininkais buvo Kilikijos armėnų valstybės kunigaikštis ir pirmasis karalius Levonas II.

Pagrindine kryžiaus žygio priežastimi buvo tai, jog ajubidų sultonas Saladinas 1187 m. spalio 2 d. užkariavo Jeruzalę.

Artimųjų Rytų vidaus politika Trečiojo kryžiaus žygio metu

Antrasis kryžiaus žygis (1147–1149) nepakeitė politinės situacijos Sirijoje. Kryžiaus žygio riteriai nesusilpnino Mosulo (miesto, dabartinio Irako Šiaurėje) bei didžiausio tuo metu Sirijos miesto Alepo emyro Nur-ad-Dino (turkų genčių, vadinamų seldžiukais, vado), kuris užėmė Damaską. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų – seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru Egipte.

Grėsmę kėlė Nur-ad-Dinas, kuris nusitaikė į Antiochijos kunigaikštystę. Nur-ad-Dino kovoje su Antiochijos kunigaikščiu Raimundu iš Puatjė 1147–1149 metais, Antiochijos kariuomenė ne kartą buvo sumušta, o 1149 metais viename mūšių žuvo pats kunigaikštis Raimundas iš Puatjė. Nuo to momento Antiochijos kunigaikštystės padėtis buvo ne ką geresnė negu Jeruzalės. Dar 1148 metais Jeruzalės karalius Balduinas III nukreipdamas Vokietijos karalių Konradą III į Damaską padarė klaidą, kuri davė pasekmes iš karto po Antrojo kryžiaus žygio. Damaskas sudarė sąjungą su Nur-ad-Dinu ir tapo visų didžiųjų musulmonų miestų ir kitų jų valdomų vietovių centru. Musulmonų užkariautų Damasko ir Antiochijos įtaka Artimuosiuose Rytuose augo. Tuo tarpu krikščionių pozicijos prastėjo. Jiems reikėjo pagalbos iš Vakarų Europos.

Tuo momentu, kai Palestina palaipsniui perėjo į Nur-ad-Dino rankas, Šiaurėje Bizantijos imperatorius Manuilas I Komninas kėlė vis didesnius reikalavimus krikščionims, kartu ir išlikusioms krikščioniškomis kunigaikštystėms. Jis turėjo pretenzijų valdyti visą Mažąją Aziją ir atkurti Romos imperiją su jos buvusios teritorijos ribomis. Manuilas I Komninas ne kartą rengė žygius į Artimuosius Rytus ir šie žygiai jam nešė sėkmę. Manuilo I Komnino politika sviro į Antiochijos kunigaikštystės sąjungą su Bizantija. Po pirmos žmonos Vokietijos karaliaus Konrado III sesers mirties, Manuilas vedė vieną iš Antiochijos princesių.

Kai 1187 m. Jeruzalę užkariavo sultonas Saladinas. Kryžiaus riteriai dėl to apkaltino Bizantiją. Jie teigė, jog Bizantija talkino ir teikė pagalbą musulmonams, buvo krikščionių išdavikė..

Nur-ad-Dinas jau buvo miręs dar prieš Jeruzalės atitekimą musulmonams, t. y. 1174 metais. Tais pačiais metais mirė ir Jeruzalės karalius Amauras I, trijų būsimų Jeruzalės valdovų – Sibilės, Balduino IV ir Izabelės – tėvas.

Sultono Saladino dėka buvo suvienyti Egipto ir Bagdado kalifatai.

Pasirengimas Trečiajam kryžiaus žygiui

Žinia apie tai, kas nutiko su Jeruzale, į Vakarų Europą atkeliavo ne iš karto. Šurmulys prasidėjo tik 1188 metais. Pirmosios žinios apie įvykius iš Šventosios Žemės buvo gautos Italijoje. Popiežiui nebeliko laiko apgailestauti dėl Šventosios Žemės praradimo, jis turėjo veikti tam, kad apgintų krikščionių reputaciją. Popiežius priėmė Trečiojo kryžiaus žygio idėją.

Buvo išsiųsti laiškai Europos valstybių monarchams ir dvasininkijos vadovams. Kardinolai, sukrėsti Jeruzalės netekties, davė Popiežiui žodį, palaikyti kryžiaus žygį ir skelbti apie jį. Dvasininkai žadėjo pereiti basomis per Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos žemes platindami kryžiaus žygio šventą reikalą. Popiežius ryžosi būsimam žygiui skirti nemažą dalį savo iždo pinigų. Dėl to buvo nutraukti vidaus karai, palengvinta riterių padėtis. Buvo skelbiama, jog tiems, kas dalyvaus kryžiaus žygyje, bus atleistos visos nuodėmės.

Trečiasis kryžiaus žygis turėjo palankesnes organizavimo sąlygas negu pirmieji du. Prie šio žygio iš karto prisidėjo trys galingiausi Europos monarchai – Vokietijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa, Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas ir Anglijos monarchas Ričardas Liūtaširdis. Tačiau vieningos idėjos, kaip vyks pats žygis, nebuvo. Be to, ir pačių valdovų tikslai buvo skirtingi. Tam, kad kartu kryžiaus žygyje dalyvautų ir Anglijos, ir Prancūzijos valdovai, reikėjo pastangų. Anglijos soste sėdėjo Plantagenetai, kurie buvo Normandijos ir Gaskonijos kunigaikščiai, ir gavo Anglijos sostą po to, kai vienas jų vedė Vilhelmo I Užkariautojo įpėdinę. Kiekvienas naujas Anglijos karalius turėjo duoti Prancūzijos karaliui priesaiką dėl valdomų Anžu, Meno grafysčių, Akvitanijos kunigaikštystės žemių, kurios buvo Prancūzijos teritorijoje.

Trečiojo kryžiaus žygio organizavimo metu Anglijos karaliumi buvo Henrikas II, o Prancūzijos – Pilypas II Augustas. Abu monarchai nesutarė. Radę progą, kenkė vienas kitam, nes jų valdomos žemės buvo kaimynystėje, įsiterpusios viena į kitą. Anglijos karaliui priklausiusių Prancūzijos teritorijoje buvusių žemių valdytojais buvo du karaliaus sūnūs – Jonas ir Ričardas. Prancūzijos karalius Pilypas sudarė su jais sąjungą ir bandė juos nukreipti prieš tėvą. Ričardui buvo peršama Prancūzijos karaliaus sesuo Alisa, kuri tuo metu gyveno Anglijoje. Prancūzijos karaliui pavyko palenkti Ričardą į savo pusę ir šis davė jam priesaiką.

Pylipas II Augustas norėdamas sukaupti nemažas pinigines atsargas būsimam kryžiaus žygiui Prancūzijoje įvedė naują mokestį, pavadinęs jį “Saladino mokesčiu”. Ši rinkliava buvo taikoma karaliaus valdomoms žemėms, taip pat kunigaikščiams ir netgi dvasininkijai, kuri anksčiau niekada nebuvo įpareigota mokėti jokių mokesčių karaliui. Ši situacija sukėlė dvasininkų nepasitenkinimą. Tačiau visumoje, tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje pinigų rinkimas Trečiajam kryžiaus žygiui buvo sėkmingas.

Anglijoje Kenterberio arkivyskupas Boldvinas surengė misiją po Velsą, kurios metu sušaukė 3000 karių, prisidėjusių prie kryžiaus žygio.

Kaip tik tuo momentu mirė Anglijos karalius Henrikas II (1189 m.) ir sostą paveldėjo Ričardas Liūtaširdis, kuris buvo Prancūzijos karaliaus bičiulis. Nuo to momento abu karaliai galėjo be kliūčių ruoštis kryžiaus žygiui.

Anglijos ir Prancūzijos karalių iškeliavimas į Trečiąjį kryžiaus žygį

1190 m. Prancūzijos ir Anglijos karaliai iškeliavo į kryžiaus žygį.

Karalių Ričardą Liūtaširdį supo daug kilmingų riterių, pasiryžusių pasižymėti mūšiuose ir pelnyti šlovę. Žygiui Ričardas Liūtaširdis surinko daug pinigų, netgi išnuomojo jam priklausiusias karališkas žemes ar jas pardavė. Jo kariuomenė išsiskyrė gera ginkluote. Dalis Anglijos kariuomenės išplaukė iš uostų laivais, pats Ričardas Liūtaširdis persikėlė per Lamanšą tam, kad susijungtų su Prancūzijos karaliaus kariauna ir galėtų dviese keliauti per Italiją. Abu karaliai ketino iki paties galutinio taško keliauti kartu, tačiau daugybė kareivių, kuriuos pakeliui reikėjo išmaitinti, taip pat galybė tempiamos ginkluotės, karinės amunicijos privertė karalius išsiskirti ir žygiuoti mažesnėmis kariaunomis.

Prancūzijos karalius keliavo priekyje. 1190 m. rugsėjo mėn. jis atvyko į Siciliją ir apsistojo Mesinoje laukdamas savo sąjungininko. Kai į Siciliją atvyko Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis, buvo nuspręsta, jog keliauti jūromis rudens metu nėra patogu ir gana pavojinga. Dėl to abi kariuomenės ir jų vadai rudens ir žiemos sezonus iki 1191 m. pavasario praleido Sicilijoje.

1191 m. kovo mėnesį Prancūzijos kariuomenė su karaliumi priešakyje sėdo į laivus ir persikėlė į Siriją. Pagrindinis Pilypo II Augusto tikslas buvo Akrė, miestas prie Viduržemio jūros. Į ši miestą buvo nukreiptos visų krikščionių viltys ir lūkesčiai. Iš vienos pusės prie šio miesto artėjo krikščionys, iš kitos pusės – buvo kaupiamos musulmonų karinės pajėgos. Visas Trečiasis kryžiaus žygis buvo nukreiptas į šio miesto apgultį ir jo užkariavimą. Kai prie šio miesto 1191 m. pavasarį priartėjo Prancūzijos kariuomenė, atrodė, jog tolesnę įvykių eigą lems prancūzai.

Ričardo Liūtaširdžio flotilė pajudėjo iš Sicilijos 1191 m. balandžio mėnesį. Kelionėje laivyną pasitiko audra ir laivas, kuriuo plaukė karaliaus Ričardo nuotaka Berengarija Navarietė, buvo nublokštas į Kiprą.

Tuo metu Kipro sala buvo imperatoriaus Izaoko Komnino valdžioje, kuris buvo atsiskyręs nuo Bizantijos. Anglijos karaliaus nuotaką jis paskelbė savo belaisve. Tokiu būdu karalius Ričardas Liūtaširdis privalėjo pradėti karą su Kipru. Šis konfliktas iš Anglijos karaliaus pareikalavo nemažai jėgų ir laiko ir nebuvo iš anksto numatytas.

Užvaldęs Kiprą, karalius Ričardas Liūtaširdis gavo ir visas Izaoko Komnino brangenybes. Saloje buvo surengta Anglijos karaliaus triumfo šventė, kurią sekė daug puotų ir lėbavimų. Tuo metu kai karalius Ričardas Liūtaširdis triumfavo Kipre, į salą atplaukė netekęs karūnos Jeruzalės karalius Gi de Luzijanas. Jis pateko Anglijos karaliaus globon. Ričardas Liūtaširdis jam pardavė Kipro salą. Raginamas Gi de Luzijano Ričardas Liūtaširdis paliko Kiprą ir iškeliavo prie Akrės, kur dvejus metus kartu su kitais krikščionių kunigaikščiais dalyvavo miesto apgultyje. Krikščionių rankose tuo metu buvo Antakija, Tripolis ir Tyras. Trečiojo kryžiaus žygio sąjungininkai ketino Akrą padovanoti nuverstam Jeruzalės karaliui Gi de Luzijanui.

Vokietijos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos iškeliavimas į Trečiąjį kryžiaus žygį ir jo mirtis

Didele Trečiojo kryžiaus žygio nesėkme tapo tai, jog kartu su Anglijos bei Prancūzijos karaliais negalėjo kartu išvykti išmintingas karo strategas ir politikas Frydrichas I Barbarosa. Jeigu Barbarosa būtų atsidūręs Akros apsuptyje nuo apgulties pradžios, strateginiai sprendimai ko gero būtų buvę gerokai išmintingesni.

Saladinas turėjo puikų laivyną. Laivai jam plukdė atsargas iš Egipto, o kariai pas sultoną keliavo iš Vidurinės Azijos, iš Mesopotamijos. Esant tokiai situacijai, Saladinas galėjo atlaikyti ilgai besitęsusią miesto apgultį.

Frydrichas I Barbarosa besiruošdamas kryžiaus žygiui Niurnberge sudarė sutartį su Bizantijos imperatoriumi. Pagal šią sutartį Barbarosai buvo užtikrintas laisvas kelias per Bizantijos imperijai priklausiusias žemes, taip pat ir maisto atsargų tiekimas. 1189 m. gegužės 24 d. imperatorius Frydrichas I Barbarosa įžengė į Vengrijos teritoriją. Vengrijos valdovas Bela III pats nesiryžo dalyvauti kryžiaus žygyje, tačiau Frydrichui Barbarosai jis buvo palankus. Siuntė imperatoriui dovanas, apginklavo ir dovanojo imperatoriui 2000 kareivių. Po penkių savaičių žygio Frydricho Barbarosos kariuomenė atkeliavo prie Bizantijos sienų. Žygio metu Frydrichas Barbarosa įsijungė į derybas su bulgarais ir serbais. Šie norėjo naujos tvarkos Balkanų pusiasalyje ir nebuvo palankūs Bizantijos imperatoriui.

Bizantijos imperatorius sutartį su Vokietijos imperatoriumi sulaužė. Buvo statomos kliūtys kryžiaus riteriams, bandoma juos sulaikyti, ardomi keliai, blokuojami tiltai ir pan. Vokietijos pasiuntiniai, išsiųsti į Konstantinopolį, nebuvo palankiai sutikti. Kuo labiau kryžiaus žygio riteriai artėjo link Makedonijos, tuo daugiau sutiko nepalankių graikų. Du mėnesius Frydricho I Barbarosos kariuomenė žygiavo nuo Braničevo iki Sofijos. Sofiją kariauna pasiekė rugpjūčio 13 dieną. Miestą rado apleistą gyventojų. Mieste nebuvo nei Bizantijos valdininkų, nei sutartimi pažadėtų maisto atsargų.

Nepasitikėdamas graikais Frydrichas I Barbarosa samdė vengrų ir serbų vedlius. 1189 m. rudenį Vokietijos imperatoriaus kariuomenė priartėjo prie Plovdivo. Leistis į kelionę toliau per Mažąją Aziją Frydrichui I buvo pavojinga, nepasirūpinus sąjunga su graikais.

Norėdamas išsiaiškinti padėtį imperatorius vėl išsiuntė pasiuntinius į Konstantinopolį. Grįžę derybininkai pranešė, jog graikų imperatorius sudarė sąjungą su Saladinu.

Vienas Frydricho I Barbarosos būrys užpuolė Gradeco gyvenvietę, kurią sudegino. Bizantijos imperatorius turėjo pagrindo manyti, jog Frydrichas I Barbarosa yra sudaręs sąjungą su jo priešu, Serbijos kunigaikščiu Steponu Nemanja. Lapkričio mėnesio pradžioje, kai kryžiaus žygio riteriai priartėjo prie Edirnės, Vengrijos karalius Bela III pareikalavo iš savo būrio karių sugrįžti.

1190 m. pradžioje Frydrichas I Barbarosa siuntinėjo pasiuntinius pas šių teritorijų valdovus, vyko derybos. Vokietijos imperatorius ketino sudaryti sąjungą su bulgarais ir gauti iš jų šiek tiek karių, tačiau tam jis turėjo pripažinti Bulgarijos nepriklausomybę. 1190 m. sausio mėnesį jis vedė derybas ir su Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniais, ir per Dalmatijos hercogą – su Serbijos kunigaikščiu Steponu Nemanja.

Vasario 14 d. buvo pasirašyta nauja sutartis su Bizantijos imperatoriumi, pagal kurią Barbarosos kariuomenei buvo leista keliauti per Mažąją Aziją.

1189 m. gegužės mėnesį Frydricho I Barbarosos sūnus Frydrichas V iš Švabijos kartu su savo kariuomene iškeliavo per Mažąją Aziją siekdamas prisivyti tėvą.

1190 m. kovo 25 d. vokiečių kariuomenė kėlėsi per Bosforo sąsiaurį. Barbarosos kelias ėjo per vakarines Mažosios Azijos teritorijas. Žygiuodami jo kariai susikaudavo su seldžukais. Tačiau labiausiai kariai kentėjo nuo maisto trūkumo ir bado. Gegužės mėnesį Barbarosos kariuomenė priartėjo prie Konijos. Laimėjo mūšį prie šio miesto su turkų gentimis. Tačiau prie Kilikijos vokiečių karius lydėjo nesėkmė.

Kai Frydrichas I Barbarosa priartėjo prie Kilikijos Armėnijos karalystės, jos valdovas Levonas II išsiuntė pas imperatorių pasiuntinių eskortą. Tačiau 1190 m. birželio 10 d. imperatorius Frydrichas I Barbarosa keldamasis per Salefo upę, dab. Goksu, Turkijos teritorijoje, nuskendo.

Nepaisant imperatoriaus žūties, Levonas III toliau palaikė kryžiaus žygio riterius. Jo kariai prisijungė prie Akros apgulties, o dar iki to padėjo Anglijos karaliui Ričardui Liūtaširdžiui užkariauti Kiprą.

Po Vokietijos imperatoriaus mirties dalis vokiečių kariuomenės grįžo į Europą, kita dalis, vadovaujama imperatoriaus sūnaus Frydricho V iš Švabijos, 1190 m. spalio mėn. prisijungė prie sąjungininkų kariuomenės, apgulusios Akrą. Prie Akros vokiečių kariai užsikrėtė maliarija. 1191 m. sausio 20 d. nuo maliarijos mirė ir Frydrichas V iš Švabijos. Po jo mirties vokiečių kariuomenės likučiai paliko Šventąją Žemę.

Akros apgultis

Nuo 1188 iki 1191 m. krikščionių kunigaikščiai savarankiškai su savo kariuomenėmis atvykdavo prie Akros. Dalis kunigaikščių žuvo pakeliui nuo musulmonų atakų, bado ir ligų.

Krikščionys užgulė miestą nuo jūros pusės – tai buvo vienintelė miesto dalis, į kurią galėjo nukreiptį ginklus ir apšaudyti miestą. Vidinė Akros dalis buvo užimta sultono Saladino, kuris laisvai galėjo susižinoti su Mezopotanija, teikusia jam atsargas ir paramą. Krikščionys atvykę pavieniui įvairiais laikotarpiais nesuvienijo pajėgų, o Saladino kariuomenė atsinaujindavo naujais kariais, atvykusiais iš Mezopotanijos ir buvo vieninga. Ilgai trūkusiai miesto apgulčiai buvo reikalingas miškas (mediena), tačiau aplinkui miškingų vietovių nebuvo aptikta. Medieną krikščionims plukdė laivai iš Italijos. Prie šios nepalankios padėties prisidėjo ir rytiečių karaliukų tarpusavio kovos. Gi de Luzijanas buvo konflikte su Konradu iš Monferato (Tyro miesto valdovu). Jų priešiškumas padalino krikščionių stovyklą į dvi dalis. Italai palaikė Tyro kunigaikštį, anglai – buvusį Jeruzalės karalių. Krikščionių kariuomenę silpnino ne tik maisto atsargų trūkumas, bet ir maro epidemija.

1191 m. prie Akros atkeliavo Anglijos ir Prancūzijos karaliai, į kuriuos rytų krikščionys dėjo visas viltis. Be šių dviejų karalių prie Akros atvyko ir Austrijos hercogas Leopoldas V.

Nors ir turėdama tokius autoritetingus valdovus krikščionių kariauna neturėjo jokio strateginio miesto puolimo plano.

Po Kipro užėmimo tarp Anglijos ir Prancūzijos karalių kilo nesutarimai išardę jų draugystę, nes Pilypas II Augustas pareiškė pretenzijas į dalį Kipro salos pagal sudarytą sutartį tarp jo ir Ričardo Liūtaširdžio. Prie Akros Ričardas Liūtaširdis ėmė palaikyti Gi de Luzijaną, o Prancūzijos karalius stojo Konrado iš Monferato pusėn. Tokiu būdu nei Anglijos, nei Prancūzijos karaliai nebebuvo pajėgūs apjungti savo kariaunų ir kiekvienas veikė pagal savo planą.

Liepos mėnesį Akros gyventojai nuo ilgalaikės miesto apgulties visgi išseko ir Saladinas buvo pasirengęs vesti derybas dėl miesto kapituliacijos ir taikos sutarties sudarymo. Tačiau iš krikščionių pusės buvo pateiktos sudėtingos sąlygos: miesto musulmonai galės gauti laisvę tik tuomet, kai krikščionims bus perduota Jeruzalė ir kitos Saladino nukariautos vietovės. Be to, Saladinas turėjo perduoti 2000 žinomų musulmonų krikščionims į belaisvius.

Manydami, jog Akra greitai kris, krikščionys labai atidžiai sekė, kad į miestą nepatektų atsargos.

1191 m. liepos 12 d. Akra pasidavė krikščionims. Vykdant taikos sutarties sąlygas greitai atsirado kliūčių. Austrijos hercogas Leopoldas V ant vienos Akros sienos dalies liepė iškelti savo vėliavą, kurią pamatęs Ričardas Liūtaširdis liepė ją nuimti. Austrijos hercogo Leopoldo V asmenyje Ričardas Liūtaširdis įgijo priešą.

Nors nemaža Akros miestiečių dalis buvo krikščionys, tačiau Saladino valdymo metais jie buvo gavę privilegijų, kurių nenorėjo prarasti. Miestą užėmus anglams ir prancūzams, kurie bandė miestiečius spausti, šie liko nepatenkinti. Be to, sklido gandai apie Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio palankumą Saladinui ir jo ketinimus išduoti krikščionis musulmonų sultonui. Dėl to Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas Akrą paliko ir iškeliavo su kariuomene namo.

Mūšis prie Arsufo

Karaliaus Ričardo Liūtaširdžio kariuomenė išžygiavo į pietus pagal Sirijos pakrantę į Arsufo miestą (dabartinė Izraelio teritorija). Kariai pastoviai buvo puldinėjami musulmonų, apšaudomi jų lankininkų, tačiau lėtai judėjo į priekį. Anglų riterius iš išorės saugojo pėstininkų būriai. Tamplieriai keliavo kariuomenės kolonos pabaigoje. Kažkurio žygio momentu neatlaikė hospitaljerai, jie buvo praradę per daug žirgų. Ričardas Liūtaširdis visgi sugebėjo suvaldyti savo kariuomenę, atvesti iki Arsufo ir laimėti pergalę.

Žygis į Jeruzalę

Laimėjusi mūšį prie Arsufo Anglijos karaliaus Ričardo Liūtaširdžio kariuomenė toliau judėjo link Jeruzalės. Perėję dykumą kariai išseko. Tikslas buvo pasiektas, liko išstumti musulmonus iš miesto. Vėl sekė ilgalaikė miesto apgultis, kurios metu Anglijos karalius Ričardas vedė derybas su sultonu Saladinu dėl miesto kapituliacijos, tačiau Saladinas miestą atiduoti krikščionims atsisakė. Saladinas pateikė sąlygą, jog krikščionys kariai turėsiantys palikti Jeruzalę, o krikščionims bus leista lankyti Viešpaties Dievo karstą..

Trečiojo kryžiaus žygio pabaiga

Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis liko laukti Akroje, kol Saladinas išpildys sąlygas ir perduos krikščionims Jeruzalę, tačiau musulmonų sultonas tai padaryti atsisakė. Visą 1191 metų rudenį ir 1192 metų pavasarį karalius Ričardas laukė Jeruzalės perdavimo, tris kartus ketino žygiuoti link Šventojo miesto, bet vis pasilikdavo Akroje. Jį kurstė ir Gi de Luzijanas, ragindamas pirmiausiai išlaisvinti pakrantę nuo musulmonų.

Konradas iš Monferato sudarė sąjungą su Saladinu, pagal kurią musulmonų sultonas jam atidavė Tyrą ir Akrą, o grafas prižadėjo sultoną palaikyti kovoje su Ričardu Liūtaširdžiu.

Tuo metu Anglijos karalius gavo nerimą sukėlusių žinių iš namų, jog jo valdas ketina užimti Prancūzijos karalius. Dėl to Ričardas Liūtaširdis 1192 m. rugsėjo 1 d. sudarė skubią sąjungą su Saladinu. Krikščionims buvo paliktas nedidelis ruožas žemės nuo Jafos iki Tyro. Jeruzalė liko musulmonų valdžioje. Šventasis kryžius į ją nebuvo sugrąžintas. Saladinas visiems krikščionims dovanojo tris taikos metus, per kuriuos jie laisvai galėjo lankyti šventąsias vietas.

1192 m. spalio mėnesį Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis paliko Siriją ir iškeliavo namo.

Po Trečiojo kryžiaus žygio daugelis Vakarų krikščionių buvo nusivylę, jog Jeruzalė nebuvo sugrąžinta, kaip ir dauguma musulmonų liko nusivylę, jog krikščionys iš Izraelio ir Palestinos teritorijų nebuvo išvyti.

Šaltiniai

1. Харрис Джонатан. Византия. История исчезнувшей империи / Пер. с англ. Н. Нарциссовой. – М.: Альпина Нон-фикшн, 2017. – 284 с. – ISBN 978-5-91671-755-6.
2. Nicolle, David (2005). The Third Crusade 1191: Richard the Lionheart and the Battle for Jerusalem. Osprey Campaign. 161. Oxford: Osprey. ISBN 1-84176-868-5.
3. Procter, George (1854). History of the crusades: their rise, progress, and results. R. Griffin and Co. pp. 112–16.

Literatūra

• Angold, Michael (2016). „The Fall of Jerusalem (1187) as viewed from Byzantium". In Boas, Adrian (ed.). The Crusader World. Routledge.
• De Expugnatione Terrae Sanctae per Saladinum, translated by James A. Brundage, in The Crusades: A Documentary Survey. Marquette University Press, 1962.
• La Continuation de Guillaume de Tyr (1184–1192), edited by Margaret Ruth Morgan. L’Académie des Inscriptions et Belles-Lettres, 1982.
• Ambroise, The History of the Holy War, translated by Marianne Ailes. Boydell Press, 2003.
• Chronicle of the Third Crusade, a Translation of Itinerarium Peregrinorum et Gesta Regis Ricardi, translated by Helen J. Nicholson. Ashgate, 1997.
• Edbury, P.W., The Conquest of Jerusalem and the Third Crusade: Sources in Translation. Ashgate, 1996.
• Edde, A–M., Saladin, trans. J.M. Todd (London, 2011).
• Gillingham, John (1978). Richard the Lionheart. London: Weidenfeld & Nicolson. ISBN 0-297-77453-0.
• Harris, Jonathan (2014), Byzantium and the Crusades, Bloomsbury, 2nd ed. ISBN 978-1-78093-767-0.
• Hosler, John (2018). The Siege of Acre, 1189–1191: Saladin, Richard the Lionheart, and the Battle that Decided the Third Crusade. Yale University Press. ISBN 978-0-30021-550-2.
• Hurlock, Kathryn (2013), Britain, Ireland and the Crusades, c.1000-1300, Basingstoke: Palgrave.
• Loud, G. A. (2010). The Crusade of Frederick Barbarossa: The History of the Expedition of the Emperor Frederick and Related Texts. Farnham, Surrey: Ashgate Publishing. ISBN 9780754665755.
• Lyons, M.C. & D.E.P Jackson, Saladin: Politics of the Holy War (Cambridge, 2001).
• Nicolle, David (2005). The Third Crusade 1191: Richard the Lionheart and the Battle for Jerusalem. Osprey Campaign. 161. Oxford: Osprey. ISBN 1-84176-868-5.
• Брандедж Джеймс. Крестовые походы. Священные войны Средневековья. – М.: ЗАО «Центрполиграф», 2011. – 320 с. – (История войн и военного искусства). – ISBN 978-5-9524-4964-0.
• Васильев А. А. Византия и крестоносцы: Эпоха Комнинов (1081–1185) и Ангелов (1185–1204). – Пг.: Academia, 1923. – 120 с.
• Добиаш-Рождественская О. А. Эпоха Крестовых походов: Запад в крестоносном движении. – 3-е изд. – М.: Едиториал URSS; Ленанд, 2017. – 128 с. – (Академия фундаментальных исследований. История). – ISBN 978-5-9710-3996-9.

Vikiteka: Trečiasis kryžiaus žygis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.