Tokugava Jošinobu15 tasis Tokugavų ir paskutinysis Japonijos šiogūnasGimė 1837 m spalio 28 d EdasMirė 1913 m lapkričio 2

Tokugava Jošinobu

15-tasis Tokugavų ir paskutinysis Japonijos šiogūnas
Gimė	1837 m. spalio 28 d. Edas
Mirė	1913 m. lapkričio 22 d. (76 metai) Bunkijas, Tokijas
Tautybė	japonas
Tėvas	Tokugava Nariaki
Motina	Arisugava Jošiko
Sutuoktinis (-ė)	Ičijo Mikako

Tokugava Jošinobu (jap. 徳川慶喜 = Tokugawa Yoshinobu, taip pat žinomas kaip Tokugava Keiki arba Hitocubaši Keiki; 1837 m. spalio 28 d. – 1913 m. lapkričio 22 d.) – 15-tasis Tokugavų ir paskutinysis Japonijos šiogūnas. Jošinobu prisidėjo prie palygintinai taikaus perėjimo į Meidži restauraciją, kurios metu buvo nuverstas šiogūnatas ir sugrąžinta imperinė valdžia Japonijoje. Jis buvo Hitocubaši šeimos, vienos iš jaunesniųjų Tokugavos giminės atšakų, galva (gosankyo).

Jaunystė

Tokugava Keiki gimė 1837 m. spalio 28 d., tuometinėje Japonijos šiogūno sostinėje Edo (dab. Tokijas). Jo tikrasis gimimo vardas yra Macudaira Šinčiromaro (Matsudaira Shichirōmaro). Dar vaikystėje jis buvo laikomas ypač talentingu ir lygintas su Tokugava Iejasu. Jošinobu yra princesės Arisugavos Jošiko ir septintojo Mito daimio, Tokugavos Nariaki, sūnus. Mito buvo viena iš trijų pagrindinių ir kilmingiausiujų Tokugavos klano šakų, dar kitaip vadinamų gosanke. Hitocubaši šeima, Tokugavos klano atšaka, kaip ir Mito priklaususieji atstovai galėjo tapti šiogūnato įpėdiniais, tačiau tuo metu nei viena šeima neturėjo vyriškosios lyties paveldėtojų. Keiki tėvo iniciatyva, Hitocubaši šeima įsivaikino Keiki, taip ypač padidindama jo šansus iškilti šiogūnate. 1847 m. jis tapo Hitocubaši šeimos galva.

1857 m. šiogūnas Tokugava Iesada sunkiai susirgo, taip spėjama, cholera. Iesada buvo jaunas ir ligotas, be to – jis neturėjo įpėdinio. 1858 m., mirus šiogūnui, Nariaki stengėsi iškelti savo sūnaus kandidatūrą į šiogūno postą taip bandydamas įgyvendinti savo paties reformistines idėjas politikoje. Jošinobu kandidatūrą palaikė ir kiti įtakingi daimio, bet Ii Naosukė ir kiti artimi Iesadai įtakingi asmenys susitarė dėl kito įpėdinio. Naujuoju šiogūnu buvo išrinktas dvylikametis Tokugava Iemoči. Keiki ir jo tėvas Nariaki su kitais radikalizmo šalininkais buvo sulaikyti ir įkalinti savo gyvenamosiose vietose. Jošinobu buvo priverstas pasitraukti iš vadovavimo Hitocubaši šeimai. 1860 m. Ii Naosukė buvo užpultas ir nužudytas septyniolikos jaunų samurajų. Po jo mirties, Jošinobu vėl tapo Hitocubaši šeimos galva.

Iškilimas

Vyriausybės politika, Vakarams suteikianti daugiau prekybinių laisvių, netrukus sukėlė stiprią opoziciją ir imta reikalauti šiogūno perleisti dalį savo valdžios imperatoriui. 1862 m. spalį vyriausybė buvo pagaliau priversta priimti kompromisą, kurio dėka Tokugava Jošinobu buvo paskirtas naujojo šiogūno globėju. Jam buvo suteikta teisė lankantis šiogūno pilyje jam patarinėti svarbiais politiniais klausimais. Jo du artimiausi sąjungininkai, Macudaira Jošinaga bei Macudaira Katamori, buvo paskirti užimti aukštas pareigas. Jošinaga užėmė politinių reikalų vadovo postą, o Katamori tapo Kioto sergėtoju.

Tam, jog sutaikytų ir suartintų impertoriškąjį teismą ir šiogūną bei suteiktų didiesiems valdininkams tam tikrą balsą sprendimų priėmimo procesuose, Keiki nedelsdamas pristatė naujas reformas. Spaudžiamas Jošinobu sutiko 1863 m. birželio 25 d. išvyti visus užsieniečius, vadinamus barbarais, iš šalies. Šiai dienai praėjus ir neįvykdžius jokių veiksmų, kritika šiogūnatui vėl padidėjo.

1863 m. pietinis Čošiu daimijas pradėjo atvirus vakariečių (prancūzų, olandų ir britų) laivų puolimus, tačiau šie juos įveikė, taip susilpnindami klaną. Vidinės kovos Japonijoje vis didėjo, o jų centre iškilo Kiotas. Čošiu daimijas buvo išvarytas iš Kioto, tačiau 1864 m. jis vėl bandė sugrįžti ir perimti miestą, todėl šiogūnas išsiuntė pirmąją ekspediciją į Čošiu teritoriją (dab. Jamagučio prefektūra). Tuo metu Jošinobu buvo rūmų apsaugos vadas ir padedant Sacumos daimijui bei Aizu koalicijai konfliktas buvo numalšintas.

Sekančiais metais, 1866 m. vasarą, šiogūnatas išsiuntė antrąją ekspediciją į Čošiu teritoriją. Ekspedicija buvo nesėkminga, mat daugelis šiogūnatą palaikiusiųjų daimijų atsisakė jam padėti dėl dvejų priežasčių: 1) jie nenorėjo sustiprinti šiogūnato autoriteto ir valdžios savo sąskaita; 2) kai kurie buvo sudarę slaptus aljansus su stipresniais daimijais. Be to, Čošiu daimijas savo pajėgas buvo aprūpinęs vakarietiška ginkluote. Dar po metų Sacuma ir Čošiu užėmė Kiotą. Šiogūnato armijos sutriuškinimas ir viešas pažeminimas parodė, kad šiogūnato laukia žlugimas. Kai kurie valstiečiai, pamatę artėjantį valdžios žlugimą ėmė nemokėti mokesčių ir puldinėti kaimų įgaliotuosius. Tokie įvykiai plačiai paplito paskutiniaisiais dvejais bakufu valdymo metais. 1866 m. įvyko mažiausiai 35 maištai miestuose ir 106 valstiečių sukilimai.

Nors staigi šiogūno Iemoči mirtis ir suteikė Keiki galimybę atsitraukti su savo kariais, taip išsaugant bent dalį savo garbės ir gero vardo, visiems buvo akivaizdu, jog šiogūnato karinė galia yra stipriai susilpnėjusi.

Šiogūno laikotarpis

1866 m. mirus Iemoči, 15-tuoju šiogūnu ir Tokugavos klano galva tapo Tokugava Jošinobu, kuris buvo vienintelis Tokugavos šiogūnas visą savo valdymo metą praleidęs už šiogūnato sostinės ribų, nė karto neįžengęs į Edo pilį.

Nors ir buvo nugalėti Čošiu, Jošinobu ir kiti valdininkai sutelkė jėgas norėdami reformuoti valdžią ir sugrąžinti Tokugavų klano stiprybę. Naujasis šiogūnas suprato, jog atėjo metas radikaliems vyriausybės pokyčiams. Jis stengėsi gauti pagalbos iš Antrosios Prancūzijos imperijos. Jošinobu, Tokugavos šiogūnato finansų įgaliotinis, Oguri Kozukenosukė, dar žinomas kaip vardu Tadamasa, bei Prancūzijos vyriausybės įgaliotinis Japonijoje, Leonas Rošė (Léon Roches) suvienijo jėgas norėdami pertvarkyti šiogūnatą į vakarietiško pavyzdžio vyriausybę. Jie numatė, jog reikia pertvarkyti centrinę biurokratiją, kurioje būtų įkurti atskiri armijos, laivyno, finansų ir užsienio reikalų departamentai; įgyvendinti karines reformas ypač padidinant prancūziškai apmokamų ginkluotų dalinių skaičių; griežčiau apmokestinti domenus, kurie atsiskaityti galėtų tik pinigais, o ne kitomis paslaugomis bei skatinti pramonės plėtimą, kasybą ir prekybą. Tačiau tradicinių požiūrių besilaikantieji priešinosi naujiesiems pokyčiams. Šie pokyčiai neįvyko dėl dvejų pagrindinių priežasčių: 1) Nutolusiųjų domenų vadovai, įskaitant ir Sacumos bei Čošiu klanus, pajautę galią ir valdžią, nebenorėjo būti pavaldūs Tokugavos klanui. 2) Samurajai, atvirai nebepaklusę ir nepaisę domenų vadovų, ėmėsi dramatiškų pertvarkymų. Jie sujungė savo karinę galią, kuri buvo užtektina kovojant ir nugalint Tokugavos armiją.

1867 m. vasario 3 d. mirė ir į sostą ateina penkiolikametis imperatorius Meidži. Meidži sugrąžino Sacumos ir Čošiu daimio statusus ir suteikė leidimą nuversti Tokugavos šiogūnatą. Tų pačių metų spalį Tosos daimis šiogūnatui pateikė memorandumą, kuriame buvo rašoma: „Šios situacijos pagrindinė priežastis yra ta, jog šalis valdoma iš dviejų centrų, tad Imperatoriaus akys ir ausys yra nukreiptos į dvi skirtingas puses. Virtinė įvykių beveik sukėlė revoliuciją, tad senoji valdymo sistema nebegali toliau tęstis. Jūs turėtumėte atkurti ir sugrąžinti politinę galią į Imperatoriaus rankas taip suteikdamas pamatą Japonijai vystytis ir iškilti nenusileidžiant visoms kitoms šalims.“

Minima, jog šiogūnato valdžia bus grąžinta imperatoriui, tačiau Tokugavų klano valdytojai išsaugos savo žemes ir užims ministro pirmininko postą. Po mėnesio, 1867 m. lapkričio 9 d., patirdamas didelį spaudimą, Tokugava Jošinobu atsisakė savo įgaliojimų, pateikdamas imperatoriui savo pozicijos išsižadėjimą ir grąžindamas politinę galią į imperatoriaus rankas. Taip buvo užbaigta Tokugavų šiogūnato era. Jošinobu tikėjosi, jog Tokugavos klanas galės valdyti savo žemes ir vis dar užims svarbią vietą bet kurioje naujoje valdžios struktūroje. Tačiau Sacuma ir Čošiu klanų lyderiai bei jų šalininkai nebuvo tuo patenkinti. Jie manė, jog laikui bėgant Tokugavos klanas vėl gali sustiprėti ir iškilti, tad jie nusprendė smogti pirmieji įvykdydami perversmą. 1867 m. gruodžio pabaigoje Sacumos ir Čošiu atstovai pajudėjo link Kioto. 1868 m. sausio 3 d. rytą grupė sukilėlių užėmė rūmus, esančius Kiote, ir paskelbė imperatoriaus valdžios atkūrimą. Be to, sukilėliai reikalavo, kad Jošinobu nusileistų ir atiduotų Tokugavų šeimai priklausančias žemes. Jošinobu buvo priverstas sutikti ir iš jo buvo atimti turimi titulai ir žemės, nepaisant to, jog jis nevykdė nusikalstomos veiklos prieš imperatorių. Jis išsiuntė savo būrius su protesto žinia į Imperatoriaus rūmus, tačiau jie susidūrė su Sacumos ir Čošiu daliniais Toba-Fušimi mūšyje, kuris yra siejamas su Bošino pilietinio karo pradžia. Šio karo metu Tokugavos būriai buvo sutriuškinti imperatoriaus armijos.

Bošino pilietinis karas

1868 m. sausio 27 d. įvyko Toba-Fušimi mūšis, žymimas kaip Bošino pilietinio karo pradžia. Tokugava Jošinobu šalininkų būriai, vadovaujami Aizu klano, įkalbėjo buvusį šiogūną „pašalinti imperatoriaus niekam tikusius šalininkus ir išspręsti kilusius ginčus kardu“. Iš pradžių Jošinobu nenorėjo visko spręsti jėga, tačiau jam teko sutikti ir kartu su būriais patraukti į Kiotą per du pagrindinius Toba ir Fušimi kelius. Mūšyje dalyvavo apie 8,5 tūkst. šiogūno samurajų, nors iš viso jų buvo apie 13–15 tūkst., bet dauguma jų buvo tradiciniai samurajai ir tik maža dalis iš jų išmanė karines taktikas bei buvo apmokyti ir apginkluoti vakarietiškais ginklais. Toba kelyje jie buvo pasitikti Sacumos daimijo samurajų, turinčių patrankas, kurie paleido pirmuosius šūvius nuo žirgo numesdami vieną iš šiogūnato pajėgų vadų. Šiogūnato samurajai buvo priversti atsitraukti po agresyvios Sacumos klano atakos. Atsitraukdami, jie padegė namus, esančius aplinkui. Tuo pačiu metu Fušimi kelyje esančios šiogūnato pajėgos susirėmė su Sacumos ir Čiošiu kariais, kurie išgirdę patrankų šaudymą Tobos kelyje pradėjo puolimą. Fušimi kelyje šiogūnato pajėgos buvo sudarytos iš šiogūnato samurajų, Šinsengumi ir Aizu klano būrių. Kitą dieną po mūšio pradžios, sausio 28-ają, Tokugavos šiogūnato samurajai buvo paskelbti imperatoriškosios valdžios priešais. Nors Čošiu ir Sacuma turėjo tik apie 5 tūkst. karių, jie buvo apginkluoti naujausia vakarietiška artilerija, o po dviejų dienų kovos, jiems įveikus šiogūnato karius, keletas svarbių daimijų perbėgo iš šiogūnato į imperatoriaus rėmėjų gretas.

Likę šiogūnato būriai pajudėjo link Jodo daimijo, tačiau čia nebuvo priimti, nes daimijas prisijungė prie imperatoriaus šalininkų. Šiogūnato samurajai buvo priversti trauktis į Osakos pilį. Sausio 30 d. Tokugava Jošinobu Osakos pilyje pradėjo rengti naują strategiją, tačiau pamatęs situaciją krypstant jam ypač nepalankia kryptimi, vasario 7 d. karo laivu slapta nuo savo būrių iš Osakos pabėgo į Edą. Pastebėję valdovo pabėgimą, netekę ryžto samurajai pradėjo trauktis iš pilies nutraukdami jos gynybą ir jau kitą dieną ji buvo apsupta imperatoriaus pajėgų. Pilyje likę kariai pasidavė be didesnio pasipriešinimo. Osakos pilis, kuri simbolizavo Tokugavos šiogūnatą vakarinėje Japonijoje, buvo užimta.

Užsienio reikalų ministrai iš Vakarų pripažino imperatorių kaip teisėtą Japonijos valdžią. 1868 m. gegužę imperatoriaus būriai apsupo Edą. Kai imperatoriaus kariniai daliniai įžengė į šiogūnato sostinę Edą, Jošinobu pasidavė imperatoriaus vyriausybei. Nepaisant Jošinobu pasidavimo šiogūnato laivyno vadas atsisakė atiduoti savo aštuonis laivus. Jis patraukė į šiaurę, kur tikėjosi sujungti savo pajėgas su Aizu ir kitų daimijų samurajais, kurie tebebuvo ištikimi šiogūnatui. Šiogūno šalininkai vis dar tęsė įnirtingas kovas Ede, Vakamacu ir Hokaide, stengdamiesi netgi įkurti respubliką.

Šiaurinę koaliciją sudarė patyrę kariai samurajai, tačiau jie vis dar naudojo tradicinius ginklus ir kovos metodus. Imperatoriaus armija buvo apginkluota modernia technika, tačiau jiems vis tiek prireikė kelių mėnesių kol pagaliau nuslopino pasipriešinimą. Aizu atkakliai kovojo šešerius mėnesius Vakamacu kalnuose, tačiau jam galiausiai teko pasiduoti. Vieninteliai Tokugavos šalininkai, kurių buvo apie tūkstantis, spėjo pabėgti jūros keliais į Hokaidą, tačiau jie išsilaikė tik iki 1869 m. birželio. Tų pačių metų lapkritį pasidavė paskutiniai šiaurinės koalicijos ir Aizu samurajai. Įnirtingose kovose mirė apie 3 tūkst. vyrų.

Gyvenimo pabaiga

Jošinobu buvo leista atsistatydinti ir atsitraukti pirmiau į Mito ir vėliau į Sumpu (dab. Šidzuokos miestą), kur jis ramiai gyveno, gaudamas garbės apdovanojimus iš naujosios Meidži valdžios ir palikdamas politiką užnugaryje. Po Meidži restauracijos, Jošinobu, bijodamas būti nužudytas savo buvusių tiesioginių pavaldinių (jap. hatamoto), kurie nebesugebėjo savęs išlaikyti be šiogūno, pasitraukė iš publikos akiračio ir pasinėrė į menus, įskaitant tapybą, fotografiją, užsiėmė medžiokle ir šaudymu iš lanko. 1880 m. Jošinobu buvo sugrąžinti jo teisiniai titulai, o vėliau jam buvo suteiktas aukščiausias rangas naujajame perų luome. Vieno laikraščio apklausos duomenimis, jis buvo išrinktas kaip idealus atstovas užimti ministro pirmininko postą.1902 m. birželį, už paklusnumą Meidži vyriausybei ir Japonijai, jam buvo suteiktas princo statusas, aukščiausias titulas diduomenėje. Imperatorius Meidži jam suteikė galimybę įkurti savo atskirą Tokugavos klano atšaką. 1902 m. tapo lordų rūmų nariu ir atsistatydino 1910 m.

1896 m. sausio 9 d. jo devintoji dukra Tokugava Cuneko (1882–1939) ištekėjo už princo Fušimi Hirojasu, su kuriuo susilaukė šešių palikuonių.

1911 m. gruodžio 26 d. gimė Jošinobu anūkė, Tokugava Kikuko, kuri ištekėjo už Šiovos imperatoriaus brolio, princo Takamacu.

Tokugava Jošinobu mirė Tokijuje, 1913 m. lapkričio 22 d. 16 val. 20 min., sulaukęs 76-erių metų. Jis yra palaidotas Janakos kapinėse, Taito rajone, Tokijuje.

Literatūra

Beasley, W. G. The Rise of Modern Japan. London: Weidenfeld & Nicolson. 2000. ISBN 0297646478. OCLC 59457413.
Clement, E. W., Jorgensen, A. A short history of Japan. Tokyo: Kyo bun kwan, Christian Literature Society. 1939. OCLC 10536670.
Gordon, A. A modern history of Japan: from Tokugawa times to present. New York: Oxford University Press. 2003. ISBN 0-19-511061-7. OCLC 803832588.
Jansen, M. B. The Making of Modern Japan. London: The Belknap Press Harvard Univ. Press. 2000. ISBN 0-674-0034-9.
Jansen, M. B., Rozman, G. Japan in Transition: From Tokugawa to Meiji. Chichester: Princeton University Press. 1986. ISBN 0-691-10245-7. OCLC 24059760.
Japan: An Illustrated Encyclopedia. Tokyo: Kodansha Ltd. 1993. ISBN 4-06-2059-38-X. OCLC 30457417.
Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. 1983. ISBN 0-87011-620-7. OCLC 9854358.
Nihon Kōtsū Kōsha. Who’s who of Japan: 100 historical personages. Tokyo: Japan Travel Bureau. 1999. ISBN 4-533-00798-8. OCLC 44129385.
Story, R. A history of modern Japan. London: Penguin Books. 1990. ISBN 014013512X. OCLC 442595404.
The New Encyclopedia Britannica. U.S.A. 1998. ISBN 0-85229-633-0. OCLC 97-060425.

Išnašos

Nihon Kōtsū Kōsha, 145 p.
Jansen B. M., 285 p.
Beasley W. G., 42 p.
Beasley W. G., 44 p.
Clement E. W., 105 p.
Clement E. W., 106 p.
Beasley W. G., 50 p.
Gordon A., 57 p.
Clement E. W., 106 p.
Gordon A., 58 p.
Gordon A., 107 p.
Gordon A., 107 p.
Beasley W. G., 53 p.
Gordon A., 59 p.
Marius B. Jansen ir Gilbert Rozman, 11 p.
Storry R., 102 p.

Nuorodos

Encyclopedia Britannica
Azijos žinynas „Tokugavų dinastija“
Azijos žinynas „Bakumacu“
Azijos žinynas „Meidži restauracija“
New World Encyclopedia – Boshin War

[1] Nihon Kōtsū Kōsha, 145 p.

[2] Jansen B. M., 285 p.

[3] Beasley W. G., 42 p.

[4] Beasley W. G., 44 p.

[5] Clement E. W., 105 p.

[6] Clement E. W., 106 p.

[7] Beasley W. G., 50 p.

[8] Gordon A., 57 p.

[9] Clement E. W., 106 p.

[10] Gordon A., 58 p.

[11] Gordon A., 107 p.

[12] Gordon A., 107 p.

[13] Beasley W. G., 53 p.

[14] Gordon A., 59 p.

[15] Marius B. Jansen ir Gilbert Rozman, 11 p.

[16] Storry R., 102 p.