Tibeto autonominis regionas

Tibeto autonominis regionas (tibet. བོད་རང་སྐྱོང་ལྗོངས་ , kin. 西藏自治区, pinyin: Xīzàng Zìzhìqū) – provincijos lygio Kinijos autonominis regionas, didele dalimi sutampantis su istoriniu Tibeto regionu. Išsidėstęs šalies pietvakariuose, Tibeto kalnyne, vidutiniame 4000 m aukštyje.[2]

Tibeto autonominis regionas
西藏自治区
Valstybė Kinija
Administracinis centrasLasa
Prefektūros7
GubernatoriusQiangba Puncog
KKP komiteto sekretoriusZhang Qingli
Gyventojų (2020)3 648 100[1]
Plotas1 204 776 km²
Tankumas (2020)3,03 žm./km²
ISO 3166-2CN-54
VikitekaTibeto autonominis regionasVikiteka

Istorija

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Tibeto istorija.

Tibeto autonominis regionas nevisiškai sutampa su istoriniu Tibeto regionu, kadangi į jį neįtraukta Amdo apskritis ir kai kurios kitos istorinės tibetiečių žemės, atsidūrusios kitų regionų administracijoje. Dabartinė provincija apima istorinius Tibeto regionus U-cangą (įskaitant Ngarį), Čangtangą ir vakarinį Khamą.

Precedentas šiam administraciniam vienetui susiformavo XVIII a., kuomet Čing dinastijos Kinija, užvaldžiusi Tibetą, padalino jį į „vidinį“ ir „išorinį“. „Vidinis Tibetas“ buvo padalintas tarp Qinghai ir Sičuano provincijų, o „Išorinis Tibetas“ buvo administruojamas kaip Tibeto provincija, ir jos teritorijos beveik atitiko dabartinio autonominio regiono ribas.

XX a. pradžioje, Tibetui įgijus de facto savivaldą, dalai lama kontroliavo tik Tibeto provincijos teritoriją, kaip nepripažinta valstybė. Tibeto autonominis regionas sudarytas naujai 1959 m., Kinijai prijungus Tibetą.

Valdymas

redaguoti

Nors Tibeto autonominis regionas vadinamas „autonominiu“, realios autonomijos turi tik kai kuriais kalbos, švietimo ir kultūros klausimais, o kitais aspektais valdomas kaip ir kitos Kinijos provincijos.[3] Pavyzdžiui, ligoninės Tibete praktikuoja tradicinę tibetietišką mediciną, o vaikai mokyklų pirmosiose klasėse mokosi ne tik bendrinės kinų, bet ir tibetiečių kalbos (aukštesnėse klasėse ir Tibete esančiuose universitetuose pereinama prie išvien kinų kalbos).[4]

Regiono gubernatoriumi skiriamas tibetietis, tačiau realią valdžią turi regioninio Komunistų partijos padalinio sekretorius, kuriuo paprastai skiriamas hanis.[5]

Administracinis skirstymas

redaguoti

Tibeto AR skirstomas į 6 prefektūrinio lygio miestus ir 1 prefektūrą (šios į 74 apskritis).

Prefektūros lygio miestai

redaguoti
  • Lasa (centras – Lasa)
  • Šigadzė (centras – Šigadzė)
  • Čamdo (centras – Čamdo)
  • Loka/Šenangas (centras – Dzetangas)
  • Njingči (centras – Baji)
  • Nagču (centras – Nagču)

Prefektūros

redaguoti
  • Ngari prefektūra (centras – Šičuanhė)
Tibeto autonominio regiono administracinis suskirstymas

Lasa
Šigadzė
Čamdo
Njingči
Loka
Nagču
Ngari
Ginčytinos teritorijos, dėl kurių nesutaria
 Kinija,  Indija arba  Butanas.
Administracinis vienetas Plotas (km²)[6] Gyventojų skaičius (2010)[7]
Tibeto autonominis regionas 1 228 4003 002 166
Lasa 29 538559 423
Šigadzė 182 066703 292
Čamdo 108 872657 505
Njingči 113 964195 109
Loka 79 287328 990
Nagču 391 816462 382
Ngari 296 82295 465

Demografija

redaguoti

Tibeto autonominis regionas – rečiausiai gyvenama Kinijos provincija. 2000 m. duomenimis 92,8 % gyventojų – tibetiečiai, 6,1 % – kinai, taip pat negausios vietinių tautelių monpų, lobų grupės. Dauguma gyventojų išpažįsta budizmą (lamaizmą) ir šamanistinius tikėjimus (bon).

Nors tradiciškai didelė dalis Tibeto gyventojų buvo klajokliai-piemenys, pastaraisiais metais centrinė valdžia siekia įkurdinti žmones gyvenvietėse. Urbanizacija paskutiniais dešimtmečiais sparčiai auga ir yra pasiekusi beveik 30%.[8]

Ekonomika

redaguoti

Tibete yra gan daug dirbamos žemės, tačiau jos naudojimą riboja aukštis ir klimatas. Auginami miežiai, rugiai, soros, grikiai, kviečiai. Iš gyvūnų laikomi jakai, ožkos, avys. Kalnuose vykdoma kalnakasyba, energijos išgavimui naudojama hidroenergija. Tolimesniam ekonomikos vystymui trukdo krašto atokumas ir infrastruktūros stoka, tačiau pastaraisiais metais tai keičiasi, Kinijai daug investuojant į geležinkelių ir kelių tiesimą, oro uostų statybą.[9]

  1. CHINA: Provinces, citypopulation.de
  2. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
  3. Heilmann, S. (2016). China’s Political System. Rowman & Littlefield Publishers, p. 238
  4. Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
  5. Guo, R. (2015). China’s Regional Development and Tibet. Springer, p. 170
  6. , Shenzhen City Bureau of Statistics, China Statistics Print
  7. Census Office of the State Council & Population and Employment Statistics Division of the National Bureau of Statistics. 中国2010人口普查分乡、镇、街道资料. China Statistics Print, 2012, ISBN:978-7-5037-6660-2
  8. Williams, V. R. (2020). Indigenous Peoples: An Encyclopedia of Culture, History, and Threats to Survival. ABC-CLIO, p. 1033
  9. Perkins, D. (2013). Encyclopedia of China. Taylor & Francis, p. 527
Kinijos administracinis suskirstymas

Provincijos: Anhujus | Činghajus | Dziangsi | Dziangsu | Dzilinas | Džedziangas | Fudzianas | Gansu | Guangdongas | Guidžou | Hainanas | Hebėjus | Heilongdziangas | Henanas | Hubėjus | Hunanas | Junanas | Liaoningas | Sičuanas | Šandongas | Šaansi | Šansi |

Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija

Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas

SAR: Honkongas | Makao

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Tibeto autonominis regionas, Kas yra Tibeto autonominis regionas? Ką reiškia Tibeto autonominis regionas?