Teliavelis

Teliavelis – lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje jis minimas antruoju, o Malalos kronikos intarpe jis vardijamas ketvirtuotu, paskutiniuoju, vadinamas kalviu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Ipatijaus sąraše jis tarsi priešprieša Nunadieviui, ir Malalos intarpe minimas sąrašo gale, tai vietos, kuriose būna chtoninės sferos atstovai. Jo ryšis su Saule nepaverčia jo dangišku personažu, tačiau lietuvių folklore aiškiai numanoma, kad kalvystę pirmieji išrado velniai ir tik vėliau žmonės iš velnių išmoko šio amato.

Kazimiero Būgos manymu, Teliavelis – kalvis milžinas galiūnas, nukalęs Saulę ir įmetęs ją į dangų. Tai veiklus, turintis kultūrinio didvyrio požymių dievas, artimas Velniui (Velinui, Vėlinui). Dalies tyrinėtojų manymu, tai gali būti ta pati figūra (), tačiau yra ir prieštaraujančiųjų: teigiama, kad Teliavelis neatrodo turįs Velniui būdingų chtoninių bruožų.

Etimologija

Buvo įvairių vardo rekonstrukcijos versijų.

• Vardo pradžia:
  • Pagal A. Briuknerį – kelio dievas, bandos dievas, nuo Telias – „veršis“.
  • Pagal N. Vėlių – žemės dievas, nuo tel – „žemė“.
  • Pagal V. Toporovą vardo pradžia – skolinys iš skandinavų, nuo Tialfi.
• Vardo pabaiga:

Tačiau vardo pabaiga „vel-“ abejonių nekelia, ji reiškia kalvio funkcijas, o padėtis dievų sąrašuose Teliavelį leidžia patikimai laikyti chtoninio pasaulio atstovu, kuris artimas senajam lietuvių dievui Velniui ar Velinui.

Literatūra

1. Teliavelis. Mitologijos enciklopedija, 2 Tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 296 p.
2. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. 2006, Klaipėda