Tauragės mūšis (1915)

Tauragės mūšis
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas
Deganti Tauragė, 1915 m.
Data 1915 m. vasario 19 - kovo 29 d. Vieta Tauragė Rezultatas Vokietijos pergalė Teritoriniai pokyčiai Tauragė ir apylinkės užimtos vokiečių
Konflikto šalys
Rusijos imperija	Vokietijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
generolas majoras A. Apuchtinas	generolas majoras fon Ezebekas
Pajėgos
iki 10 tūkst. karių	kito - nuo 3,5 tūkst. iki nenustatyto didžio
Nuostoliai
	> 500 žuvusių >500 belaisvių
Smarkiai apgriautas Tauragės miestas

Tauragės mūšis – 1915 m. vasario 18 – kovo 29 d. vykusi susirėmimų serija Tauragės ir Klaipėdos apylinkėse, kurios metu Tauragės miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, vienas Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Kovos prasidėjo vasario 18 d. Vokietijos kariuomenei užėmus Tauragę, kovo 19 d. Rusijos imperijos kariuomenės pajėgos iš miesto išstūmė vokiečius, kovo 29 d. vokiečiai galutinai išstūmė rusus iš Tauragės. Tauragės mūšis buvo vienas Vokietijos imperijos ir Rusijos imperijos pasienio kovų elementų, jo eigą tiesiogiai paveikė lygiagrečiai vykę kovos veiksmai Augustavo ir Klaipėdos apylinkėse.

Priešistorė

Prasidėjus karui Tauragę 1914 m. rugsėjo 20 d. be didelio mūšio užėmė vokiečiai. Atitraukus pajėgas į kitus frontus, po nedidelio mūšio lapkričio 2 d. miesto kontrolę susigrąžino rusai. Antrą kartą nužygiuoti iki Tilžės Rusijos kariams pritrūko jėgų. Po keleto kautynių sustabdžiusi rusų puolimą Vokietijos kariuomenė taip pat nesugebėjo išplėtoti savo pergalės ir padėtis fronte stabilizavosi į pietus nuo Tauragės. Likusiais rudens mėnesiais ir žiemos pradžioje šiame fronto ruože tapo kiek ramiau, nors tiek viena, tiek kita pusė bandydavo rengti nedidelius žygius į priešininko teritoriją, tačiau reikšmingų pokyčių, galinčių turėti įtakos tolesnei karo veiksmų eigai, iki metų pabaigos neįvyko.

1914 m. pabaigoje–1915 m. pradžioje šiaurinėje Rytų fronto dalyje buvo palyginti ramu. Tokia pertrauka buvo labai naudinga nuolat besitraukiančiai iš Rytų Prūsijos ir dalies Lenkijos išstumtai Rusijos kariuomenei, kuriai reikėjo atsigauti po virtinės nesėkmių. Žaibiško karo planai jau buvo sužlugę, kariaujančios šalys išeikvojo išteklius, sukauptus tik trumpiems karo veiksmams vykdyti, tad reikėjo kuo greičiau mobilizuoti pramonę ir parengti naujus planus, kurie padėtų iš esmės pakeisti padėtį. 1915 m. pradžioje Rusija ėmė kurti naujo grandiozinio puolimo dviem strateginėmis kryptimis planus. Kaip pagrindinė žygio kryptis iš pradžių minėtas Berlynas, į kurį greičiausiai buvo galima patekti užvaldžius Rytprūsius, vėliau buvo nuspręsta iš pradžių eliminuoti iš kovos Austrijos-Vengrijos imperiją. Galiausia Rusijos karinė vadovybė pasirinko abi šias kryptis, nusprendusi pulti plačiu frontu, nors prioritetas teiktas susidorojimui su Austrijos-Vengrijos imperija. Šiauriniame Rytų Prūsijos pasienyje esančios Rusijos pajėgos turėjo apsiriboti tik atitraukimo veiksmais. Pagrindiniam puolimui metų pradžioje buvo suformuota nauja 12-oji armija, turėjusi pulti Mlavos (dabartinėje Lenkijoje) kryptimi. Šiaurinėje Rytų fronto dalyje esančioms 10-ajai ir 1-ajai Rusijos armijoms buvo iškelta užduotis antroje vasario pusėje žygiuoti į Rytprūsius ir taip atitraukti pagrindinių Vokietijos pajėgų dėmesį. Rusijos vadovybė žinojo, kad Vokietija labai skausmingai reaguoja į išpuolius prieš Rytprūsius, vadintus Vokietijos aruodu.

Vokietija, savo ruožtu, puoselėjo plataus masto puolimo nuo Baltijos jūros iki Karpatų kalnų planą, kurį įgyvendinusi tikėjosi priversti Rusiją kapituliuoti dar 1915 m. Vokietijos puolimas Rytų Prūsijoje ir Austrijos-Vengrijos Galicijoje turėjo vykti sinchroniškai. Vokietijos karinė vadovybė tikėjosi, kad pagrindinis Rusijos smūgis bus nukreiptas būtent į Rytų Prūsiją. Tad šiuo tikslu Rytprūsiuose, Nemuno žemupyje tarp Tilžės ir Įsruties, ji sutelkė iš 4 korpusų (XXXVIII ir XXXIX rezerviniai korpusai, XXI armijos korpusas, 16-oji landvero, sustiprinta 1-oji kavalerijos divizijos ir kiek vėliau suformuotas XL rezervinis korpusas – viso apie 200 tūkst. karių) suformuotą naują 10-ąją armiją. Šiomis pajėgomis ketinta įvykdyti Rusijos 10-osios armijos (III, XX, XXII, XXVI ir III Sibiro korpusai, viso apie 120 tūkst. karių) dvigubo apsupimo planą. Manoma, kad vokiečiai žinojo, kokie silpni yra rusų armijos sparnai – dešiniojo sparno užimta teritorija buvo labai ištęsta ir menkai apsaugota, kairysis sparnas – vis dar neapsaugotas nebaigtos iki galo formuoti 12-osios armijos. Pagrindinis Vokietijos pajėgų smūgis turėjo tekti šiaurinei Rytų fronto daliai ir silpnam Rusijos 10-osios armijos dešiniajam sparnui. Jau 1915 m. sausio 28 d. Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vadas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas paskelbė direktyvą, kurioje įsakė 10-osios armijos kairiajam sparnui pulti Vilkaviškio–Tilžės kryptimi ir apsupti dešinįjį Rusijos 10-osios armijos sparną. Puolimas turėjo prasidėti pirmoje vasario pusėje. Sėkmės atveju buvo numatyta toliau judėti ir šiauriau nuo Nemuno, į Žemaitiją.

Pajėgų išsidėstymas

Dešiniajame Rusijos 10-osios armijos sparne buvo dislokuotas III armijos korpusas. Jo saugomos teritorijos prasidėjo į pietus nuo Nemuno žemupio ir tęsėsi iki Darkiemio (dabar Oziorskas, Kaliningrado sritis). Šiauriau nuo Nemuno – Jurbarko– Tauragės–Klaipėdos linija – einantis fronto ruožas iš Rusijos pusės buvo apsaugotas labai prastai. Šios apie 200 kilometrų besitęsiančios fronto linijos saugumą užtikrinti turėjo 68-osios pėstininkų divizijos 1-oji brigada, 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pėstininkų pulkai, neretai sukomplektuoti tik iki pusės. Formaliai 68-ajai pėstininkų divizijai dar priklausė ir 271-asis Krasnoselsko bei 272-asis Gdovo pulkai, kurie sudarė 2-ąją brigadą, tačiau gali būti, kad pastaroji brigada nuo pat karo pradžios buvo įtraukta į 10-osios Rusijos armijos III Sibiro korpuso sudėtį, kadangi 1915 m. pradžioje ji fiksuojama būtent šio korpuso dokumentuose.

Vokietijos pajėgos šiame fronto ruože nebuvo gausios. Jas sudarė daugiausia landvero ir landšturmo daliniai. Dėl išvystyto geležinkelių tinklo vokiečiai turėjo galimybę jas greitai padidinti.

Kovų eiga

Kovos šiaurinėje Rytų fronto dalyje suintensyvėjo 1915 m. vasario viduryje. Vokietijos karinė vadovybė užduotį išstumti Rusijos pajėgas iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių pavedė Karaliaučiaus gubernatoriui kavalerijos generolui Giunteriui fon Papricui (Günther von Pappritz). Jo žinion buvo perduotos visos Karaliaučiaus landšturmo pajėgos, taip pat keletas artilerijos pabūklų. Vokietijos kariuomenės grupė, kurios pagrindą sudarė rezervinė Tilžės brigada, vadovaujama generolo majoro (?) fon Ezebeko (von Esebeck), remiama vietinių landšturmo dalinių, vasario mėnesį pradėjo savo žygį nuo Tilžės pusės ir palyginti greitai įsitvirtino fronto ruože nuo pat Jurbarko iki Nemirsetos. Juos stabdyti rusai pasiuntė 3 šauktinių rinktines iš Tauragės.

Po keleto nedidelių kautynių Rusijos pajėgos nesugebėjo deramai pasipriešinti gausesniam priešininkui ir pasitraukė į Tauragę, palikę mūšio lauke 3 artilerijos pabūklus su amunicija. Po šios nesėkmės jau vasario 12 d. rusų karinė vadovybė iš miesto pradėjo evakuoti valdžios įstaigas ir karines atsargas. Prisimindami pernai įvykusį miesto užėmimą ir vokiečių plėšikavimą Tauragės gyventojai taip pat pradėjo evakuotis.

Vokietijos puolimas

Vokietijos pajėgos vasario 14 d. užėmė Piktupėnus, vasario 16 d. – Lauksargius, o 18 d. – Tauragę. Mūšių metu buvo sudeginti Tauragės priemiesčiai, artilerijos sviedinių sprogimų apgadinta Tauragės bažnyčia, muitinės sandėlis ir karinė ligoninė. Pavieniai daliniai pasiekė ir sudegino Skaudvilės kaimą.

Vokietijos kariai, vos tik užėmę miestą, pradėjo ruoštis galimam rusų pajėgų sugrįžimui. Prieš Tauragę nuo Skaudvilės pusės abiejose kelio Tilžė–Tauragė pusėse buvo pradėti kasti apkasai.

Rusijos kontrpuolimas

Vokietijos kariuomenės įsiveržimas į krašto gilumą buvo labai pavojingas Rusijos 10-ajai armijai, vasario antroje pusėje patyrusiai skaudų pralaimėjimą Augustavo miškuose. Siekiant išvengti apsupimo, nuspręsta stiprinti regione esančias pajėgas ir taip reabilituotis po virtinės nesėkmių. Nepavykus puolimui piečiau nuo Nemuno žemupio esančiame fronto ruože, rusai tikėjosi pralaužti frontą ties Tilže ir Klaipėda. Tilžės kryptimi Rusijos kariuomenė jau buvo prasiveržusi 1914 m. karo veiksmų metu. Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą šiame fronto ruože, tačiau neskyrė tam dėmesio, manydama, kad Rusijos 10-oji armija, ką tik pralaimėjusi prie Augustavo, praradusi praktiškai visą XX korpusą, nerizikuos puldama, atrodytų, visai nereikšmingame fronto ruože, į kurį net nebuvo nutiesusi geležinkelių. Rengiantis naujam puolimui Žemaitijoje ir Kurše buvo suformuota vadinamoji „Rygos–Šiaulių grupė“ – vienas darinys, sudarytas iš dviejų atskirų grupių, kurios turėjo skirtingas puolimo užduotis. Kurše suformuotas dalinys rengėsi žygiui į Klaipėdą, Žemaitijoje – pulti Tauragės–Tilžės kryptimi. Pastarosios grupės, vadovaujamos generolo majoro A. Apuchtino, pagrindą sudarė 269-asis Novorževo ir 270-asis Gatčinos pulkai, turintys 20 pabūklų. Šią grupę sustiprino 6 pasienio pėstininkų ir 6 pasienio kavalerijos šimtinės, taip pat 5 ypatingosios Orenburgo kazokų šimtinės. Iš viso link Tauragės žygiuojančią Rusijos kariuomenės grupę sudarė apie 10 tūkst. karių. Tauragės miestą turėjo ginti tik 14 landšturmo kuopų. Karo pradžioje Vokietijos karių kuopą sudarė 250 karių. Akivaizdų kiekybinį pranašumą turėjo Rusija; Vokietijos pajėgas galėjo sudaryti ne daugiau kaip 3,5 tūkst. karių.

Pavieniai susirėmimai prie Tauragės prasidėjo kovo pradžioje. Kovo 6 d. prasidėjo miesto apšaudymas iš artilerijos pabūklų, netrukus įvyko pirmas šturmo bandymas. Jo metu buvo sužeista 70 Rusijos karių. Į pagrindinius mūšius dėl Tauragės generolo majoro A. Apuchtino daliniai stojo kovo 16 d. Miestą šturmuoti planuota dviem kryptimis. 270-asis Gatčinos pulkas turėjo apeiti Tauragę iš dešinės pusės ir, patekęs į priešininkų užnugarį, atkirsti atsitraukimo kelius. 269-asis Novorževo pulkas puolė tiesiai, Tauragės–Šiaulių plentu. Tokiu būdu miestas greitai buvo apsuptas iš trijų pusių.

Priartėjęs prie Tauragės, 269-asis Novorževo pulkas susidūrė su stipriu Vokietijos pajėgų pasipriešinimu. Rusijos kariai turėjo pralaužti įtvirtintus ruožus, kulkosvaidžių dengiamus spygliuotos vielos užtvarus. Jų puolimą palaikė dviejų 68-osios artilerijos brigados baterijų pabūklai. Pirmasis puolimas buvo nesėkmingas, rusai patyrė daug nuostolių. Pirmieji puolimą pradėję 3-iasis ir 4-asis 269-ojo Novorževo pulko batalionai neteko savo vadų. 3-iojo bataliono vadas kapitonas (?) Zateplinskis (Затеплинский) žuvo, o 4-ojo bataliono vadas kapitonas (?) Pitka (Питка) buvo sunkiai sužeistas. Vietoje jų vadovavimą perėmę kuopų vadai bandė tęsti puolimą, tačiau pralaužti priešininkų įtvirtinimų nepavyko. Nesėkmę lėmė ir sunkiosios artilerijos trūkumas – lauko artilerijos pabūklai negalėjo išardyti įsitvirtinusių Vokietijos karių pozicijų. Ataskaitose užfiksuota, kad tą dieną buvo sužeisti 8 karininkai ir 148 Rusijos kariuomenės kariai. Kovo 17 ir 18 dienomis situacija liko praktiškai nepakitusi.

Kovo 19 d. rusai vėl pradėjo Tauragės puolimą. Mieste esančios Vokietijos pajėgos, matydamos apsupties grėsmę, pradėjo trauktis. Landšturmo kuopoms pavyko jėga prasiveržti pro jas supančius Rusijos dalinius ir atsitraukti iki Lauksargių. Viena landšturmo kuopa, vadovaujama grafo (?) fon Hageno (von Hagen) sugebėjo ne tik išsiveržti iš apsupties, bet dar ir paimti į nelaisvę 50 Rusijos karių. Kaip gynybiniai įtvirtinimai Vokietijos kariams pasitarnavo ir Nemuno pylimai, pastatyti siekiant apsisaugoti nuo pavasario potvynių.

Užėmus Tauragę, Rusijos pajėgų puolimas nesibaigė. Toliau buvo puolama Tilžės link. Spaudoje minima, kad tą pačią kovo 19 d. Rusijos kariuomenė, žygiavusi pirmyn nuo Tauragės, išstūmė Vokietijos karius ir iš Lauksargių, tačiau archyvinė medžiaga šį teiginį paneigia. Mūšio prie Lauksargių metu rusai į nelaisvę paėmė 35 vokiečių karius, užgrobė ginklų ir inžinerijos prietaisų sandėlį. Po šių mūšių karo veiksmai Tauragės apylinkėse aprimo iki kovo mėn. pabaigos, rusai pagrindinį dėmesį nukreipė į lygiagrečiai vykusį Klaipėdos puolimą, kurį vykdė generolo majoro Aleksejaus Potapovo (rus. Алексей Потапов) vadovaujamas dalinys iš 7 pėstininkų batalionų, 1 kavalerijos eskadrono, 2 jūrų pėstininkų kuopų, Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos dalinių, 270-ojo Gatčinos pulko 1 bataliono ir 8 senų artilerijos pabūklų.

Per kovo 18 ir 19 dienų mūšius Tauragės apylinkėse žuvo ir buvo sužeista apie 200 Rusijos karių.

Vokietijos kontrpuolimas po Klaipėdos mūšio

Kovo 19 d. Klaipėdos užėmimu pasibaigęs rusų puolimas padarė stiprų įspūdį Vokietijos karinei vadovybei, kuri nedelsiant pradėjo rengti kontrataką. Reaguodami į Rusijos sėkmę vokiečiai į šiaurinę fronto dalį sutraukė daugiau nei vieną korpusą reguliariosios kariuomenės karių iš kitų fronto vietų, dėl ko tuo metu kilo grėsmė net ir Rygai.

Keršydama už Klaipėdos miesto užėmimą aukščiausioji Vokietijos karinė vadovybė skyrė kontribucijas Suvalkų ir Lodzės miestams, be to, pagrasino už kiekvieną Rusijos kariuomenės užimtą miestą ir sodybą Rytų Prūsijoje atitinkamai griuvėsiais paversti 3 miestus ir 3 sodybas. Kovo 20 d., šeštadienį, Klaipėdą užėmusius rusų dalinius pradėjo atakuoti tą pačią dieną prie miesto iš pietų pusės priartėję generolo majoro fon Ezebeko vadovaujami Vokietijos kariuomenės daliniai. Kovo 21-22 d. Vokietijos pajėgos persekiojo Kretingos kryptimi iš Klaipėdos besitraukusius rusų dalinius, kai fon Ezebekas gavo pranešimą apie kovo 19 d. Vokietijos pralaimėjimą prie Tauragės.

Po kovo 19 d. pralaimėjimo prie Tauragės vokiečių pajėgos buvo įsitvirtinusios ruože nuo Jūros upės, prie Oplankio kaimo, į šiaurę iki Tauragės–Tilžės kelio. Kovo 22 d. po atkaklių mūšių Vokietijos kariai pasitraukė iš Lauksargių. Po šio atsitraukimo vokiečiai sulaukė pastiprinimo – po 30 valandų kelionės traukiniu iki Tilžės ir 24 kilometrų žygio pėsčiomis kovo 23 d. vakare kovos veiksmų zoną pasiekė majoro fon (?) Horsto (von Horst) vadovaujamas rezervinis pėstininkų batalionas iš Štetino. Iš šiaurės vakarų pusės tą pačią kovo 23‑iąją priartėjo generolo majoro fon Ezebeko kariai. Vakare prasidėję mūšiai tęsėsi visą naktį. Rusijos žvalgybai pastebėjus, kad Vokietijos pajėgos sustiprėjo, nuspręsta trauktis atgal link Tauragės. Naktį iš kovo 26-osios į 27-ąją iš šiaurinės Rytų Prūsijos dalies pasitraukė paskutiniai Rusijos kariuomenės daliniai.

Kaip ir Rusijos kariams prie Klaipėdos, Vokietijos kariams prie Tauragės puolimą apsunkino gamtinės sąlygos. Kovo pabaigoje staiga atšilus orams, prasidėjo atodrėkis, labai pablogėjo keliai. Kai kuriose vietose artilerijos pabūklus teko palikti, nes toliau gabenti buvo tiesiog neįmanoma. Nemuno žemupyje upių ir upelių vandens lygis pakilo tiek, kad pėstininkai brido iki juosmens vandenyje. Vokiečiams nepavyko greitai forsuoti patvinusios Ežeruonos upelio slėnio juostos, kas suteikė rusų pajėgoms daugiau laiko įsitvirtinti. Perkėlos per Jūros upę statybą palengvino pradėjęs vėsti oras. Kol inžineriniai daliniai statė tiltą, puolimo parengimą vykdė Vokietijos artilerija. Kovo 27 ir 28 dienomis Tauragė buvo apšaudoma iš artilerijos pabūklų, dėl to ypač nukentėjo pietinė miesto dalis. Rusų artilerija surengė atsakomąją ugnį, kuri buvo koreguojama iš Tauragės bažnyčios bokšto. Dėl šios priežasties bažnyčia tapo svarbiu Vokietijos artileristų taikiniu. Kovo 27 d. po pusiaudienio vokiečių artilerijos apšaudymą padėjo koreguoti lėktuvas. Kovo 28 d. ugnis šiek tiek susilpnėjo, pasidarė retesnė, tačiau apšaudymo metu pagaliau buvo sunaikintas labai svarbus Rusijos kariams stebėjimo punktas – Tauragės bažnyčia.

Kovo 28 d. Vokietijos inžineriniai daliniai baigė statyti tiltą per Jūros upę ir taip atvėrė kelią savo daliniams į Tauragės miestą. Naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją, iš karto po vidurnakčio, vėl prasidėjo stiprus įsitvirtinusių Rusijos pozicijų apšaudymas. Iš karto po jo vyko pėstininkų ataka. Apie 3 val. nakties Vokietijos kariai persikėlė per Jūros upę ties Pajūrio kaimu ir pradėjo Rusijos karių pozicijų šturmą. Puolimui vadovavo majoras (?) fon Nusbaumas, jau spėjęs pasižymėti mūšiuose dėl Klaipėdos. Vokietijos planas numatė apsupti Rusijos pozicijas ir tada suduoti lemiamą smūgį. Rusų vadovybė, pastebėjusi, kur link krypsta veiksmas, ir norėdama išvengti visiško sutriuškinimo, nusprendė trauktis link Kelmės. Šis atsitraukimas jau buvo pavėluotas, kadangi Vokietijos kariai spėjo patekti į priešininko užnugarį, dėl ko dalis nespėjusių atsitraukti Rusijos pajėgų atsidūrė apsuptyje, iš kurios verždamiesi patyrė daug nuostolių.

Pasekmės

Vokiškuose šaltiniuose minima, kad po mūšio kovos lauke liko apie 500 nukautų Rusijos karių ir dar tiek pat buvo paimta į nelaisvę. Per šias kovas ypač nukentėjo Tauragės miestas. Jis praktiškai buvo visiškai sudegintas. Tam, kad Vokietijos kariai nepagailėjo Tauragės, įtakos galėjo turėti ir barbariškas Rusijos karių elgesys užėmus Klaipėdą.

Šis mūšis ir kovos dėl Klaipėdos buvo vienas iš paskutinių epizodų 1915 m., kai Rusijos kariuomenei pavyko pastumti frontą į vakarus, ir paskutinis kartas per visą Pirmąjį pasaulinį karą, kai jai pavyko įžengti į Rytų Prūsiją iš šiaurės pusės. Siekdami tęsti sėkmingą puolimą, vokiečiai ir toliau stiprino savo pajėgas šiaurinėje Rytprūsių dalyje, o jau 1915 m. balandžio mėnesį pradėjo plataus masto puolimą į Vakarų Lietuvą ir Kuršą.

Išnašos

1. Schlachtfelder in Ostpreussen, p. 153
2. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo mėnesį // Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010, p. 50.
3. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo mėnesį // Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010, p. 58
4. А. Незнамов, Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., p. 38–39.
5. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c. 283.
6. А. Незнамов, Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., p. 59–60.
7. Rytų prūsai ir Vokietija // Lietuvos žinios, 1915, vasario 4 (17), Nr. 14, p. 1
8. А. М. Зайончковский, Первая мировая война, p. 349.
9. М. Гофман, Записки и дневники 1914–1918, p. 65
10. M. Pečiulis, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo mėnesį, p. 48
11. E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen 1914–1918, Berlin, 1919, p. 88
12. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 59.
13. А. Незнамов, Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., p. 65
14. И. И. Ростунов, Русский фронт Первой мировой войны, p. 210.
15. К. А. Залесский. Первая мировая война. Правители и военоначальники, c. 496
16. О. Леонов, И. Ульянов Регулярная пехота 1855–1918, c. 267
17. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 3.
18. Российская императорская армия в Великую войну Archyvuota kopija 2014-09-29 iš Wayback Machine projekto. // Ryadovoy.ru
19. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 60.
20. М. Гофман, Записки и дневники 1914–1918, p. 71
21. E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen 1914–1918, Berlin, 1919, p. 104
22. Friedrich Immanuel. Der Krieg im Herbst und Winter im Osten. Der deutsche Landkrieg, Erster Teil:Vom Kriegsbeginn bis zum Frühjahr 1915 // Der Weltkampf um ehre und recht.
23. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 51.
24. 4 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 58.
25. Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1915, kovo 3 (16), Nr. 25, p. 3
26. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 69, 74, 81
27. Schlachtfelder in Ostpreussen, p. 154.
28. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 103.
29. Esče, 10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsijoje (1915 m. vasario 9–21 d.) // Mūsų žinynas, t. 1, Nr. 3, 1921
30. М. Гофман, Война упущенных возможностей, c. 77–78.
31. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 66.
32. А. Незнамов, Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г., p. 61.
33. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 1.
34. А. А. Строков, Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне, c. 143
35. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 152, 155. 107
36. С. Бирюк, 68-я пех. дивизия в Первой мировой войне // Рейтар, но. 40, 2008 // http://1914.borda.ru/?1-2-20-00000273-000-80-0
37. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 199–200
38. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 199–201
39. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 206, 219.
40. Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, Nr. 34, p. 1.
41. Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 11 (24), Nr. 29, p. 3.
42. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 219.
43. E. Ludendorff, Meine kriegserinnerungen 1914–1918, s. 104.
44. А. Адылов, Третий штурм.
45. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 73.
46. Vyriausiojo kariuomenės vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 18 (31), Nr. 32, p. 3
47. Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14(27), Nr. 30, p. 2.
48. Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, Nr. 34, p. 2
49. 5 KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 241.
50. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 291–292.
51. War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war, p. 4
52. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 298–299, 309. 184
53. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 291–292.
54. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 299
55. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 314.
56. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 316.
57. KAA, f. 50, ap. 2, b. 199, l. 342.
58. Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, p. 78.

Literatūra

• Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. II, Chicago, 1986.
• Esče, 10-os rusų armijos XX korpuso veiksmai Rytų Prūsijoje (1915 m. vasario 9–21 d.) // Mūsų žinynas, t. 1, Nr. 3, 1921
• Europos karas // Rygos garsas, 1914, rugsėjo 20 (spalio 3), Nr. 75, p. 3.
• Гофман, М., Записки и дневники 1914–1918.
• Iš Lietuvos // Rygos garsas, 1915, kovo 3 (16), Nr. 25, p. 3
• KAA, f. 50, ap. 2, b. 199.
• Kaip paėmė Klaipėdą. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 11 (24), Nr. 29, p. 3.
• Karas Lietuvoje // Lietuvos žinios, 1914, rugsėjo 8, Nr. 163, p. 2.
• Klaipėdos iszgascziu dienos // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, Nr. 34, p. 1.
• Klaipėdos paėmimas ir atidavimas. Karo vaizdai // Rygos garsas, 1915 kovo 14(27), Nr. 30, p. 2.
• Леонов, О., Ульянов, И. Регулярная пехота 1855–1918.
• Ludendorff, E., Meine kriegserinnerungen 1914–1918, Berlin, 1919.
• Незнамов, A., Стратегический очерк войны 1914–1918 г. Период с 12 (25) ноября 1914 г. по 15 (28) марта 1915 г.
• Nuo Žemaičių iki Paprūsio // Rygos garsas, 1914, spalio 25 (lapkričio 7), Nr. 85, p. 1
• Pečiulis, Marius, Pirmojo pasaulinio karo veiksmai Vakarų Lietuvoje – Vokietijos ir Rusijos pasienyje – 1915 m. pradžioje – Karo archyvas, t. XXV, Vilnius, 2010.
• Последние из династии Романовых в литовской столице Archyvuota kopija 2025-03-03 iš Wayback Machine projekto., Россия в красках,
• Rytų prūsai ir Vokietija // Lietuvos žinios, 1915, vasario 4 (17), Nr. 14, p. 1.
• Ростунов, И. И., Русский фронт Первой мировой войны.
• Российская императорская армия в Великую войну^{[neveikianti nuoroda]} // Ryadovoy.ru
• Sembritzki, J., Geschichte des kreises Memel, Memel, 1918.
• Sembritzki, J., Geschichte des kreises Heydekrug, Memel, 1920.
• Строков, А. А., Вооруженные силы и военное искусство в Первой мировой войне.
• Tilžės išgriovimas // Rygos garsas, 1914, rugsėjo 13 (rugsėjo 26), Nr. 73, p. 1.
• Vyriausiojo kariuomenės vado štabo pranešimas. Rytų karo lauke. Karas // Lietuvos žinios, 1915 kovo 18 (31), Nr. 32, p. 3
• Vyriausybiszkas praneszimas // Lietuwiszka ceitunga, 1915 kovo 30, Nr. 34, p. 2
• Vokiečiai Lietuvoje // Viltis, 1914, gruodžio 10 (23), Nr. 278.
• War Chronicle. War Journal. Soldiers, letters, pictures of the war.
• Зайончковский, А. М., Первая мировая война.
• Залесский, К. А., Первая мировая война. Правители и военоначальники