Stasys Jameikis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Stasys Jameikis
Gimė	1914 m. kovo 21 d. Gipėnai, Zarasų raj.
Mirė	1990 m. birželio 18 d. (76 metai) Kaunas
Palaidotas (-a)	Seniavos kapinės
Veikla	žurnalistas, skautų vadovas

Stasys Jameikis (1914 m. kovo 21 d. Gipėnuose, Zarasų raj. – 1990 m. birželio 18 d. Kaune, palaidotas Seniavos kapinėse.) – Lietuvos žurnalistas, skautų vadovas.

Biografija

Mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką. 1934 m. apdovanotas ordinu „Už Nuopelnus“. 1930–1936 m. Vyriausio skautų štabo bendradarbis spaudos bei bendrojoje dalyse. 1934–1935 m. adjutantas Pilies Tunto vadijoje. 1935 m. Lietuvos skautų sąjungos šefo pakeltas į paskautininkius. 1939 m. kovo 4 d. – 1940 m. vasario 28 d. – Tvirtovės tunto tuntininkas. Kurį laiką buvo I Kauno Vyčių draugovės draugininkas.

1941 m. birželio 16 d. suimtas Vilniuje, išvežtas į Karelijos, paskui Abezės, Intos lagerius.

Per trylika metų, praleistų lageriuose, daug kentėjo:

sunkus fizinis darbas (taigos medžių kirtimas bet kokiu oru, anglių kasyklos ir kt.),

tardymai ir kankinimai, neįsivaizduojamai sunkios buitinės sąlygos (utelės, blakės, tarakonai, negailestingi taigos uodai ir t.t),

ligos (dar prieš tremtį sirgo džiova,kuri tik blogėjo lagerių sąlygomis; plito dizenterija ir kitos baisios ligos),

bolševikų valdžios pareigūnų ir kriminalinių nusikaltėlių, kalinamų kartu su politiniais kaliniais, patyčios ir persekiojimai,

o baisiausias buvo badas, kuri teko kentėti visus lagerio metus (tik su mažomis išimtimis, kai "bedugne" vadintam lageriui

vadovavo humaniškesnis politiniams kaliniams viršininkas).

S.Jameikiui ne kartą tik per stebuklą ir draugų pagalbą pavyko išvengti mirties. Sirgdamas dizenterija, be sąmonės buvo

išneštas į morgą ir paguldytas ant lavonų krūvos, kur jo atmerktas akis (nei pajudėti, nei kalbėti neįstengė) atsitiktinai pastebėjo

atėjęs lietuvis skautas Bronius Lengvenis. Vėliau (1942m. gegužės 20- 22d.) vyko sufabrikuotas teismo procesas 24 kaliniams,

iš kurių tik S. Jameikiui nebuvo skirta mirties bausmė (skirta 10 metų lagerio). Bylos "pretekstu" buvo tariamas organizuotas

bandymas pabėgti iš lagerio pas vokiečius. Kertant didžiules taigos pušis, viena jų užvirto ant S.Jameikio ir sulaužė stuburą,

po to dvejus metus gulėjo paražuotomis kojomis ir tik savo valios pastangomis vėl pradėjo vaikščioti (iš pradžių su ramentais).

Tuo jis labai džiaugėsi, nes "gydytojų" komisija ketino amputuoti kojas.

1954 m. gegužės 15 d. grįžo į Lietuvą. Gyveno Šiauliuose, vėliau – Kaune.

Kūryba

Mokydamasis Rokiškyje, rašė eilėraščius vaikams. Prie poezijos grįžo kalėdamas lageriuose, tačiau nemaža jos sunaikinta per kratas.

Išleistas eilėraščių rinkinys „Ilgesys“ (1994 m.), kur ilgimasi vargstančios tėvynės, o istorinė atmintis žadina laisvės viltį.

Atsiminimuose „Traukinys rieda į amžinastį“ (1994 m.) aprašomos badu ir katorginiu darbu marinamų

politinių kalinių kančios ir nužmoginimas.

Vertybės

S. Jameikis buvo labai darbštus žmogus, savo noru nė valandos nepraleidęs tuščiai- be darbo. Jis gyveno aukštomis vertybėmis, pabrėždamas, jog taip elgiasi skautai: nerūko, negeria, padeda artimui be jokio atlygio. Šių ir kitų vertybių neprarado net lageriuose, kur gulėdamas paralyžuotas siuvinėjo, rašė kaligrafiškai, drožinėjo, skaitė knygas.

Daug skausmo sukėlė ne tik tremtis, bet ir jos pasekmės. Lietuvoje likusiai jo žmonai Bronei teko trauktis į vakarus, į JAV. Iki tremties S.Jameikis su žmona susituokę pragyveno aštuonis mėnesius, po kurių daugiau nei trylika metų neturėjo jokios žinios apie vienas kitą, jau nekalbant apie visiškai skirtingą gyvenimo patirtį. Todėl, neturėdami jokio pasirinkimo (nei ji galėjo grįžti į okupuotą Lietuvą, nei jis išvykti iš jos), turėjo susitaikyti su išsiskyrimu visam laikui.

Šeima

Stasys Jameikis buvo jauniausias iš devynių vaikų.