Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Spinelas Aretinas it Spinello Aretino tikr Spinello di Luca Spinelli apie 1346 1410 m italų vėlyvosios gotikos protorene
Spinello Aretino
Spinelas Aretinas (it. Spinello Aretino, tikr. Spinello di Luca Spinelli, apie 1346 – 1410 m.) – italų vėlyvosios gotikos, protorenesanso dailininkas iš Areco.
Biografija
Spinelas gimė apie 1346 m. Arece. Jis buvo kilęs iš vietos amatininkų, daugiausiai metalo dirbinių meistrų giminės. Pravardė Aretino reiškia „iš Areco“. Spinelas tikriausiai mokėsi pas vietos tapytoją Andrea di Nerio, kurio įtakos pėdsakų galima įžvelgti ankstyvojoje Spinelo freskoje „Šv. Marija ir šventieji su rėmėju“. Iškart po 1780 m. Spinelas Aretinas persikėlė į Luką, kur jo stilius buvo paveiktas vietos mokyklos dailininkų, ypač Angelo Puccinelli. 1384 m. dokumentuota Spinelo sukurta altorinė tapyba olivetiečių vienuolių bažnyčiai Lukoje. Didelis Spinelo tapybos poliptikas, kurio centrinė panelė (dabar dingusi) datuota 1385 m., buvo olivetiečių bažnyčioje Romoje.
1386 m. Spinelas Aretinas dokumentuotas Arece ir 1387 m. − Florencijoje, kur jam buvo užmokėta už dviejų statulų projektus katedros fasadui. Maždaug tuo metu Florencijos Alberti giminė užsakė dailininkui du darbus: freskų ciklą Šv. Benedikto gyvenimo motyvais San Miniato al Monte bažnyčios vienuolyno zakristijoje (atliktas apie 1387−88 m.) ir ciklą Šv. Kotrynos Aleksandrietės gyvenimo motyvais Santa Caterina in Antella privačioje Alberčių oratorijoje už Florencijos ribų. 1390−1391 m. dailininkas sukūrė freskų ciklą Šv. Efezo ir Pontito gyvenimų tema Camposanto kapinėse Pizoje. Po to dirbo Florencijoje, kūrė freskų ciklą Šv. Jono Krikštytojo gyvenimo tema Santa Maria del Carmine bažnyčioje (neišlikęs). 1395−1397 m. dailininkas minėtas Arece.
1399−1401 m. Spinelas Aretinas vėl dirbo Florencijoje, bendradarbiavo ties didžiojo altoriaus kūrimu Santa Felicita bažnyčioje. 1404 m. pabaigoje dailininkas dirbo Sienoje, kur kūrė freskas vietos katedroje (neišlikusios). Svarbiausiu jo užsakymu buvo freskų ciklas popiežiaus Aleksandro III gyvenimo tema Sienos rotušėje (Palazzo Pubblico). Šiuose darbuose jam padėjo sūnus Parri Spinelli. Aretinas Spinelas mirė 1410 m. kovo 14 d. Arece. Savo kūryboje jis dažnai skolinosi idėjas iš kitų dailininkų, ypač iš Džoto, tačiau išvystė savą drąsų ir išraiškingą stilių, kuris paveikė vėlyvuosius Lorenzo Monaco ir Lorenzo Ghiberti gotikinius darbus, o jo dėmesys Džoto kūrybai ir monumentalumo pajautimas padarė įtakos Mazačui.
Darbų galerija
- „Šv. Nemezijus ir Šv. Jonas Krikštytojas“, apie 1385 m.
- Freskos Šv. Benedikto gyvenimo tema San Miniato al Monte bažnyčioje Florencijoje
- Freskos Santa Caterina in Antella oratorijoje
- „Nukryžiavimas“
- Freskos popiežiaus Aleksandro III gyvenimo tema Sienos Palazzo Pubblico rūmuose
Nuorodos
- Richard K. Emmerson. Key Figures in Medieval Europe. Routledge, − 2013, p. 606
- Encyclopaedia Britannica
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Spinello Aretino, Kas yra Spinello Aretino? Ką reiškia Spinello Aretino?
Spinelas Aretinas it Spinello Aretino tikr Spinello di Luca Spinelli apie 1346 1410 m italu velyvosios gotikos protorenesanso dailininkas is Areco Spinelo Aretino portretas Dz Vazario 1568 m Le Vite iliustracija BiografijaSpinelas gime apie 1346 m Arece Jis buvo kiles is vietos amatininku daugiausiai metalo dirbiniu meistru gimines Pravarde Aretino reiskia is Areco Spinelas tikriausiai mokesi pas vietos tapytoja Andrea di Nerio kurio įtakos pedsaku galima įzvelgti ankstyvojoje Spinelo freskoje Sv Marija ir sventieji su remeju Iskart po 1780 m Spinelas Aretinas persikele į Luka kur jo stilius buvo paveiktas vietos mokyklos dailininku ypac Angelo Puccinelli 1384 m dokumentuota Spinelo sukurta altorine tapyba olivetieciu vienuoliu baznyciai Lukoje Didelis Spinelo tapybos poliptikas kurio centrine panele dabar dingusi datuota 1385 m buvo olivetieciu baznycioje Romoje 1386 m Spinelas Aretinas dokumentuotas Arece ir 1387 m Florencijoje kur jam buvo uzmoketa uz dvieju statulu projektus katedros fasadui Mazdaug tuo metu Florencijos Alberti gimine uzsake dailininkui du darbus fresku cikla Sv Benedikto gyvenimo motyvais San Miniato al Monte baznycios vienuolyno zakristijoje atliktas apie 1387 88 m ir cikla Sv Kotrynos Aleksandrietes gyvenimo motyvais Santa Caterina in Antella privacioje Alberciu oratorijoje uz Florencijos ribu 1390 1391 m dailininkas sukure fresku cikla Sv Efezo ir Pontito gyvenimu tema Camposanto kapinese Pizoje Po to dirbo Florencijoje kure fresku cikla Sv Jono Krikstytojo gyvenimo tema Santa Maria del Carmine baznycioje neislikes 1395 1397 m dailininkas minetas Arece 1399 1401 m Spinelas Aretinas vel dirbo Florencijoje bendradarbiavo ties didziojo altoriaus kurimu Santa Felicita baznycioje 1404 m pabaigoje dailininkas dirbo Sienoje kur kure freskas vietos katedroje neislikusios Svarbiausiu jo uzsakymu buvo fresku ciklas popieziaus Aleksandro III gyvenimo tema Sienos rotuseje Palazzo Pubblico Siuose darbuose jam padejo sunus Parri Spinelli Aretinas Spinelas mire 1410 m kovo 14 d Arece Savo kuryboje jis daznai skolinosi idejas is kitu dailininku ypac is Dzoto taciau isvyste sava drasu ir israiskinga stiliu kuris paveike velyvuosius Lorenzo Monaco ir Lorenzo Ghiberti gotikinius darbus o jo demesys Dzoto kurybai ir monumentalumo pajautimas padare įtakos Mazacui Darbu galerija Sv Nemezijus ir Sv Jonas Krikstytojas apie 1385 m Freskos Sv Benedikto gyvenimo tema San Miniato al Monte baznycioje Florencijoje Freskos Santa Caterina in Antella oratorijoje Nukryziavimas Freskos popieziaus Aleksandro III gyvenimo tema Sienos Palazzo Pubblico rumuoseNuorodosVikiteka Spinello Aretino vaizdine ir garsine medziagaRichard K Emmerson Key Figures in Medieval Europe Routledge 2013 p 606 Encyclopaedia Britannica