Speleologija

Speleologija (urvotyra, požeminė geografija) (graik. spelaion – „urvas“ ir logos „žodis“, „kalba“, „sąvoka“, „mintis“, „protas“, „mokslas“) – tai mokslas, tyrinėjantis natūralius urvus, olas, ertmes, plyšius ir viską, kas su jais susiję. Dažniausiai urvai susidaro vandeniui tirpinant ir kitaip veikiant uolienas, t. y. vykstant karsto procesams.

Speleologijos objektas yra žmogui betarpiškai prieinamos bet kokios kilmės požeminės ertmės, nepriklausomai nuo jas gaubiančių uolienų sudėties.

Speleologijos reikšmė:

• praktinė veikla, kurios tikslas yra prasiskverbti į sunkiai prieinamas žemės gelmių vietas, kurti tam būtiną įrangą, įvaldyti ir tobulinti urvų įveikimo techniką ir taktiką, užtikrinti žmogaus saugumą ekstremaliomis sąlygomis, atlikti po žeme pirminius mokslinius stebėjimus, urvų aprašymus ir topografinius planus.
• geologijos šakinis mokslas, tiriantis urvus, jų kilmę, morfologiją, mikroklimatą, vandenis, gyvūniją, augaliją, materialinės kultūros liekanas, žmogaus įsikūrimo juose istoriją ir panaudojimo galimybes.

Skiriamos 7 speleologijos šakos:

• Geospeleologija (fizinė speleologija, speleometeorologija, speleomineralogija, speleomorfologija, speleochronologiją) – nagrinėja urvų atsiradimą ir vystymąsi.
• Biospeleologija (paleontospeleologija) – urvų faunos ir floros, gyvybės apraiškų urvų , jos rūšinės sudėties ir evoliucijos tyrimai.
• Antropospeleologija – nagrinėja žmogaus ir urvų tarpusavio ryšius, urvų pažinimo ir ūkinės veiklos pasekmes, materialinės kultūros liekanas.
• Regioninė speleologija – naujų ertmių paieškos, urvų paplitimo dėsningumų nagrinėjimas.
• Taikomoji speleologija (inžinerinė speleologija, speleomedicina) – nagrinėja urvų, požeminio ledo, vandens, nuogulų, naudingųjų panaudojimo galimybes, urvų terpės įtaką žmogaus organizmui, jų gydomąsias savybes, urvų apsaugos problemas.
• Techninė speleologija – požeminis nardymas, topografija, fotografija. Specialios įrangos kūrimas, skverbimosi po žeme technika ir taktika, darbo saugos užtikrinimas, specializuotas topografavimas ir fotografavimas.
• Istorinė speleologija – nagrinėja urvų mokslo ir speleologijos istoriją.

Speleologija Lietuvoje

Lietuviai pradėjo aktyviai važinėti į urvus 1970 m. Itin didelis aktyvumas buvo nuo 1980 m. iki 1991 m., tuo metu lietuvių speleologai buvo žinomi ir vertinami visoje Sovietų Sąjungoje. Po to sekė ilgokas štilis, lietuviai vis dar keliavo į urvus, tačiau stiprios komandos ir organizuotos veiklos nebuvo.

Per pastaruosius keletą metų speleologija Lietuvoje atgimsta. 2006 m. įkurtas (tarti „enigma“, lot. aenigma – mįslė, palaptis), kuris šiuo metu yra aktyviausia bei gausiausia speleologinė organizacija Baltijos šalyse.

Lietuvos speleologijos pradininkai yra Erikas Laiconas, , Raimondas Daniūnas ir kt. Šiuo metu šalyje veikia 3 speleologų klubai. Didžiausias ir aktyviausias iš jų . Jis vienija virš 40 narių. Klubas kasmet organizuoja ekspedicijas į Europos, Azijos urvus. Taip pat šalyje veikia ir speleologus narus vienijantis „Cavediving.lt“.

Įdomūs faktai

Garsus prancūzų speleologas M.Sifras (Michel Siffre), du mėnesius išbuvęs vienas oloje, po to dar mėnesį negalėjo atskirti žalios spalvos nuo mėlynos.

Šaltiniai

1. NAVICKAS, Vytautas. Pažinimo psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, 13 p. ISBN 5-430-00883-4 .

Nuorodos

• Lietuvos speleologų svetainė
• Lietuvos speleogų diskusijų forumas Archyvuota kopija 2013-08-12 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos speleologų narų tinklalapis
• Speleologų klubas „Spelaion“ Archyvuota kopija 2013-07-21 iš Wayback Machine projekto.