Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
ශ්රී ලංකාව
Türkiyə
Sovijus Jono Malalos kronikos Chronografija slaviškoje redakcijoje 1261 m aptiktoje legendoje minimas baltų religijos pe
Sovijaus mitas
Sovijus – Jono Malalos kronikos „Chronografija“ slaviškoje redakcijoje (1261 m.) aptiktoje legendoje minimas baltų religijos personažas.
Etimologija
Kalbininkų manymu, vardas Sovijus etimologiškai aiškintinas, kaip 'šovėjas' (pašauti į krosnį). Yra ir kitokių nuomonių (nuo žodžių savas, Saulė, latvių sava – drevė), tačiau nė viena jų nėra visiškai patikima. Mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Bronys Savukynas, Gintaras Beresnevičius.
Legenda ir jos turinys
Trumpoje legendoje aprašomi trys mirusiųjų laidojimo būdai (žemėje, medyje ir ugnyje) ir kaip pats geriausias išskiriamas . Po legenda parašytame tekste Sovijus apibūdinamas kaip sielų vedlys į Vėlių šalį. Pasak legendos užrašytojo, Sovijus mirusiųjų deginimo paprotį paskleidęs, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui, o šis paprotys neva atėjęs iš graikų. Užrašinėtojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos užrašymo, kuomet gyveno .
Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į Vėlių šalį (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs į ją, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Kitą rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.
Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).
Originali mito versija:
Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]
- Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.
- O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.
Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis
Legendos reikšmė
Dar šumerų laikais aptinkamas Sovijaus mitas – be galo svarbus senosios lietuvių bei baltų religijos suvokimui. Sovijaus mitas byloja apie nepaprastai svarbų religijų istorijų įvykį – mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą. į baltų kraštus atėjo iš Vidurio Europos 1300–1200 m. pr. m. e. Sovijaus laidojimas žemėje pirmąją ir antrąją naktį bei kėlimas į medį antrąją, atspindi senųjų laidojimo būdų kaitą dar iki degintinio laidojimo atsiradimo. Sovijus paneigia abu laidojimo būdus, drauge paneigdamas ir dvi ištisas religijos epochas.
Sovijaus religinė reforma ir Sovijaus mitas
Religijotyrininkas G. Beresnevičius, remdamasis Malalos kronikoje aprašytu Sovijaus mitu ir archeologiniais duomenimis, teigia, kad Sovijaus mitas yra vienas svarbiausių pasaulio religijų istorijoje, bei paliudytas XIII a. istorinių šaltinių. Sovijaus religinę reformą datuoja XIII–XII a. pr. m. e., tačiau neatmeta Sovijaus mito funkcionavimo galimybės iki jos ir po jos. Baltų kraštuose tai vidurio Europos įtakos epocha, pirmiausiai paliečianti vakarų baltus. Baigiasi taikios koegzistencijos tarp Senosios Europos kultūros ir atėjūnų indoeuropiečių laikmetis, siekiama įtvirtinti dangišką indoeuropietišką kultą, nutraukti ryšius su autochtoniniu Deivės Motinos kultu, išplinta mirusiųjų deginimo paprotys. Laikui bėgant ši religija išblėsta, mirusieji vėl pradedami laidoti žemėje, nors ilgą laiką vyrauja biritualizmas. Deivės Motinos kultas sugrįžta ir įsitvirtina erų sankirtoje (Tacitas pamini aisčių Dievų Motiną). Sovijaus religijos nuosmukis – Deivės religijos renesansas.
Sovijaus mitas, nužemindamas deives, iškelia vyriškus dievus, jame minimas Perkūnas rodo indoeuropietiško Griausmavaldžio ir jo priešininko kovos įtvirtinimą, kur priešininkas Velinas, išreiškiantis žemiškas Deivės Motinos religijos vertybes, traktuojamas neigiamai.
Šaltiniai
- „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 263–268 psl.
- Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1996, I, p. 266–268
- „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Sovijaus mitas, Kas yra Sovijaus mitas? Ką reiškia Sovijaus mitas?
Sovijus Jono Malalos kronikos Chronografija slaviskoje redakcijoje 1261 m aptiktoje legendoje minimas baltu religijos personazas EtimologijaKalbininku manymu vardas Sovijus etimologiskai aiskintinas kaip sovejas pasauti į krosnį Yra ir kitokiu nuomoniu nuo zodziu savas Saule latviu sava dreve taciau ne viena ju nera visiskai patikima Mita placiai nagrinejo Algirdas Julius Greimas Bronys Savukynas Gintaras Beresnevicius Legenda ir jos turinysTrumpoje legendoje aprasomi trys mirusiuju laidojimo budai zemeje medyje ir ugnyje ir kaip pats geriausias isskiriamas Po legenda parasytame tekste Sovijus apibudinamas kaip sielu vedlys į Veliu salį Pasak legendos uzrasytojo Sovijus mirusiuju deginimo paprotį paskleides kad zmones aukotu Andajui Perkunui Zvorunai ir Teliaveliui o sis paprotys neva atejes is graiku Uzrasinetojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos uzrasymo kuomet gyveno Kronikoje islikes vienintelis sio laikotarpio lietuviu mitas kuriame pasakojama kaip Sovijus sugavo serna ispjove jo devynias bluznis ir dave iskepti Bet sunus bluznis suvalge Sovijus įnirses per astuonerius vartus nukeliavo į Veliu salį pozemio pasaulį taciau nepajege įveikti devintuju vartu Vienas sunu jam pagelbejo Kiti broliai suzinoje siam liepe surast teva mirusiuju karalysteje Sunus atejes į ja rado teva ir pavakarieniavo su juo Po vakarienes palaidojo teva po zeme Kita ryta paklause kaip sis ilsejesis Tevas atsake jog jį ede kirmeles Tuomet sunus įkele Sovijaus kuna medin ar medzio skrynia Sekantį ryta paklaustas tevas atsakes jog jį pernakt gele bites Tada sunus sudegino Soviju ant lauzo Sekantį ryta tevas atsakes jog puikiai issiilsejes Viduramziu kronikose rasoma jog sis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica Sovika Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuviu bet taip pat ir kitu pagoniu genciu lyviu estu ir kitu Originali mito versija Pasakojimas apie viena pagoniska paklydima apie tai kad jie Soviju dievu vadina Astuonioliktas sakymas V variante Apie pagoniska paklydima musu Lietuvoje XVIII sakymas Apsakysime pagoniskus paklydimus kokiu buta ir musu Lietuvoje Sovijus buvo zmogus Pagaves serna isemes is jo devynias bluznis jis dave jas savo pagimdytiesiems iskepti V variante prideta vaikams Tiems jas suvalgius supyko ant gimusiuju is jo V variante prideta vaiku Megino jis nusileisti nuzengti į pragara Pro astuonerius vartus praeiti negalejo pro devintus savo nora patenkino padedamas savo pagimdytojo kitaip tariant sunaus V variante vienam jo pagimdytajam kitaip tariant sunui parodzius jam kelia Broliams ant sio supykus sis issiprase ju kad nueisias ir suieskosias teva ir atejo į pragara O V variante prideta jo tevui su juo pavakarieniavus padare jam guolį ir pakase jį zemeje Ryta jiedviem atsikelus paklause jį ar gera atilsį turejes Tas jam sudejavo Ak Kirminu ir sliuzu edamas buvau Vel rytojaus diena padare jam vakariene ir įkele į medį ir pagulde ten V variante įdejo į medzio skrynia ir pagulde miegoti Ryta paklaustas tasai tare Biciu ir daugybes uodu edamas buvau aiman kaip prastai miegojau Vel rytojaus diena padare didziulį lauza ir įmete į ugnį Ryta jo paklause ar gerai pailsejes O tasai jam tare Kaip kudikis lopsy saldziai miegojau O didis setoniskas paklydime kuris buvai įvestas į lietuviu gimine ir jotvingiu ir prusu ir jemu ir lyviu ir daugelio kitu kurios sovika vadinamos ir kurios mano kad ju sielu vedlys į pragara esas Sovijus gyvenes Abimelecho laikais ir kurios po siai dienai savo mirusiuju kunus degina lauzuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai Sita paklydima Sovijus paskleide kad jie aukotu nelabiems dievams Andajui ir Perkunui kitaip tariant griaustiniui ir Zvorunai kitaip tariant kalei ir kalviui Teliaveliui nukalusiam jiems saule kuri sviecia zemeje ir įmetusiam jiems saule į dangu Sitas nelabas paklydimas atejo pas juos is graiku O metu nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios gimines iki siu metu kai pradejome rasyti sia knyga yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai Verte Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis Legendos reiksme Dar sumeru laikais aptinkamas Sovijaus mitas be galo svarbus senosios lietuviu bei baltu religijos suvokimui Sovijaus mitas byloja apie nepaprastai svarbu religiju istoriju įvykį mirusiuju deginimo paprocio atsiradima į baltu krastus atejo is Vidurio Europos 1300 1200 m pr m e Sovijaus laidojimas zemeje pirmaja ir antraja naktį bei kelimas į medį antraja atspindi senuju laidojimo budu kaita dar iki degintinio laidojimo atsiradimo Sovijus paneigia abu laidojimo budus drauge paneigdamas ir dvi istisas religijos epochas Sovijaus religine reforma ir Sovijaus mitasReligijotyrininkas G Beresnevicius remdamasis Malalos kronikoje aprasytu Sovijaus mitu ir archeologiniais duomenimis teigia kad Sovijaus mitas yra vienas svarbiausiu pasaulio religiju istorijoje bei paliudytas XIII a istoriniu saltiniu Sovijaus religine reforma datuoja XIII XII a pr m e taciau neatmeta Sovijaus mito funkcionavimo galimybes iki jos ir po jos Baltu krastuose tai vidurio Europos įtakos epocha pirmiausiai paliecianti vakaru baltus Baigiasi taikios koegzistencijos tarp Senosios Europos kulturos ir atejunu indoeuropieciu laikmetis siekiama įtvirtinti dangiska indoeuropietiska kulta nutraukti rysius su autochtoniniu Deives Motinos kultu isplinta mirusiuju deginimo paprotys Laikui begant si religija isblesta mirusieji vel pradedami laidoti zemeje nors ilga laika vyrauja biritualizmas Deives Motinos kultas sugrįzta ir įsitvirtina eru sankirtoje Tacitas pamini aisciu Dievu Motina Sovijaus religijos nuosmukis Deives religijos renesansas Sovijaus mitas nuzemindamas deives iskelia vyriskus dievus jame minimas Perkunas rodo indoeuropietisko Griausmavaldzio ir jo priesininko kovos įtvirtinima kur priesininkas Velinas isreiskiantis zemiskas Deives Motinos religijos vertybes traktuojamas neigiamai Saltiniai Baltu religijos ir mitologijos saltiniai I t Norbertas Velius Mokslo ir enciklopediju leidykla 1996 T 1 263 268 psl Baltu religijos ir mitologijos saltiniai 1996 I p 266 268 Baltu religines reformos Gintaras Beresnevicius 1995 m