Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus Jei galite prašome sutvarkyti šį straipsnį Tik t

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Sofija Gubaidulina

Sofija Gubaidūlina, , 1981 m.
Gimė	1931 m. spalio 24 d. Čistopolis, Rusijos TFSR, TSRS
Mirė	2025 m. kovo 13 d. (93 metai) , Šlėzvigas-Holšteinas, Vokietija

Veikla	kompozitorė

Alma mater	1959 m. Maskvos valstybinė P. Čaikovskio konservatorija

Sofija Asgatovna Gubaidulina (rus. Софи́я Асгатовна Губайду́лина, 1931 m. spalio 24 d. – 2025 m. kovo 13 d.) – Rusijos kompozitorė.

Biografija

1946–1949 m. studijavo Muzikos akademijoje, vėliau įstojo į Kazanės Konservatoriją (1949–1954). Kaip aktyvi kūrėja pradėjo reikštis nuo 1950 metų pradžios.

1954–1959 m. studijavo Maskvos konservatorijoje pas Nikolajų Peiko.

1959–1962 m. studijavo aspirantūrą Maskvoje, o 1961 m. tapo TSRS kompozitorių sąjungos nare.

1969–1970 m. dirbo Maskvos eksperimentinėje elektroninės muzikos studijoje.

1984 m. pirmą kartą iškeliavo iš TSRS, gavusi leidimą vykti į Suomijoje vykusį festivalį.

1992 m. emigravo į Vokietiją.

Karjera

Gubaidulina gimė Čistopolyje, Totorijos autonominėje sovietų socialistinėje respublikoje, Rusijos SFSR, Sovietų Sąjungoje, etniškai mišrioje Volgos totorio tėvo ir rusės motinos šeimoje. Jos tėvas Asgatas Masgudovičius Gubaidulinas buvo inžinierius, o motina Fedosiya Fiodorovna – mokytoja. Atradusi muziką būdama 5-erių, Gubaidulina pasinėrė į komponavimą. Studijuodama vaikų muzikos mokykloje pas Ruvimą Poliakovą, Gubaidulina atrado judaizmo dvasines idėjas tokių kompozitorių, kaip J. S. Bachas, W. A. Mozartas ir L. van Beethovenas kūriniuose. Gubaidulina slėpė savo dvasinius interesus nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų, kadangi Sovietų Sąjungoje buvo priešinamasi bet kokioms religinėms idėjoms. Ši ankstyva dvasinė patirtis nulėmė tai, jog kompozitorė visuomet konceptualiai siejo muziką ir religiją, komponavo kūrinius, išreiškiančius ir tyrinėjančius dvasiškai pagrįstas sąvokas. Ji studijavo kompoziciją ir fortepijoną Kazanės konservatorijoje, kurią baigė 1954 m. Vėliau ji tęsė studijas Maskvos konservatorijoje pas Nikolajų Peyko iki 1959 m., o paskui – su Šebalinu iki 1963 m. Ji buvo apdovanota Stalino stipendija. Studijų metais Sovietų Rusijoje jos kūryba buvo laikoma „neatsakinga“, kadangi tyrinėjo alternatyvias melodijas. Vis dėlto jos muzika buvo vertinama Dmitrijaus Šostakovičiaus, kuris vertindamas baigiamąjį egzaminą skatino ją toliau eiti savo keliu, nepaisant to, kad kiti įvardino jį „klaidingu“. Jai buvo leista išreikšti modernizmą partitūrose dokumentiniams filmams, įskaitant 1968 m. filmą „On Submarine Scooters“, 70 mm juostą, nufilmuotą unikaliu Kinopanorama plačiaekraniu formatu. Gubaidulina taip pat sudarė kompoziciją žymiam rusų animaciniam filmui „Mowgli nuotykiai“.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Gubaidulina įkūrė liaudies instrumentų improvizacijos grupę „Astreja“, kurioje dalyvavo kolegos kompozitoriai Viktoras Suslinas ir Viačeslavas Artiomovas. 1979 m. šeštajame Sovietų kompozitorių sąjungos suvažiavime už neleistiną dalyvavimą kai kuriuose sovietinės muzikos festivaliuose Vakaruose ji buvo įtraukta į juodąjį sąrašą kaip viena iš „Chrenikovo septyneto“.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Gubaidulina tapo geriau žinoma užsienyje dėl jos sukomponuoto Gidono Kremerio užsakyto smuiko koncerto „Offertorium“. Ji sulaukė tarptautinės šlovės dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. 2000 m. „Internationale Bachakademie Stuttgart“ užsakė kompoziciją Gubaidulinai kartu su Tan Dun, Osvaldo Golijov ir . Projektas vadinosi „Passion 2000“ ir jis buvo skirtas Johannui Sebastianui Bachui atminti. Jos dalis buvo Johaneso pasija. 2002 m. Gubaidulina sukomponavo Hanover Rundfunk užsakytą kūrinį „Johannes-Ostern“ (Velykos pagal Joną). Šie du kūriniai kartu sudaro Kristaus mirties ir prisikėlimo „diptiką“ – didžiausią jos darbą iki šių dienų. Pakviesta Walterio Finko, ji tapo 13-aja kompozitore ir pirmaja moterimi, pristatyta 2003 m. Kasmetiniame „Rheingau Musik“ festivalyje. 2007 m. jos antrąjį smuiko koncertą „Tempus Praesens“ Lucernos festivalyje atliko Anne-Sophie Mutter. Jo sukūrimas buvo atvaizduotas Jano Schmidto-Garre'o filme „Sophia - smuiko koncerto biografija“.

Nuo 1992 m. Gubaidulina gyvena Hamburge, Vokietijoje. Ji yra muzikos akademikė Frankfurte, Hamburge ir Karališkoje Švedijos muzikos akademijoje.

Estetika

Gubaidulinai muzika buvo tarsi pabėgimas nuo sovietinės Rusijos socialinės ir politinės atmosferos. Dėl šios priežasties ji susiejo muziką su žmogaus transcendencija ir mistiniu dvasingumu, pasireiškiančiu kaip ilgesys žmonijos sieloje surasti tikrąją būtį, kurią ji nuolatos bando užfiksuoti savo darbuose. Šios abstrakčios religinės ir mistinės asociacijos Gubaidulinos kompozicijose yra konkretizuojamos įvairiais būdais. Gubaidulina buvo pamaldi Rusijos stačiatikių bažnyčios narė. Elektroninės muzikos ir improvizacinių metodų įtaką iliustruoja neįprastas kontrastingų elementų derinys, nauji instrumentai ir tradicinių rusų liaudies instrumentų panaudojimas jos solo ir kameriniuose kūriniuose, pavyzdžiui, „De profundis bayan“, „Et expecto-Sonata for bayan“, ir „Croce“ violončelei ir vargonams ar saksofonui. „Koto“ – tradicinis japonų instrumentas – jos kūrinyje „Medžio šešėlyje“, kuriame vienas solistas groja trimis skirtingais instrumentais – „Koto“, „Bass Koto“ ir „Chang“. „Saulės kantika“ (The Canticle of the Sun) yra violončelės koncerto ir chorinio kūrinio hibridas, skirtas Mstislavui Rostropovičiui. Kūrinyje naudojami žemiausi violončelės registrai atveria naujas instrumento galimybes, o ribotas choro panaudojimas kuria mistišką kūrinio atmosferą.

Dar viena improvizacijos metodų įtaka yra jos susižavėjimas mušamaisiais instrumentais. Neapibrėžtą perkusinių tembrų pobūdį ji sieja su mistiniu ilgesiu ir galimomis žmogaus transcendencijos laisvėmis. Interviu su šiuolaikiniu britų kompozitoriumi Ivanu Moody'u Gubaidulina paaiškina, kaip mušamaisiais jos darbai naudojami pademonstruoti dvasingumą. Ji sako:

„... mušamieji turi akustinį debesį, kurio neįmanoma analizuoti. Šie instrumentai yra ties riba tarp apčiuopiamos tikrovės ir pasąmonės, nes jie turi šią akustiką. Tai kuria grynai fizinės timpanų ir membranofonų savybės. Kai oda vibruoja paliečiama mediena, kyla klausytojo reakcija. Garsas patenka į tą mūsų sąmonės sluoksnį, kuris nėra logiškas, esantis ties riba tarp sąmoninės ir pasąmonės“.

Ją taip pat domino eksperimentai su netradiciniais garso išgavimo būdais ir neįprastais instrumentų deriniais, pavyzdžiui Koncertas fagotui ir žemiems styginiams (1975), „Detto-I“ – sonata vargonams ir mušamiesiems (1978), „Džiaugsmo ir liūdesio sodas“ fleitai, arfai ir altui (1980) ir „Descensio“ 3 trombonams, 3 mušamiesiems, arfai, klavesinui, Celestai ir Fortepijonui (1981).

Gubaidulina pažymėjo, kad du kompozitoriai, kuriems ji patiria nuolatinį atsidavimą, yra J. S. Bachas ir A. Webernas. Tarp reikšmingą nemuzikinę įtaką turėjusių asmenybių yra Karlas Jungas (šveicarų mąstytojas ir analitinės psichologijos pradininkas) ir Nikolajus Aleksandrovičius Berdiajevas (rusų religijos filosofas, kurio darbai buvo uždrausti SSRS, tačiau kompozitorė vis dėlto juos rado ir ištyrė).

Stilius

Būdama gilaus dvasingumo žmogumi, Gubaidulina apibrėžia religiją kaip ryšio tarp savęs ir Absoliuto. Šį ryšį ji atranda per meninį procesą ir muzikos kalba sukūrė daugybę simbolių, kuriais siekė išreikšti savo idealus. Tai yra kuriama remiantis siauromis intervalinių ir ritminių ryšių priemonėmis pirminėje kūrinių medžiagoje, siekiant atrasti skambesio gilumą ir koduojamą mistiką. Taip pat – platesniu mastu, kruopščiai apgalvodama muzikinės formos architektūrą.

Melodiškai Gubaidulinai būdingas dažnas intensyvių chromatinių motyvų, o ne ilgų melodinių frazių vartojimas. Ji dažnai traktuoja muzikinę erdvę kaip priemonę susivienyti su dieviškumu, konkrečiai pasireiškiančiu striacijos garso erdvėje nebuvimu. Ji tai pasiekia pasitelkdama mikrochromatiką ir glissando, kaip įvaizdį, jog kelyje į dieviškumą nėra „žingsnių“. Šią mintį papildo kraštutinė dichotomija, kuriai būdinga chromatinė ir diatoninė erdvės, pristatomos kaip tamsos ir šviesos bei žmogaus kasdienybės ir dieviškosio dangiškumo simboliai. Trumpų motyvų segmentų naudojimas leidžia jai sukurti muzikinį pasakojimą, kuris atrodo atviras, tačiau ne sklandus.

Savo kūriniuose Gubaidulina dažnai pritaiko trukmių proporcijas siekdama sukurti laikinas kompozicijos formas. Ypač ji yra linkusi naudoti „Fibonacci“ skaičių sekos arba „Aukso pjūvio“ elementus, kuriuose kiekvienas skaitmuo yra lygus dviejų ankstesnių skaitmenų sumai. Ši skaitinė seka parodo subalansuotą jos muzikos pobūdį, kuomet kūrinio ląstelės dauginasi tarp gyvųjų ir negyvųjų medžiagų. Ji mano, kad ši abstrakti teorija yra jos asmeninės muzikinės raiškos pagrindas. „Aukso pjūvis“ tarp padalų visada yra pažymimas kokiu nors muzikiniu įvykiu, o kompozitorius išsamiai tyrinėja savo fantaziją, artikuliuodamas šią akimirką.

Pirmasis darbas, kuriame Gubaidulina eksperimentuoja su šia proporcingumo samprata, yra „Suvokimas" sopranui, baritonui ir septyniems styginiams instrumentams (1981, 1983–1986 peržiūrėta). 12-ojoje dalyje „Montys Tod“ (Mončio mirtis) „Fibonacci“ serijos pagrindu yra formuojama ritminė struktūra, o atskirų epizodų ketvirtinių natų skaičius atitinka „Fibonacci“ serijos skaitmenis.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ji pradėjo naudoti „Fibonacci“ seką kaip būdą susisteminti kūrinio formą. Skaitmenų seka buvo ypač patraukli, kadangi suteikė pagrindą kompozicijai, kartu leisdama „kvėpuoti“ formai. Seka vaidina svarbų vaidmenį tokiuose kūriniuose kaip „Suvokimas“, „Im Anfang War der Rhythmus“, „Quasi hoketus“ ir simfonijoje „Stimmen... Verstummen...".

Kūriniai

Solo instrumentui

Serenade gitarai (1960)
Sonatina fleitai (1978)

Orkestrui

Stimmen… Verstummen… dvylikos dalių simfonija (1986)
The Unasked Answer (Antwort ohne Frage) koliažas trims orkestrams (1989)
Stufen orkestrui (1992)
Figures of Time (Фигуры времени) orkestrui (1994)
The Rider on the White Horse orkestrui ir vargonams (2002)
The Light of the End (Свет конца) orkestrui (2003)
Feast During a Plague orkestrui (2006)

Koncertai

Koncertas fagotui ir žemo registro styginiams (1975)
Introitus koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui (1978)
Offertorium (Жертвоприношение) koncertas smuikui ir orkestrui (1980, rev. 1982, 1986)
And: The Feast is in Full Procession (И: Празднество в разгаре) violončelei ir orkestrui (1993)
Music for Flute, Strings, and Percussion fleitai, styginiams ir mušamiesiems (1994)
Impromptu fleitai (taip pat alt. fl.), smuikui ir styginiams (1996)
Koncertas altui ir orkestrui (1996)
The Canticle of the Sun of St Francis of Assisi violončelei, kameriniam chorui ir mušamiesiems (1997)
Two Paths: A Dedication to Mary and Martha dviem altams solo ir orkestrui (1998)
Im Schatten des Baumes (В тени под деревом) koto, bosiniam koto, zheng ir orkestrui (1998)
Under the Sign of Scorpio šešių heksakordų variacijos bajanui ir orkestrui (2003)
…The Deceitful Face of Hope and Despair fleitai ir orkestrui (2005)
In Tempus Praesens koncertas smuikui ir orkestrui (2007)
Glorious Percussion koncertas mušamiesiems ir orkestrui (2008)
Fachwerk, koncertas bajanui, mušamiesiems ir styginiams (2009)

Vokaliniai kūriniai

Phacelia, vokalinis ciklas sopranui ir orkestrui, remiantis Mikhailo Prishvino poemomis (1956)
Night in Memphis, kantata mecosopranui, orkestrui ir vyrų chorui juostoje (1968)
Rubaijat, kantata baritonui ir kameriniam ansambliui (1969)
Hour of the Soul Marinos Tsvetaevos poema pučiamųjų orkestrui ir mecosopranui/kontraltui (1974), mušamiesiems, mecosopranui ir orkestrui (1976)
Perception sopranui, baritonui (kalbėjimas) ir 7 styginiams instrumentams (1981, rev. 1983, 1986)
Hommage à Marina Tsvetayeva a cappella chorui (1984)
Hommage à T.S. Eliot sopranui ir oktetui (1987)
Jauchzt vor Gott for chorui ir vargonams (1989)
Alleluja chorui, sopraninui, vargonams ir orkestrui (1990)
Aus dem Studenbuch Rainer Maria Rilke tekstais violončelei, orkestrui, vyrų chorui ir moters balsui (kalbėjimas) 1991)
Lauda altui, tenorui, baritonui, naratorui, chorui ir orkestrui (1991)
Jetzt immer Schnee (Теперь всегда снега) Gennadi Aigi tekstais kameriniam ansambliui ir kameriniam chorui (1993)
Galgenlieder à 3 penkiolika pjesių mecosopranui, mušamiesiems ir kontrabosui (1996)
Galgenlieder à 5 keturiolika pjesių mecosopranui, fleitai, mušamiesiems, bajanui ir kontrabosui (1996)
Johannes-Passion sopranui, tenorui, baritonui, bosui, dviem chorams, vargonams ir orkestrui (2000)
Johannes-Ostern sopranui, tenorui, baritonui, bosui, dviem chorams, vargonams ir orkestrui (2001)

Kameriniai/ansambliniai kūriniai

Kvintetas fortepijonui ir styginių kvartetui (1957)
Sonata fortepijonui (1965)
Pantomime kontrabosui ir fortepijonui (1966)
Musical Toys keturiolika pjesių fortepijonui; skirtos vaikams (1969)
Vivente – Non Vivente elektronikai (1970)
Concordanza kameriniam ansambliui (1971)
Styginių kvartetas Nr. 1 (1971)
Ten Preludes solo violončelei (1974)
Rumore e silenzio mušamiesiems ir klavesinui (1974)
Sonata kontrabosui ir fortepijonui (1975)
Hell und Dunkel vargonams (1976)
Two Ballads dviem trimitams ir fortepijonui (1976)
Trio trimitams (1976)
Lied ohne Worte trimitui ir fortepijonui (1977)
Duo sonata dviem fagotams (1977)
Lamento tūbai ir fortepijonui (1977)
Misterioso 7 perkusininkams (1977)
In Croce violončelei ir vargonams (1979), bajanui ir violončelei (1991)
Jubilatio 4 perkusininkams (1979)
Garten von Freuden und Traurigkeiten fleitai, altui, klavesinui ir naratorui (1980)
Descensio 3 trombonams, 3 perkusininkams, arfai, klavesinui ir fortepijonui (1981)
Rejoice, sonata smuikui ir violončelei (1981)
Sieben Worte violončelei, bajanui ir styginiams (1982)
Quasi hoquetus altui, fagotui ir fortepijonui (1984)
Styginių kvartetas Nr. 2 (1987)
Styginių kvartetas Nr. 3 (1987)
Styginių Trio (1988)
Hörst Du uns, Luigi? Schau mal, welchen Tanz eine einfache Holzrassel für Dich vollführt (rus. Слышишь ты нас, Луиджи? Вот танец, который танцует для тебя обыкновенная деревянная трещотка) 6 perkusininkams (1991)
Gerade und ungerade (rus. Чет и нечет) 7 perkusininkams, taip pat cimbolams (1991)
Silenzio bajanui, smuikui ir violončelei (1991)
Tartarische Tanz bajanui ir dviem kontrabosams (1992)
Dancer on a Tightrope (Der Seiltänzer) smuikui ir fortepijono stygoms (1993)
Meditation über den Bach-Choral „Vor deinen Thron tret' ich hiermit“ klavesinui, dviem smuikams, altui, violončelei ir kontrabosui (1993)
Рано утром перед пробуждением trims 17 stygų ir keturiems 13 stygų japonų koto (1993)
Allegro Rustico: Klänge des Waldes fleitai ir fortepijonui (1993)
Styginių kvartetas Nr. 4 su juosta (1993)
In Erwartung (В ожидании) saksofonų kvartetui ir 6 perkusininkams (1994)
Ein Engel altui ir kontrabosui (1994)
Aus der Visionen der Hildegard von Bingen altui (1994)
Quaternion violončelių kvartetui (1996)
Ritorno perpetuo klavesinui (1997)
Risonanza 3 trimitams, 4 trombonams, vargonams ir 6 styginiams (2001)
Reflections on the theme B-A-C-H styginių kvartetui (2002)
Mirage: The Dancing Sun aštuonioms violončelėms (2002)
On the Edge of Abyss septynioms violončelėms ir dviem waterphone (2002)
Verwandlung (Transformation) trombonui, saksofonų kvartetui, violončelei, kontrabosui ir tamtamams (2004)
The Lyre of Orpheus smuikui, mušamiesiems ir styginiams (2006)
Ravvedimento violončelei ir gitarų kvartetui (2007)
Pentimento, Ravvedimento aranžuotė kontrabosui ir trims gitaroms (2007)
Repentance, Ravvedimento aranžuotė violončelei, kontrabosui ir trims gitaroms (2008)
Sotto voce altui, kontrabosui ir dviem gitaroms (2010/2013)
Labyrinth, 12 violončelių (2011)
So sei es smuikui, kontrabosui, fortepijonui ir mušamiesiems (2013)

Filmų muzika

Adventures of Mowgli (1967–1971)
The Cat Who Walked by Herself (1988)

Šaltiniai

Sofia Gubaidulina, the most important Russian composer, dies at age 93. Boosey & Hawkes. Nuoroda tikrinta 2025-03-13.

[1] Sofia Gubaidulina, the most important Russian composer, dies at age 93. Boosey & Hawkes. Nuoroda tikrinta 2025-03-13.