Snieguolė ir septyni nykštukai

Kitos reikšmės – Snieguolė (reikšmės).

„ Snieguolė ir septyni nykštukai “ – XIX a. vokiečių pasaka, šiandien plačiai žinoma visame Vakarų pasaulyje. Broliai Grimai ją išleido 1812 m. pirmajame savo rinkinio „Brolių Grimų pasakos“ leidime, sunumeruodami kaip 53-a pasaką. Originalus vokiškas pavadinimas buvo Sneewittchen (pagal vokiečių žemaičių tarmę, tačiau pirmojoje išleistoje versijoje pavadinimas užrašytas vokiečių aukštaičių tarme kaip Schneeweißchen, o ilgainiui pasaka vokiečių kalba tapo žinoma mišriąja forma Schneewittchen. 1854 m. Grimai parengė galutinę pasakos versiją.

Pasakai būdingi elementai – , užnuodytas obuolys, stiklinis karstas, piktosios karalienės ir septynių nykštukų personažai. Septyniems nykštukams vardai pirmą kartą suteikti 1912 m. Brodvėjuje vaidintame spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“, o vėliau – 1937 m. Volto Disnėjaus animaciniame filme „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Ši pasaka nėra susijusi su panašaus pavadinimo pasaka „“ (vok. Schneeweißchen und Rosenrot), taip pat esančia Brolių Grimų pasakų rinkinyje.

Pagal grupuojama į 709 tipą, Snieguolė. Kitos tokio pat tipo pasakos – italų „Dailioji Venecija“ ir „Jaunoji vergė“ , graikų „Mirta“, škotų „Aukso medis ir sidabro medis“,armėnų „Nourie Hadig “ ir bretonų „Mažoji gražioji“.

Kaip ir kitos Brolių Grimų pasakos, „Snieguolė“ yra išversta į lietuvių kalbą.

Pasakos ekranizacija

Pasaka yra ne kartą ekranizuota, yra sukurta įvairių adaptacijų. 1950 m. Astrida Lindgren pagal šią pasaką sukūrė spektaklį Snövit. Snieguolės motyvas panaudotas romanuos (Tímakistan), komiksuose („Raudonplaukė snieguolė“) ir muzikiniuose klipuose (vokiečių grupės „Rammstein“ daina „“).

Šaltiniai

1. Jacob Grimm & Wilhelm Grimm: Kinder- und Hausmärchen; Band 1, 7. Ausgabe (pasakos vaikams ir šeimoms, 1 tomas, septintasis leidimas). Dietrich, Göttingen 1857, p. 264–273.
2. Heidi Anne Heiner. „Tales Similar to Snow White and the 7 Dwarfs“. Suarchyvuotas originalas 2013-05-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-22.