Slovėnijos himnas

Tostas (slovėniškai Zdravljica arba Zdravica) yra oficialus Slovėnijos himnas. Žodžius 1844 m. sukūrė nacionalinis Slovėnijos poetas France Prešeren. Nuo 1989 rugsėjo 27 dienos septintasis dainos posmas pripažintas oficialiu šalies himnu.

Zdravljica

Tostas
Originalus poemos rankraštis
Nacionalinis šios šalies himnas	Slovėnija
Žodžių autorius	France Prešeren, 1844
Kompozitorius	Stanko Premr, 1905
Himnas nuo	1989

Tostas sukurta kaip užstalės daina. Joje poetas išaukština laisvamanius slovėnus, slavų vienybę, norą suvienyti Slovėniją.

Istorija

1844 metais sukurtos dainos Austrijos imperijos cenzūra neleido spausdinti. Poetas France Prešeren norėjo įtraukti dainą į savo poezijos rinkinį Poezije (Poemos) ir vengdamas cenzūros pašalino trečiąjį dainos posmą, kuriame kviečiamasi dangaus pagalbos sunaikinant slovėnu priešus (austrus), raginama nutraukti praeities grandines ir iškovoti nepriklausomybę. Tačiau cenzūra neleido publikuoti ir ketvirtojo posmo, kur įžvelgė slavų vienybės šūkius. Prešeren manydamas, kad be trečiojo ir ketvirtojo posmo daina praras savo reikšmingumą atsisakė idėjos įtraukti ją į poezijos rinkinį. Pirmą kartą daina išspausdinta po 1848 metų Kovo revoliucijos balandžio 26 dieną jau panaikinus cenzūrą.

Tostas nacionaliniu Slovėnijos socialistinės respublikos himnu paskelbtas 1989 metais dar prieš išyrant Jugoslavijai, naujai susikūrusi Slovėnijos respublika tik perėmė valstybinį himną.

Eilės

Visi dainos posmeliai parašyti specialia eiliavimo techniką carmen figuratum ir kiek primena vyno taurę.

Spet trte so rodile, prijat'li, vince nam sladkó, ki nam oživlja žile, srce razjásni in oko, ki utopi vse skrbi, v potrtih prsih up budi! Komú narpred veselo zdravljico, bratje! čmo zapét'? Bog našo nam deželo, Bog živi ves slovenski svet, brate vse, kar nas je sinov sloveče matere! V sovražnike 'z oblakov rodú naj naš'ga trešči gróm, prost, ko je bil očakov, naprej naj bo Slovencov dom; naj zdrobé njih roké si spone, ki jim še težé! Edinost, sreča, sprava k nam naj nazaj se vrnejo; otrók, kar ima Slava, vsi naj si v róke sežejo, de oblast in z njo čast, ko préd, spet naša bode last! Bog žívi vas Slovenke, prelepe, žlahtne rožice; ni take je mladenke, ko naše je krvi dekle; naj sinóv zarod nov iz vas bo strah sovražnikov! Mladenči, zdaj se pije zdravljica vaša, vi naš up; ljubezni domačije noben naj vam ne usmŕti strup; ker po nas bode vas jo sŕčno bránit klical čas! Živé naj vsi naródi, ki hrepené dočakat dan, da, koder sonce hodi, prepir iz svéta bo pregnan, da rojak prost bo vsak, ne vrag, le sosed bo mejak! Nazadnje še, prijatlji, kozarce zase vzdignimo, ki smo zato se zbrat'li, ker dobro v srcu mislimo; dókaj dni naj živí vsak, kar nas dobrih je ljudi!