Sicilijos operacija

Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Italijos kampanija

Sąjungininkų išsilaipinimas Sicilijoje

Data	1943 m. liepos 9 – rugpjūčio 17 d.
Vieta	Sicilija, Italija
Rezultatas	Sąjungininkų pergalė

Konflikto šalys

Sąjungininkai

Ašis

Vadovai ir kariniai vadai

Dwight Eisenhower
Harold Alexander
Bernard Montgomery
George S. Patton
Walter Bedell Smith
Arthur Tedder
Andrew Cunningham

Alfredo Guzzoni
Albert Kesselring
Hans-Valentin Hube
F. v. Senger u. Etterlin
Pietro Barone

Sicilijos operacija (kodinis pavadinimas – Husky) – Sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenių puolamoji operacija Sicilijoje prieš Ašies valstybių – nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos – ginkluotąsias pajėgas per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko 1943 m. liepos 9 – rugpjūčio 17 d. Sicilijos operacija laikoma Italijos kampanijos pradžia. Operacijos tikslas – užimti Siciliją ir pašalinti Italiją (pagrindinę Vokietijos sąjungininkę Europoje) iš karo.

1943 m. gegužę pasibaigus Šiaurės Afrikos kampanijai, pergalę pasiekę Sąjungininkai pirmą kartą išstūmė Ašies valstybes iš viso karo teatro. Prie Italijos krantų atsidūrę Sąjungininkai nutarė pulti Ašies pajėgas Europoje per Italiją (vietoj vakarų Europos) dėl kelių aplinkybių: Italijos karių moralė buvo silpna, Sąjungininkai kontroliavo strateginius Viduržemio jūros kelius, o Vokietijos tiekimo linijos Apeninų pusiasalyje buvo pažeidžiamos.

Siekdami nukreipti dalį Ašies pajėgų į kitas teritorijas, Sąjungininkai surengė keletą apgaulės operacijų (žinomiausia ir sėkmingiausia iš jų – operacija „Mincemeat“). Operacija „Husky“ prasidėjo 1943 m. liepos 9–10 d. naktį didele amfibine ir oro desanto operacija. Po jos sekė šešių savaičių sausumos kampanija, per kurią okupuota visa sala (rugpjūčio 17 d. užimtas Mesinos uostamiestis). Vokietija Mesinos sąsiauriu į žemyninę Italiją evakavo 52 000 karių ir likusią karo techniką.

Sąjungininkai sėkmingai pasiekė savo pagrindinius tikslus: Ašies oro, sausumos ir jūrų pajėgos buvo išstumtos iš salos, o Viduržemio jūra pirmą kartą nuo 1941 m. tapo atvira Sąjungininkų prekybiniams laivams. Šie įvykiai pagreitino Italijos diktatoriaus Benito Musolinio režimo, kurį pakeitė nauja vyriausybė, griūtį. Italijos pralaimėjimas privertė vokiečių kariuomenę pakeisti Italijos pajėgas šalyje (mažesniu mastu ir Balkanuose) – dėl to penktadalis visos Vokietijos kariuomenės buvo atitraukta nuo intensyvaus Rytų fronto.