Sergejus Eizenšteinas

Sergejus Eizenšteinas
Gimė	1898 m. sausio 23 d. Ryga (Rusijos imperija)
Mirė	1948 m. vasario 11 d. (50 metų) Maskva (Tarybų Sąjunga)
Palaidotas (-a)	Novodevičės kapinėse
Tėvai	Michailas Osipovičius Eizenšteinas (Михаил Осипович Эйзенштейн) ir Julija Ivanovna Koneckaja (Юлия Ивановна Конецкая)
Sutuoktinis (-ė)	Pera Ataševa (tuokėsi 1934 m.)
Veikla	kino režisierius, scenaristas ir kino teoretikas
Žymūs apdovanojimai
Stalino premija (1941, 1946 m.)
Vikiteka	Sergejus Eizenšteinas

Sergejus Michailovičius Eizenšteinas (Сергей Михайлович Эйзенштейн; 1898 m. sausio 23 d. Rygoje – 1948 m. vasario 11 d. Maskvoje) – įtakingas rusų kino režisierius, ir kino . Ypač gerai žinomas kaip nebyliųjų filmų „“ (Стачка), „Šarvuotis „Potiomkinas“ (Броненосец «Потёмкин») ir „“ (Октябрь) kūrėjas, taip pat istorinių epinių filmų „“ (Александр Невский) ir „“ (Иван Грозный) režisierius. Jo darbai turėjo didelės įtakos ankstyviesiems kino kūrėjams, ypač naujoviška kino montažo praktika ir teorija.

Ankstyvieji metai

S. Eizenšteinas gimė Rygoje, bet jo ankstyvoje vaikystėje šeima dažnai keldavosi gyventi kitur. Sergejaus tėvas (Михаил Осипович Эйзенштейн), gimęs Kijevo srityje, buvo vokiečių-žydų kilmės, o motina Julija Ivanovna Koneckaja (Юлия Ивановна Конецкая) buvo kilusi iš rusų ortodoksų šeimos. Šeima priklausė vidurinei visuomenės klasei: tėvas buvo architektas ir inžinierius, o motina – turtingo prekybininko dukra. Per 1905 m. revoliuciją Julija su Sergejumi persikėlė į Sankt Peterburgą. Sergejus kartais lankydavosi pas tėvą, kuris vėliau apie 1910 m. taip pat persikėlė pas šeimą. Eizenšteinas buvo auginamas kaip stačiatikis, tačiau vėliau tapo ateistu. Vienas iš filmų, vaikystėje Eizenšteinui palikusių įspūdį, buvo 1906 m. pirmosios režisierės moters išleistas Feminizmo pasekmės.1912 m. Sergejaus tėvai išsiskyrė ir Julija išvyko gyventi į Prancūziją. Nuo vaikystės Sergejus mokėsi trijų užsienio kalbų. Baigęs Rygos realinė mokyklą, Petrogrado civilinės inžinerijos institute studijavo savo tėvo profesiją – architektūrą. Besimokydamas institute, 1918 m. pavasarį, S. Eizenšteinas su keliais draugais savanoriškai įstojo į Raudonąją Armiją. Dėl to labai pablogėjo jo santykiai su tėvu, kuris rėmė „baltuosius“ ir po pralaimėjimo išvyko į Vokietiją. 1920 m. Generalinio štabo akademijoje S. Eizenšteinas pradėjo mokytis japonų kalbos ir susipažino su kabuki teatru. Vėliau jis teigė, kad čia išmokti kandži hieroglifai padėjo jam išlavinti regimąją vaizduotę. 1920 m. S. Eizenšteinas persikėlė į Maskvą ir pradėjo dirbti dailininku „Proletkulto“ teatre („Meksikietis“ (Мексиканец), „Girdi, Maskva“ (Слышишь, Москва), „Dujokaukės“ (Противогазы), „Išminčius“ (Мудрец). 1921–22 m. studijavo vadovaujamas Vsevolodo Mejerholdo (Всеволод Мейерхольд), glaudžiai bendradarbiavo su Vladimiro Majakovskio (Владимир Маяковский) grupe. 1923 m. V. Majakovskio leidžiamame žurnale „LEF“ publikavo savo pirmąjį teorinį darbą „Atrakcionų montažas“ (Монтаж аттракционов). Tais pačiais metais pasirodė pirmasis S. Eizenšteino filmas „Glumovo dienoraštis“ (Дневник Глумова), kurio vadovas – (Дзига Вертов).

1924 m. S. Eizenšteinas nufilmavo pilnametražį filmą „“, kuris 1925 m. Tarptautinėje Paryžiaus šiuolaikinės dekoratyvinės ir pramoninės dailės parodoje buvo apdovanotas sidabriniu medaliu.

TSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo komisija pavedė S. Eizenšteinui pastatyti epopėją „1905 metai“ (1905 год). Spaudžiamas terminų S. Eizenšteinas sutrumpino sumanymą iki epizodo, vaizduojančio jūreivių sukilimą šarvuotyje „Potiomkinas“ (Князь Потёмкин Таврический). Juosta buvo parodyta 1925 m. gruodžio 24 d. Didžiajame teatre iškilmingame posėdyje, skirtame 1905 m. revoliucijos 20-osioms metinėms paminėti. Filmas „Šarvuotis „Potiomkinas“ susilaukė viso pasaulio kritikų pripažinimo.

Labiausiai dėl šios tarptautinės sėkmės S. Eizenšteinui buvo suteikta galimybė režisuoti 10-osioms 1917 m. Spalio revoliucijos metinėms skirtus filmus „Sena ir nauja“ (Старое и новое) (arba „Generalinė linija“ (Генеральная линия) ir „Spalis“ (Октябрь). Pastarajame filme pirmą kartą meninio kino istorijoje pasirodo Lenino personažas, kurį suvaidino darbininkas Vasilijus Nikandrovas (Василий Никандров). Viso pasaulio kritikai negailėjo S. Eizenšteinui pagyrų, bet tėvynėje režisieriaus dėmesys struktūriniams filmo elementams, kaip antai filmavimo kampams, minios judėjimui ir montažui susilaukė daug neigiamos kritikos, ir režisierius ne kartą buvo priverstas platinti savikritikos straipsnius bei pasižadėjimus keisti savo kinematografijos idėjas ir labiau prisitaikyti prie vis griežtėjančios socialistinio realizmo doktrinos.

Užsienyje

1928 m. rudenį S. Eizenšteinas su savo nuolatiniu bendradarbiu Grigorijum Aleksandrovu (Григорий Александров) ir operatorium Eduardu Tise (Eduards Tisē) išvyko į kelionę po Europą. Oficiali šios kelionės priežastis buvo siekis sužinoti apie garsinį kiną, ir vakarams asmeniškai pristatyti žymius sovietinius menininkus. Tačiau S. Eizenšteinui tai buvo galimybė susipažinti su gamtovaizdžiais ir kultūromis už Tarybų Sąjungos sienų. Dvejus metus trukusioje kelionėje po Europą S. Eizenšteinas dalyvavo Berlyno radijo laidoje, skaitė paskaitas Hamburge, Berlyne, Ciuriche, Londone, Kembridžo universitete, Antverpene ir Amsterdame, Briuselio universitete pristatė ataskaitą „Intelektualus kinas“.

1930 m. balandžio pabaigoje Džesis Luisas Laskis (Jesse Louis Lasky) kino kompanijos „Paramount Pictures“ vardu pasiūlė S. Eizenšteinui galimybę sukurti filmą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvo pasirašyta trumpalaikė 100 000 JAV dolerių sutartis ir 1930 m. gegužę režisierius su savo bendradarbiais atvyko į Holivudą. S. Eizenšteinas pasiūlė kino kompanijai sukurti karo pramonės magnato Bazilio Zacharovo biografiją ir Džordžo Bernardo Šo pjesės „Ginklai ir vyras“ kino adaptaciją, taip pat labiau išplėtotą scenarijų „Saterio auksas“ pagal Džeko Londono kūrybą, tačiau nė vienas iš šių sumanymų nepadarė įspūdžio kino studijos prodiuseriams. Tada „Paramount“ pateikė S. Eizenšteinui sumanymą ekranizuoti Teodoro Dreizerio romaną „Amerikietiškoji tragedija“. Ši mintis S. Eizenšteinui patiko, nes jis buvo skaitęs T. Dreizerio knygas ir kartą jie netgi buvo susitikę Maskvoje. Režisierius su bendraautoriais užbaigė scenarijų 1930 m. spalį, tačiau išskirtinis ir meniškas S. Eizenšteino požiūris į kiną buvo nesuderinamas su šabloniškesne ir labiau komercine amerikiečių kino studijos traktuote. Be to, „Paramount Pictures“ ėmė spausti Franko Pyzo (Frank Pease) vadovaujama antikomunistinė ir antisemitinė aktyvistų organizacija Holivudo techninių režisierių institutas, apkaltinusi S. Eizenšteiną komunistinės propagandos skleidimu JAV. „Paramount“ ir S. Eizenšteino sutartis buvo nutraukta „abipusiu susitarimu“, kino kompanijai sutikus apmokėti S. Eizenšteino kūrybinės grupės kelionės į Maskvą išlaidas.

Tuo tarpu Tarybų Sąjungos kino pramonė savarankiškai sprendė garsinio kino klausimus, S. Eizenšteino filmai buvo vis labiau kritikuojami dėl nesugebėjimo perteikti sovietinę ideologiją ir pateikiami kaip pavyzdžiai. Jo tuometiniai teoriniai darbai, kaip antai „S. Eizenšteinas apie V. Disnėjų“ buvo paskelbti tik po kelių dešimtmečių, vertinami kaip konstruktyvūs moksliniai straipsniai ir įtraukti į kino mokyklų programas visame pasaulyje.

S. Eizenšteinas ir jo kūrybinė grupė nemažai bendravo su Čarliu Čaplinu, kuris supažindino režisierių su socialistu rašytoju Eptonu Sinkleriu, kurio darbai TSRS buvo žinomi ir laikomi priimtinais. E. Sinkleris pasirūpino, kad S. Eizenšteinas galėtų dar kurį laiką negrįžti į tėvynę ir nufilmuoti filmą Meksikoje. Projektą „Tegyvuoja Meksika“ (¡Que viva México!) finansavo pats rašytojas su žmona ir dar keli Meksikos kino tresto investuotojai. 1930 m. gruodžio 4 d. S. Eizenšteinas su G. Aleksandrovu ir E. Tise išvyksta į Meksiką. Dirbdamas Meksikoje, režisierius bendravo su Frida Kalo ir Diegu Rivera. S. Eizenšteinas žavėjosi šiais menininkais ir Meksikos kultūra apskritai. Jų įkvėptas vadindavo savo filmus „judančiomis freskomis“.

S. Eizenšteino kelionei užsitęsus, Josifas Stalinas atsiuntė jam telegramą, išreiškęs susirūpinimą, kad S. Eizenšteinas tapo pabėgėliu. Režisierius ėmė spausti filmo prodiuserius, tikėdamasis, kad jie užtars jį prieš Staliną, ir jam pavyks užbaigti filmą, tačiau prasidėjus konfliktams Sinkleriai nutraukė finansavimą ir nurodė prodiuseriams grįžti į JAV su jau nufilmuotais 75 000 metrų juostos. Prie Meksikos-JAV sienos S. Eizenšteinas ir jo bendradarbiai susidūrė su sunkumais, buvo sulaikyti, bet po mėnesio gavo 30 dienų leidimus nukeliauti iki Niujorko ir išvykti į Maskvą.

1932 m. viduryje Sinkleriai atnaujino projekto finansavimą, ir iš S. Eizenšteino Meksikoje nufilmuotos medžiagos buvo sumontuoti du neilgi pilnametražiai filmai „Griaustinis Meksikoje“ (Thunder Over Mexico) bei „Eizenšteinas Meksikoje“ (Eisenstein in Mexico), taip pat vienas trumpas filmas „Mirties diena“ (Death Day). Šios juostos buvo parodytos JAV 1933 m. pabaigoje – 1934 m. pradžioje. S. Eizenšteinas galutinių Sinklerių darbų taip ir neišvydo, viešai ne kartą pareiškęs, kad visiškai prarado susidomėjimą šiuo projektu.

Vėlyvieji darbai

Grįžęs į TSRS po savo kelionės vakaruose, S. Eizenšteinas buvo nuolat stebimas sovietų slaptųjų tarnybų. 1932 m. S. Eizenšteinas užsiėmė moksline ir pedagogine veikla, tapo Valstybinio kinematografijos instituto režisūros katedros vedėju, 1935 m. gavo Rusijos TFSR nusipelniusio meno veikėjo vardą, rašė straipsnius, sudarė režisūros teorijos ir praktikos programos projektą, iš savo skaitytų paskaitų pradėjo rašyti knygą „Režisūra“.

1934 m. S. Eizenšteinas vedė kino režisierę ir scenaristę Perą Fogelman (Пера Фогельман), labiau žinomą Peros Ataševos (Пера Аташева) literatūriniu pseudonimu.

1935 m. pavasarį S. Eizenšteinas pradėjo statyti filmą „Bežino pieva“ (Бежин луг) pagal Aleksandro Ržeševskio (Александр Ржешевский) scenarijų, bet dėl ideologinių neatitikimų 1937 m. filmavimas buvo nutrauktas, o režisieriui uždrausta dėstyti (pastaroji bausmė atšaukta nufilmavus „Aleksandrą Nevskį“).

1938 m. S. Eizenšteinas parengia istorinio – patriotinio filmo „“ (Александр Невский) scenarijų. Siekiant paspartinti filmavimą, jam buvo paskirtas scenarijaus bendraautoris Piotras Pavlenka (Петр Павленко), profesionalūs aktoriai ir režisieriaus padėjėjas Dmitrijus Vasiljevas (Дмитрий Васильев). Filmas buvo pripažintas tiek Tarybų Sąjungoje, tiek vakaruose. Už šią juostą S. Eizenšteinas buvo apdovanotas Lenino ordinu, gavo menotyros daktaro mokslinį laipsnį (neapgynęs disertacijos) ir Stalino premiją.

Tai buvo puikiai suvaidinta ir puikiai pastatyta akivaizdi alegorija ir perspėjimas apie augančią nacistinės Vokietijos galią. Pasirengimas filmavimui buvo pradėtas 1938 m., ir tais pačiais metais juosta pasirodė kino teatruose. Tai buvo pirmasis S. Eizenšteino filmas po dešimtmečio pertraukos ir pirmasis jo garsinis filmas. Deja, prabėgus keliems mėnesiams nuo premjeros, Stalinas ir Hitleris pasirašė nepuolimo sutartį ir „Aleksandras Nevskis“ buvo pašalintas iš kino teatrų. Netikėtai netekęs ką tik užtarnautos šlovės S. Eizenšteinas vėl ėmė dėstyti ir buvo paskirtas režisuoti Ričardo Vagnerio operą „Valkirija“ (Die Walküre) Didžiajame teatre. Hitleriui sulaužius susitarimą ir užpuolus Tarybų Sąjungą, „Aleksandras Nevskis“ buvo vėl pradėtas rodyti kino teatruose ir S. Eizenšteinas sulaukė tikros tarptautinės sėkmės.

Nuo 1941 iki 1946 m. S. Eizenšteinas filmavo juostą „“. Filmavimas prasidėjo Maskvoje, bet artėjant fronto linijai, kino studija „Mosfilm“ buvo evakuota į Alma Atą. Būdamas čia, S. Eizenšteinas susisiekė su kompozitoriumi Sergejumi Prokofjevu (Сергей Прокофьев) ir 1942 m. šis prisijungė prie režisieriaus Alma Atoje. S. Prokofjevas sukūrė „Ivano Rūsčiojo“ muziką, o S. Eizenšteinas atsidėkodamas suprojektavo kompozitoriaus operos „Karas ir taika“ dekoracijas.

S. Eizenšteino filmas „Ivanas Rūstusis“, kuriame Rusijos caras Ivanas IV Rūstusis vaizduojamas kaip nacionalinis didvyris, kino ekranuose pasirodė 1945 m., susilaukė Stalino pripažinimo, ir režisierius buvo apdovanotas Stalino premija. Tuo tarpu filmo tęsinys „Ivanas rūstusis. II serija“ (Иван Грозный (2-я серия)) buvo uždraustas ir pirmą kartą parodytas tik 1958 m. Visa dar nebaigto filmo „Ivanas rūstusis. III serija“ (Иван Грозный (3-я серия)) medžiaga buvo konfiskuota ir didžioji dalis sunaikinta (išskyrus kelias scenas, išlikusias iki šiol). Tuo tarpu S. Eizenšteino sveikata prastėjo: filmavimo metu jį ištiko infarktas.

Karo metais S. Eizenšteinas dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje, prisidėjo prie trumpo propagandinio filmo anglų kalba „Pasaulio žydams“ (To the Jews of the World) kūrimo, dalyvavo radijo laidoje „Viso pasaulio broliams žydams“ (To Brother Jews of All the World, 1941 m. liepa), kurioje ragino anglakalbius žydus susivienyti kovoje prieš fašizmą.

S. Eizenšteinas mirė 1948 m. vasario 11 d. po infarkto, sulaukęs 50 metų, ir yra palaidotas Novodevičės kapinėse Maskvoje.

Filmografija

• 1923 m. „Glumovo dienoraštis“ (Дневник Глумова)
• 1924 m. „Streikas“ (Стачка)
• 1925 m. „Šarvuotis „Potiomkinas“ (Броненосец «Потёмкин»)
• 1927 m. „Spalis: Dešimt dienų, sukrėtusių pasaulį“ (Октябрь «Десять дней, которые потрясли мир»)
• 1929 m. „Sena ir nauja“ (Старое и новое) (kitaip „Generalinė linija“ (Генеральная линия)
• 1931 m. „Tegyvuoja Meksika!“ (¡Qué viva México!, pabaigtas G. Aleksandrovo ir išleistas 1979 m.)
• 1935–37 m. „Bežino pieva“ (Бежин луг)
• 1938 m. „Aleksandras Nevskis“ (Александр Невский)
• 1944 m. „Ivanas Rūstusis. I serija“ (Иван Грозный 1-я серия)
• 1945 m. „Ivanas Rūstusis. II serija“ (Иван Грозный 2-я серия)
• 1946 m. „Ivanas Rūstusis. III serija“ (Иван Грозный 3-я серия)

Tekstai

• Эйзенштейн С. Монтаж аттракционов. – ЛЕФ, 1923, No. 3, 70–75 °C.
• Эйзенштейн С. Два черепа Александра Македонского. – Новый зритель, 1926, No. 35, 10 °C.
• Эйзенштейн С., Пудовкин Вс., Александров Г. Будущее звуковой фильмы. – Жизнь искусства, 1928, No. 32. Taip pat: Советский экран, 1928.
• Эйзенштейн С. Нежданный стык. – Жизнь искусства, 1926, No. 34.
• Эйзенштейн С. М. Иван Грозный: Киносценарий. – Москва: Госкиноиздат, 1944.
• Эйзенштейн С. М. Как я стал режиссером. – Рига: Госкиноиздат, 1946.
• Эйзенштейн С. М. Избранные статьи. – Москва: Искусство, 1956.
• Эйзенштейн С. М. Динамический квадрат: Предложения в пользу новых пропорций экрана, выдвинутые в связи с вопросом о практической реализации «широкого» фильма // Вопросы киноискусства. – Москва: АН СССР, 1960. Выпуск 4.
• Эйзенштейн \ Eisenstein. Рисунки / Dessins / Drawings. – Москва: Искусство, 1961.
• Эйзенштейн С. М. Избранные произведения. В 6-и томах. – Москва: Искусство, 1964–1971.
  • Т.1: Автобиографические записки разных лет, замыслы. Краткая летопись жизни и деятельности, фильмография, библиография. – Москва, 1964.
  • Т.2: Работы 1923–1940 гг.: цикл работ о монтаже, программа преподавания режиссуры во Всесоюзном государственном институте кинематографии, выступление на творческом совещании 1935 года; статьи и заметки разных лет; «Заявка Эйзенштейна, Пудовкина, Александрова» («Будущее звуковой фильмы»), перевод доклада на английском языке, «Монтаж 1938» и др. исследования. – Москва, 1964.
  • Т.3: Теоретические исследования 1945–1948 гг. – Москва, 1964.
  • Т.4: «Искусство мизансцены». – Москва: 1966.
  • Т.5: История и теория кино: «Проблема советского исторического фильма», «Диккенс, Гриффит и мы»; Критика и публицистика. – Москва, 1968.
  • Т.6: Киносценарии. – Москва, 1971.
• Эйзенштейн С. Немчинов пост Archyvuota kopija 2020-01-20 iš Wayback Machine projekto.[: воспоминания о К. Малевиче] / Публ. И.Вакар. – Новые рубежи: Одинцово, Московской обл., 1988, 28 января, No. 12-13 (11051-11052).
• Эйзенштейн С. Чет – Нечет Archyvuota kopija 2012-11-26 iš Wayback Machine projekto. / Публ. Н.Клеймана // Восток – Запад. Исследования. Переводы. Публикации. – Москва: Наука, 1988. Выпуск 3. 234–278 °C.
• «То же» в сб. Великий и загадочный И-цзин[: антология]. – Челябинск: Аркаим, 2004, 401–412 °C. (Серия «Антология тысячелетий») – ISBN 5-8029-0509-3.
• Эйзенштейн С., Александров Г. Базар похоти: Сценарий на 9 частей Тараса Немчинова[: трагикомедия о прифронтовом доме терпимости в эпоху первой мировой войны, 1925]. – НЛО, 1993, No. 4. 5–19 °C.
• Эйзенштейн С. Монтаж: Монтаж аттракционов; За кадром; Четвёртое измерените в кино; Монтаж 1938; Вертикальный монтаж; Вкладыш[: учебное издание] / Предисловие Р.Юренева. – Москва: ВГИК, 1998. – ISBN 5-87149-038-7.
• Эйзенштейн С. Мемуары / Составление, предисловие, комментарии Н. И. Клеймана. – Москва: Труд; Музей кино, 1997. Том 1. Wie sag' ich’s meinem Kinde? Archyvuota kopija 2007-03-31 iš Wayback Machine projekto.. («Живая классика») – ISBN 5-88244-009-2.
• Эйзенштейн С. Мемуары. – Москва: Труд; Музей кино, 1997. Т.2: Автобиография; Обезьянья логика; Истинные пути изобретания; Профили. («Живая классика») – ISBN 5-88244-010-6.
• Эйзенштейн С. Монтаж. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2000. – ISBN 0235-8212.
• Эйзенштейн С. Метод. Том 1: Grundproblem. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2002. – ISBN 0235-8212.
• Эйзенштейн С. Метод. Том 2: Тайны мастеров. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2002. – ISBN 5-901631-02-1.
• Эйзенштейн С. Неравнодушная природа. Том 1: Чувство кино. – Москва: Эйзенштейн-центр, Музей кино, 2004. – ISBN 5-901631-09-9.
• Эйзенштейн С. Неравнодушная природа. Том 2: О строении вещей / Сост. Н.Клеймана. – Москва: Эйзенштейн-центр; Музей кино, 2006. – ISBN 5-901631-12-9.
• Эйзенштейн С. Психологические вопросы искусства [сб. статей] / Сост., ред., вступит. ст. Е.Басина. – Москва: Смысл, 2002. – ISBN 5-89357-114-2.
• Ian Christie, Richard Taylor, eds. The Film Factory: Russian and Soviet Cinema in Documents, 1896–1939. – New York, New York: Routledge, 1994. – ISBN 0-415-05298-X.
• Sergei Eisenstein. Film Form: Essays in Film Theory. – New York: Hartcourt, 1949. Trans. Jay Leyda.
• Sergei Eisenstein. The Film Sense. – New York: Hartcourt, 1942 Trans. Jay Leyda.
• Sergei Eisenstein. Que Viva Mexico!. – New York: Arno, 1972. – ISBN 978-0-405-03916-4.
• Sergei Eisenstein. Towards a Theory of Montage. – British Film Institute, 1994.

Atminimas

1965 m. režisieriaus atminimui Maskvoje buvo atidarytas edukacinis-memorialinis S. Eizenšteino kabinetas.

1968 m. šiaurinėje Maskvos dalyje esančiai gatvei suteiktas Sergejaus Eizenšteino pavadinimas, 2016 m. – gatvei Odesoje. Ant Rygoje namo, kuriame iki 1916 m. gyveno S. Eizenšteinas, sienos yra pakabinta atminimo lenta latvių ir rusų kalbomis.

2018 m. Oksfordo anglų kalbos žodynas buvo papildytas terminu Eisensteinian (eizenšteiniškas, Eizenšteino).

Dokumentika

Apie S. Eizenšteiną sukurta nemažai dokumentinių filmų:

• „Sergejus Eizenšteinas“ (Сергей Эйзенштейн, 1958 m., rež. )
• „Sergejaus Eizenšteino Bežino pieva“ («Бежин луг» Сергея Эйзенштейна, 1967 m., rež. , )
• „Sergejus Eizenšteinas. Pratarmė“ (Сергей Эйзенштейн. Предисловие, 1978 m., rež. )
• „Sergejus Eizenšteinas. Post scriptum“ (Сергей Эйзенштейн. Постскриптум, 1978 m., rež. Ansis Epners)
• „Slaptas Sergejaus Eizenšteino gyvenimas“ (The Secret Life of Sergei Eisenstein, 1987 m., rež. Gian Carlo Bertelli)
• „Sergejus Eizenšteinas: montažo pamokos“ (Сергей Эйзенштейн: Уроки монтажа, 1990 m., rež. Vadim Čiubasov)
• „Sergejus Eizenšteinas. Autobiografija“ (Сергей Эйзенштейн. Автобиография, 1995 m., rež. )
• „Žmonos ir žvėries paslaptis“ (Тайна жены и зверя, 1997 m., rež. )
• „Sergejus Eizenšteinas. Meksikietiška fatazija“ (Сергей Эйзенштейн. Мексиканская фантазия, 1998 m., rež. Olegas Kovalovas)
• „Meistro namas“ (Дом мастера, 1998 m., rež. Marijana Kirejeva)
• „Sergejus Eizenšteinas: meksikietiška liga“ (Сергей Эйзенштейн: мексиканская болезнь, 2006 m., rež. Igoris Romanovskis)
• „Šarvuočio Potiomkino keliais “ (По следу броненосца «Потемкин», 2007 m., rež. Artiomas Demenokas)

Literatūra

• Сергей Эйзенштейн. Сергей Эйзенштейн (избр. произв. в 6 тт), Москва: Искусство, 1968.
• David Bordwell. The Cinema of Eisenstein. – Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 1993. – ISBN 978-0-674-13138-5.
• Harry M. Geduld & Ronald Gottesman eds. Sergei Eisenstein and Upton Sinclair: The Making & Unmaking of Que Viva Mexico! – Bloomington, Indiana: Indiana University Press, 1970. – ISBN 978-0-253-18050-6.
• James Goodwin. Eisenstein, Cinema, and History. – Urbana: University of Illinois Press, 1993. – ISBN 0-252-06269-8.
• Jay Leyda. Kino: A History Of The Russian And Soviet Film. – New York: Macmillan, 1960. – OCLC 1683826.
• Jay Leyda. Eisenstein on Disney. – London: Methuen, 1986. – ISBN 0-413-19640-2.
• Jay Leyda & Zina Voynow. Eisenstein At Work. – New York: Pantheon, 1982. – ISBN 978-0-394-74812-2.
• Ivor Montagu. With Eisenstein in Hollywood. – Berlin: Seven Seas Books, 1968. – OCLC 8713.
• Joan Neuberger. Ivan the Terrible: The Film Companion. – London; New York: I. B. Tauris, 2003. – ISBN 1-86064-560-7.
• Vladimir Nizhniĭ. Lessons with Eisenstein. – New York: Hill and Wang, 1962. – OCLC 6406521.
• Marie Seton. Sergei M. Eisenstein: A Biography. – New York: A. A. Wyn, 1952. – OCLC 2935257.
• Keith Howes. „Eisenstein, Sergei (Mikhailovich)“ leidinyje Robert Aldrich & Garry Wotherspoon. Who’s Who in Gay and Lesbian History from Antiquity to World War II. – Routledge; London, 2002. – ISBN 0-415-15983-0.

Šaltiniai

1. Živilė Pipinytė. Eizenštein Sergej (Sergejus Eizenšteinas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 374-375 psl.
2. Literary Encyclopedia
3. Сергей Эйзенштейн. „Автобиография“ leidinyje Сергей Эйзенштейн. Сергей Эйзенштейн (избр. произв. в 6 тт), Москва: Искусство, 1968.
4. Al LaValley (2001). Eisenstein at 100. Rutgers University Press. p. 70. ISBN 9780813529714. „As a committed Marxist, Eisenstein outwardly turned his back on his Orthodox upbringing, and took pains in his memoirs to stress his atheism.“
5. Eisenstein, Sergei (2019). Yo. Memoirs. Russia: Garage Museum of Contemporary Art. pp. 283, 443.
6. Сергей Эйзенштейн. „Как я стал режиссером“ leidinyje Сергей Эйзенштейн. Сергей Эйзенштейн (избр. произв. в 6 тт), Москва: Искусство, 1968.
7. Grupinio kreipimosi „Братья евреи всего мира!“ tekstas, paskelbtas laikraštyje „Правда“ 1941 m. rugpjūčio 25 d. ir pasirašytas S. Eizenšteino
8. OED 3: The Revisioning (October 2018) (Oksfordo anglų kalbos žodynas)
9. Сергей Эйзенштейн (фильм) net-film.ru