Senovės Romos provincijos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės Romoje provincija (lot. provincia, dgs. provinciae) – pagrindinis ir iki tetrarchijos (apie 296 m.) didžiausias Romos respublikos, o vėliau - imperijos valdų administracinis ir teritorinis vienetas už ribų. Provincijų raida yra skirstoma į du laikotarpius, kuriuos skiria Diokletiano reformos III a. pabaigoje.

Provincijos iki III a. pabaigos

Sicilija buvo pirmoji Romos provincija nuo 241 m. pr. m. e. po truputį užimta per Pirmąjį pūnų karą (264–241 m. pr. m. e.). Dėl vėlesnių užkariavimų provincijų (vadinamųjų propretorinių) skaičius nuolat augo. 29 m. pr. m. e. jų jau buvo septyniolika. 27 m. pr. m. e. Augustas įvykdė administracinę reformą, kurios metu visos provincijos buvo padalintos į dvi rūšis: senatorines ir imperines. Pati nebuvo laikoma viena iš provincijų, o traktuojama atskirai. Ji buvo dalinama į 11 .

Vėliau provincijų dydis ir skaičius taip pat dažnai keisdavosi dėl Romos vidaus politikos. Romos imperijos metu stambios ir turinčios daug legionų provincijos (pvz., Panonija ir Mesija) buvo padalintos į mažesnes, kad vieno gubernatoriaus rankose neatsidurtų didelė armijos dalis, ir jis nesikėsintų į . Dėl to didžiausio Romos imperijos išsiplėtimo metu 117 m. Romos imperija jau turėjo 46 provincijas.

Provincijas valdė senatoriaus rango politikai, dažniausiai buvę konsulai ar pretoriai. Vėlesnė išimtis buvo Egipto provincija, prijungta Augusto po Kleopatros mirties: ją valdė raitelių rango gubernatorius, tikriausiai, kad atbaidytų senatorių kėslus.

Romos respublikoje gubernatorius būdavo skiriamas vieneriems metams. Metų pradžioje provincijos būdavo skiriamos būsimiems gubernatoriams burtų būdu ar tiesioginiu paskyrimu. Paprastai provincijas, kur galima tikėtis problemų (barbarų įsiveržimai, vidaus maištai) duodavo buvusiems konsulams, turintiems didelį prestižą ir patirtį. Legionų paskirstymas irgi priklausė nuo tikėtino pavojaus. 14 m. neturėjo nuolatinių legionų, o , kur buvo nerami Reino siena su germanais, buvo keturių legionų įgula. Būsimi gubernatoriai labiausiai troško problemiškų provincijų. Problemos reiškia karą, o karas – karo grobį, vergus ir galimybes praturtėti.

Provincijos nuo III a. pabaigos

Imperatorius Diokletianas 284 m. pradėjo visą eilę administracinių reformų, kurios buvo galutinai užbaigtos tik IV a. viduryje. Šios reformos buvo kaip vienas būdų spręsti III a. vidurio krizė. Be to, kad visa imperija buvo padalinta į keturias dalis (tetrarchija), senosios provincijos buvo labai susmulkintos, suskaidant jas į 2-4 dalis. Neretai į jų pavadinimus buvo įtraukiami numeriai. Taip provincijų skaičius išaugo iki beveik šimto, į jų skaičių įtraukiant ir senuosius Italijos regionus. Provincijos buvo suranguotos pagal tai, kokio rango vietininkai į jas buvo skiriami: nuo prokonsulų iki konsulų, ir .

Diokletiano laikais taip pat įsteigtas stambesnis nei provincija vienetas - diecezija, kuri paprastai apimdavo 5-10 provincijų. Visą imperiją sudarė 15 diecezijų, kurioms paprastai vadovavo vikarai. Po Konstantino mirties 337 m. atsirado ir dar stambesnis administracinis vienetas: pretorinė prefektūra, kuri apjungė 2-6 diecezijas. Iš pradžių šios prefektūros buvo 3, o vėliau atsirado ketvirtoji - Ilyrijos pretorinė prefektūra. Pastaroji buvo labai nepastovus administracinis vienetas, per IV a. ne kartą panaikintas ir atkurtas.

Naujoji administracinė sistema galutinai nusistovėjo tik VI a. pabaigoje, t. y. 395 m., kuomet galutinai įgyvendintas imperijos padalinimas į Vakarų ir Rytų Romos imperijas. Kiekviena šių imperijų turėjo po 8 diecezijas, grupuojamas po 2 pretorines prefektūras.

Vakarų Romos imperija šią administraciją išlaikė iki pat žlugimo, t. y. 476 m. Jos įpėdinės Odoakro karalystė ir tęsė tą pačią administraciją savo kontroliuojamose valdose iki 553 m., kol langobardai galutinai nutraukė šią tradiciją. Rytų Romos imperija šią sistemą su tam tikrais pokyčiais išlaikė iki VII a., kol buvo pereita prie temų sistemos.