Savasis judėjimas

Savasis judėjimas – šviesulio (paprastai žvaigždės) kampinis poslinkis dangaus sferoje per vienerius metus, sąlygotas to šviesulio ir Saulės tarpusavio judėjimo. Į savąjį judėjimą neįskaitoma Žemės metinio judėjimo įtaka (paralaksas). Kitą, statmeną savajam judėjimui, greičio komponentę nusako radialinis greitis.

Problemos apžvalga

Bėgant laikui, atrodo, kad žvaigždės išlaiko tą patį išsidėstymą tarpusavyje ir formuoja tuos pačius žvaigždynus. Pavyzdžiui, Didieji Grįžulo ratai atrodo beveik taip pat, kaip ir prieš šimtus metų. Tačiau tikslūs ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad žvaigždynai, nors ir labai lėtai, keičia formą ir, kad kiekviena žvaigždė juda nepriklausomai.

Žvaigždės savasis judėjimas yra jos poslinkis dangaus sferoje dėl stebėtojo vietos kitimo ir dėl pačios žvaigždės pekuliarinio judėjimo kitimo. Šį judėjimą sąlygoja tikrasis žvaigždžių judėjimas Saulės ir jos sistemos atžvilgiu. Jis matuojamas dviem dydžiais: savojo judėjimo kampu bei pačiu savuoju judėjimu. Pirmasis dydis nusako savojo judėjimo kryptį dangaus sferoje, o antrasis dydis nusako judėjimo spartą, kampinėmis sekundėmis per metus.

Savasis judėjimas taip pat gali būti išreikštas kampinėmis komponentėmis, pagal rektascensiją (μ_α) ir deklinaciją (μ_δ). Savasis judėjimas tuomet išreiškiamas taip:

${\displaystyle \ \mu ^{2}}$	${\displaystyle ={\mu _{\delta }}^{2}+{\mu _{\alpha }}^{2}\cdot \cos ^{2}\delta }$
čia δ yra šviesulio deklinacija. Savojo judėjimo kampas (θ) susijęs su komponentėmis tokiais sąryšiais:
${\displaystyle \ \mu _{\delta }}$	${\displaystyle =\mu \cos \theta \ }$
${\displaystyle \ \mu _{\alpha }\cos \delta }$	${\displaystyle =\mu \sin \theta \ }$

Didelis savasis judėjimas paprastai yra požymis, kad žvaigždė yra palyginti arti Saulės. Barnardo žvaigždė juda greičiausiai. Jos savojo judėjimo greitis yra 10,25 kampinės sekundės per metus. Tai rodo, kad Barnardo žvaigždė yra santykinai netoli. Ji yra Gyvatnešio žvaigždyne ir nutolusi nuo Saulės apie 6 šviesmečius.

Vienos kampinės sekundės per metus savasis judėjimas kūno, nutolusio nuo Saulės per 1 šviesmetį atitinka 1,45 km/s tangentinį greitį. Tangentinis greitis - tai erdvinio greičio komponentė, statmena regėjimo spinduliui. Barnardo žvaigždės tangentinis greitis yra 90 km/s; atsižvelgiant į 111 km/s radialinį greitį nustatomas tikrasis erdvinis žvaigždės greitis lygus 142 km/s. Tikrajį erdvinį greitį apskaičiuoti nėra lengva, nes norint rasti jo tangentinio greičio komponentę reikia išmatuoti atstumą iki žvaigždės, o tiksliai tai padaryti yra sunku. Šiuo metu didžiausią erdvinį greitį, lygų 555 km/s, turi Wolfo 424 žvaigždė.

Artimiausių žvaigždžių savasis judėjimas yra didelis, tačiau dauguma žvaigždžių yra pakankamai toli, kad jų savasis judėjimas siektų tik kelias tūkstantąsias kampinės sekundės dalis per metus. Tuomet žvaigždžių savąjį judėjimą galima apskaičiuoti palyginus dangaus sferos ir reikiamos žvaigždės nuotraukas darytas ilgo laiko intervalais. Vienas iš tokių nuotraukų šaltinių yra Palomaro atlasas (angl. Palomar Sky Survey).

Istorija

Žvaigždžių savąjį judėjimą pirmasis atrado anglų astronomas Edmondas Halis 1718 m., palyginęs Arktūro, Sirijaus ir Prokiono padėčių matavimus su padėtimis Ptolemėjaus kataloge (II m. e. a.).

Pirmieji galaktikų savojo judėjimo matavimai buvo atlikti tik moksliniame darbe, išleistame 2005 metais.

Nuorodos

Proper motion Encyclopedia Britannica