San Džordžo a Kremanas

Dėl nuolatinių Vezuvijaus išsiveržimų nerasta priešistorinių žmonių gyvenimo pėdsakų apylinkėse. Žinoma, kad romėnų laikais Herkulaniumo ir Pompėjos apylinkės buvo tankiai gyvenamos. Tikriausiai čia buvo auginamos vynuogės ar verčiamasi žemės ūkiu. Tačiau po Vezuvijaus išsiveržimo 79 m. pr. m. e. San Džordžo a Kremano apylinkės liko negyvenamos ir netinkamos žemės ūkiui.

Pirmąkart po romėnų laikų sritis minima VIII a. 993 m. ant kalvos buvo pastatyta maža koplyčia, pavadinta Capitiniano ir paskirta Šv. Jurgiui. Manoma, kad tuo metu paplito legenda, kad vietiniai pasirinko Šv. Jurgį, kad juos apsaugotų nuo „drakono“ Vezuvijaus. XI a. pabaigoje vietoje koplyčios atsirado bažnyčia, buvo pastatyti pirmieji namai. Tuo metu vietovė pradėta vadinti San Giorgio a Capitiniano.

Apie 1200 m. atsirado vietinė tradicija rengti procesiją, skirtą Šv. Jurgiui. Gyventojai norėjo, kad jų šventasis globėjas palaimintų derlių, apsaugotų nuo sausrų, potvynių, karų, ligų ir kitų pavojų.

Per kitus du šimtmečius miestas pamažu plėtėsi ir XIV a. buvo pradėtas vadinti San Giorgio a Cambrano. Tuo metu nutiestas geresnis kelias į Neapolį. Miestas turėjo dvi gyvenamąsias zonas: virš (sopra) ir žemiau (bascio) bažnyčios. Prie San Džordžo a Kremano buvo prijungtas gretimas San Aniello a Cambrano miestelis. Miesto centru liko kalva su Šv. Jurgio bažnyčia. XV a. bažnyčia perstatyta gotikiniu stiliumi, atsirado trys navos. Nepaisant atnaujinimų 1570 m. religinis miesto centras persikėlė į naują Santa Maria del Principio bažnyčią kalvos papėdėje, kur greitai susikūrė miesto centras.

1631 m. gruodžio Vezuvijaus išsiveržimas sugriovė San Džordžo a Kremano miesto centrą ir Švč. Marijos bažnyčią. Šv. Jurgio bažnyčia ant kalvos smarkiai nenukentėjo. Manoma, kad iš viso nuo šio išsiveržimo žuvo 3000 žmonių. Šis išsiveržimas sustiprino Šv. Jurgio kultą mieste.

Iki 1670 m. Švč. Marijos bažnyčia buvo atstatyta, miesto gyventojų skaičius išaugo. San Džordžo a Kremanas klestėjo ekonomiškai valdant ispanams, vėliau Burbonams. Ypač daug į regiono ekonomiką investavo Karolis III (1735–1759 m.). Tuo metu miestas tapo populiariu Neapolio kilmingųjų kurortu.

Ferdinandas II Katalikas gavo Neapolio karalystę 1559 m. ir ispanų emigrantai pradėjo vykti į Italiją. Jam valdant XVI a. pabaigoje Kampanijoje pradėjo reikštis kamora. Iš pradžių tai buvo stiprūs šeimų klanai, turintys ryšių su ispanų Gardunjos nusikaltėliais. Kamora suklestėjo valdant Burbonams, kurie ją naudojo vietoje policijos, armijos ar vyriausybės tarnautojų.

Burbonų monarchija buvo populiari Neapolyje ir apylinkėse, tad Prancūzijos revoliucijos idėjos jai nekėlė rimtos grėsmės. Tačiau įsiveržus prancūzams Ferdinandas IV pabėgo į Siciliją. Buvo įkurta Partenopėjos respublika 1799 m. Po Napoleono pralaimėjio į Neapolį grįžo Ferdinandas IV, Vienos kongrese išsireikalavęs Sicilijos.

Miesto nepalietė 1848 m. neramumai Sicilijoje, bet po Italijos suvienijimo daugelis turtingųjų persikėlė į šiaurę arčiau politinio centro. Nors San Džordžo a Kremanas išliko populiariu kurortu, bet ekonomiškai nusmuko.

1800–1867 m. kiekvienais metais vyko po dvi Šv. Jurgio procesijas: pirma su kariais, o po savaitės su vaikais, apsirengusiais kaip angelai.

1855 m. gegužės 1 d. ir gegužės 6 d. išsiveržė Vezuvijus, bet lava link miesto judėjo lėtai. Vietiniai meldėsi Šv. Jurgiui ir lava sustojo netoli miesto.

1944 m. kovo 22 d. Vezuvijus vėl išsiveržė. Kaip anksčiau šv. Jurgio statula buvo pastatyta prie durų ir buvo meldžiamasi. Lava sustojo prie bažnyčios laiptų.

XX a. antroje pusėje dėl gyventojų skaičiaus augimo Neapolio gyventojai kėlėsi į tokius pietinius miestus kaip San Džordžo a Kremanas ir Pocuolis. 1951–1981 m. miesto gyventojų skaičius patrigubėjo.

1970 m. savivaldybėje vis dar buvo 58 audėjai. Nors jų gaminių mažai, jie yra labai aukštos kokybės.