Sam Peckinpah

Sam Peckinpah
Sam Peckinpah
Gimė	1925 m. vasario 21 d. Kalifornija
Mirė	1984 m. gruodžio 28 d. (59 metai) Kalifornija
Tautybė	JAV
Pilietybė	JAV
Sutuoktinis (-ė)	Marie Selland (1947–60 m.) Begoña Palacios (1965–67 m.) Joey Gould (1972–73 m.)
Vaikai	5
Veikla	kino režisierius, scenarijų autorius
Žymūs apdovanojimai
Oskaro nominacija (1970 m.)
Vikiteka	Sam Peckinpah

Semas Pekinpa (angl. David Samuel „Sam“ Peckinpah, 1925 m. vasario 21 d. – 1984 m. gruodžio 28 d.) buvo JAV kino režisierius ir scenarijų autorius, kurio vienas žymiausių filmų yra 1969 m. sukurtas vesternas „Laukinė gauja“. Dėl filmuose gausios prievartos turėjo pravardę „Kruvinasis Semas“ (Bloody Sam). Dažni jo filmų herojai yra vienišiai arba nevykėliai, kuriuos gyvenimo situacijos priverčia pasielgti brutaliai arba nihilistiškai.

Kiti jo žinomi darbai – „Šiaudiniai šunys“, „Patas Garetas ir Bilis Kidas“, „Konvojus“ – iki šiol yra laikomi kontroversiškais, o pats režisierius, ilgus metus kovojęs su priklausomybėmis nuo alkoholio ir narkotikų, taip pat buvo vertinamas nevienareikšmiškai dėl nuolatinių konfliktų su prodiuseriais bei kino kompanijų atstovais.

Biografija

Kilmė ir mokslai

Semas gimė ir augo Fresne, Kalifornijoje, kur baigė mokslus. Jis daug laiko praleisdavo senelio rančoje Denveryje, kur mokėsi jodinėti bei kaubojaus amato, kas vėliau neabejotinai turėjo įtakos jo kuriamiems vesternams.

Dėl keliamų sunkumų, paskutiniaisiais metais Semas buvo perkeltas į San Rafaelio karinę mokyklą. 1943 m. jis pradėjo tarnauti JAV karinėse jūrų pajėgose, o po 2 metų atsidūrė Japonijoje bei Kinijoje, tačiau jokiuose kariniuose veiksmuose nedalyvavo.

Baigęs tarnybą, Semas įstojo į Kalifornijos valstijos universitetą studijuoti istorijos. 1947 m. jis vedė Marie Selland, kuri vėliau supažindino Semą su teatro užkulisiais, kas paskatino jį rimtai susidomėti režisūra. Paskutiniaisiais studijų metais jis sukūrė pirmąjį filmą – valandos trukmės „The Glass Menagerie“ pagal kūrinį. 1948 m. jis baigė studijas ir įstojo į studijuoti dramos. Tuo pačiu jis tapo Hutingtono Parko teatro režisieriumi ir dirbo juo 2 metus, kol studijavo universitete. Nors vėliau jis sulaukė pasiūlymo tęsti pradėtą darbą, Semas nusprendė tapti kino režisieriumi.

Karjera ir asmeninis gyvenimas

Nuo 1954 m. jis dirbo kaip režisieriaus asistentas ir dialogų redaktorius tokiuose filmuose kaip „Riot in Cell Block 11“, „Private Hell 36, „An Annapolis Story“, „Invasion of the Body Snatchers“ ir „Crime in the Streets“. Kuriant „Riot in Cell Block 11“, filmavimo darbai turėjo būti vykdomi Folsomo kalėjime, tačiau su jo vadovybe pavyko susitarti tik nusamdžius Semą, kurio šeimą jie pažinojo, be to, jam didelį įspūdį padarė Siegelo sprendimas filmuoti kalėjime bei epizoduose panaudoti tikrus kalinius. Jis atliko keletą nedidelių vaidmenų šiuose filmuose, o dirbdamas su Siegelu užsitarnavo gerą scenarijų autoriaus ir potencialaus režisieriaus vardą.

Jau tuo metu pradėjo ryškėti Semo potraukis alkoholiui, prie kurio vėliau prisidėjo ir priklausomybė nuo narkotikų, o kai kurių jį pažinojusių tvirtinimu, režisierius turėjo ir psichinių problemų (maniakinė depresija arba paranoja). Manoma, kad gerti jis pradėjo dar tarnybos Kinijoje metu. 1960 m. Semas išsiskyrė su Selland, su kuria buvo susilaukęs 4 vaikų, ir po 5 metų vedė Brazilijos aktorę Begoña Palacios. Jiems gimė duktė, tačiau judviejų santykius nuolatos lydėjo vaidai, skyrybos ir susitaikymai, o jis pats ne kartą buvo kaltinamas fiziniu ir psichologiniu smurtu. Nepaisant savo sunkaus charakterio, režisierius savo sėkmingų filmų dėka tuo metu buvo populiari ir žinoma asmenybė.

Po vedybų Semas didelę laiko dalį praleisdavo Meksikoje, kur įsigijo nekilnojamo turto, čia jis nufilmavo 4 savo filmus („Majoras Dandis“, „Laukinė gauja“, „Patas Garetas ir Bilis Kidas“ ir „Atneškite man Alfredo Garsijos galvą“), o kituose dažnai atsispindėjo meksikiečių gyvenimo būdas ir kultūra.

Santuoka su Begoña Palacios truko vos 2 metus. Išsiskyręs 1967 m., 1972 m. jis vedė trečią kartą, tačiau išsiskyrė jau po metų.

Filmai

Pirmieji savarankiški režisieriaus filmai buvo vesternai: „Mirtini kompanionai“ (1961), „Kelionė aukštumomis“ (1962) ir „Majoras Dandis“ (1965). Pastarasis buvo pirmas, kurį režisierius sukūrė su didele kino studija, o viena pagrindinių jo nusamdymo priežasčių buvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Charlton Heston, pageidavęs dirbti su Semu po jo „Kelionės aukštumomis“ peržiūros. Būtent „Majoro Dandžio“ kūrimo metu išryškėjo režisieriaus charakterio sunkumas: vakarais po kiekvieno filmavimo jis dažnai būdavo girtas, atleido 15 filmavimo grupės darbuotojų bei viršijo numatytą biudžetą 1,5 milijono dolerių. Galiausiai prodiuseriai permontavo juostą be jo žinios, o pats filmas patyrė finansinę nesėkmę ir buvo išpeiktas kritikų. Semas vėliau ne kartą teigė, kad originalioji filmo versija, kurią jis pats buvo sumontavęs, yra vienas geriausių jo sukurtų filmų.

Kitas režisieriaus darbas turėjo būti juosta apie lošėjus „Cincinačio vaikis“ („The Cincinnati Kid“), tačiau prodiuseris Martin Ransohoff dar iki filmavimo pradžios sulaukė „Majoro Dandžio“ kūrėjų žinučių, kad su Semu dirbti tiesiog neįmanoma. Nepaisant to, šis buvo pasamdytas ir pradėjo filmavimo darbus, tikėdamasis pakeisti scenarijų ir paverti filmą realistiška socialine saga apie Didžiosios depresijos laikotarpį, tačiau jau po 4 dienų prodiuseris, peržiūrėjęs filmuotą medžiagą, atleido režisierių ir į jo vietą nusamdė Normaną Jewisoną, kuris ir sukūrė filmą, tapusį itin populiariu 1965-aisiais.

1966 m. prodiuseris Daniel Melnick, kuriam įspūdį padarė pirmieji Peckinpah filmai ir kuris, jo nuomone, nepelnytai buvo nušalintas nuo „Cincinačio vaikio“ kūrimo, pasiūlė jam parašyti scenarijų ir režisuoti televizijos filmą pagal Katherine Anne Porter apsakymą „Vidurdienio vynas“. Šis darbas sulaukė kritikų liaupsių bei „Directors Guild of America“ ir „Writers Guild of America“ nominacijų. Filmas, kurio kopijas šiuo metu galima rasti tik archyvuose, laikomas geriausiu režisieriaus draminio veiksmo bei charakterių išbaigtumo pavyzdžiu.

„Vidurdienio vynas“ pasisekimas vėl atkreipė didžiųjų kino studijų dėmesį į režisierių. „Warner Bros“ prodiuseriai Kenneth Hyman ir Phil Fieldman pasiūlė Packinpach parašyti scenarijų ir režisuoti nuotykių filmą „The Diamond Story“. Kaip alternatyva buvo pasiūlytas ir Roy Sickner bei Walon Green scenarijus vesternui „Laukinė gauja“. Kaip tik tuo metu kita kino studija „20th Century Fox“ nusprendė kurti filmą „Bučas Kesidis ir Sandensas Kidas“, todėl „Warner Bros“ greitai apsisprendė filmuoti to paties žanro „Laukinę gaują“, kad ji sudarytų konkurenciją kino teatruose „Bučui Kesidžiui…“

„Laukinę gaują“ pagal savo paties perrašytą scenarijų Peckinpah filmavo Meksikoje. Juosta, pasakojanti apie buvusių karo veteranų, negalinčių pritapti prie modernaus pasaulio, ir subūrusių gaują, tapo režisieriui puikia proga pademonstruoti savo veiksmo filmų kūrimo talentą. Šis darbas turėjo didžiulį pasisekimą ir išgarsino Peckinpach visame pasaulyje už jo naujovišką požiūrį į vesterno žanrą bei specifinę filmavimo bei montavimo manierą. Režisierius pelnė „Oskaro“ nominaciją už geriausią scenarijų, o filmas AFI instituto buvo paskelbtas tarp geriausių visų laikų Amerikos filmų (80 vieta).

Po „Laukinės gaujos“ buvo laukiama tokio paties žanro filmo ir 1970 m. Peckinpach nufilmavo juostą „Baladė apie Keiblą Hougą“. Šiame komiškame vesterne vaidino dalis aktorių, besifilmavusių ir „Laukinėje gaujoje“, o pagrindinį vaidmenį sukūrė . Filmavimo darbai vyko Nevadoje, kur dėl prasto oro užtruko 19 dienų ilgiau ir lėmė biudžeto viršijimą daugiau kaip 3 milijonais dolerių. Peckinpach vėl pradėjo gerti bei atleido net 36 komandos narius, kas galiausiai lėmė „Warner Bros“ sprendimą suspenduoti tolimesnius planus, susijusius su režisieriumi (buvo planuojama, kad šis vėliau režisuos dar du filmus – „Deliverance“ ir „Jeremiah Johnson“). Nepaisant to, „Baladė apie Keiblą Hougą“ buvo tik gerokai vėliau įvertinta, o ir pats režisierius priskyrė šį filmą prie savo geriausių darbų.

Po išsiskyrimo su „Warner Bros“, 1971 m. Peckinpah išvyko į Didžiąją Britaniją, kur sukūrė savo niūriausią filmą – psichologinį trilerį „Šiaudiniai šunys“. Juostą, kaip ir „Vidurdienio vyną“, prodiusavo Daniel Melnick, o pagrindinį vaidmenį atliko Dustin Hoffman. Nors kai kurie kritikai filmą vadino geriausiu režisieriaus darbu, jis daugelį metų buvo uždraustas Jungtinėje Karalystėje.

Nors tuo laikotarpiu režisieriaus priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų tik didėjo, jis kūrė įsimintinus filmus vieną po kito. 1971 m. gegužę Peckinpah baigė filmuoti „Šiaudinius šunis“ ir grįžo į JAV, kur pradėjo kurti „Jaunėlį Bonerį“. Nors iki tol jis buvo užsirekomendavęs kaip veiksmo filmų režisierius, šį kartą jis sukūrė lyrinį pasakojimą, kuris kino teatruose patyrė finansinę nesėkmę. „- Sukūriau filmą, kurio niekas nenorėjo filmuoti ir kurio niekas nenorėjo žiūrėti“, – vėliau sakė režisierius.

Kaip ir „Jaunėlyje Boneryje“, taip ir sekančiame jo filme „Pabėgimas“ pagrindinį vaidmenį atliko . Veiksmo juosta uždirbo daugiau kaip 25 milijonus JAV dolerių ir tapo finansiškai sėkmingiausiu iki tol sukurtu Peckinpach filmu. 1994 m. buvo sukurtas šio filmo perdirbinys su Kim Basinger ir Alec Baldwin.

Vėliau sekė Peckinpah vesternas „Patas Gretas ir Bilis Kidas“ (1973) ir trileris „Atneškite man Alfredo Garsijos galvą“ (1974). Pirmajame pagrindinius vaidmenis sukūrė ir Kris Kristofferson, o muziką parašė Bob Dylan. Juostos kūrimą lydėjo nuolatiniai režisieriaus ir kino kompanijos „MGM“ konfliktai, biudžetas vėl buvo viršytas, o galutinė versija gerokai sutrumpinta. Nepaisant šaltų kritikų atsiliepimų, kai kurie režisieriai (tarp jų Martin Scorsese) filmą vadina vienu geriausių moderniųjų vesternų.

„Atneškite man Alfredo Garsijos galvą“, Peckinpah teigimu, yra vienintelis filmas, sumontuotas ir išleistas būtent taip, kaip jis norėjo ir įsivaizdavo, be to, jo pagrindiniame herojuje galima įžvelgti ir paties režisieriaus autobiografinių bruožų. Nors kai kurie kritikai įtraukė juostą tarp blogiausių visų laikų filmų (Harry Medved ir Randy Dreyfuss knyga „The 50 Worst Films of All Time“), David Lynch, Quentin Tarantino ir priskyrė filmą prie mėgstamiausių.

1975 m. sukurtas „Žudikų elitas“ su ir Robert Duvall pagrindiniuose vaidmenyse yra laikomas silpniausių Peckinpach darbu: režisieriui nebuvo leista keisti scenarijaus, o jis savo ruožtu didelę dalį scenų leido filmuoti savo asistentams.

Po sėkmingo darbo režisierius vėl sulaukė pasiūlymų režisuoti didelio biudžeto filmus („King Kongas“ ir „Supermenas“), tačiau Peckinpah pasirinko dramą apie vokiečių kareivius Antrajame pasauliniame kare „Geležinis kryžius“. Jame sukūrė vieną įsimintiniausių savo vaidmenų, o režisierius, vėl viršijęs biudžetą, filmui pabaigti netgi panaudojo asmenines lėšas. Juosta sulaukė didžiulio pasisekimo Europoje ir tęsinio „Breakthough“, kuriame vaidino Richard Burton, o Orson Welles šį filmą kartu su „Vakarų fronte nieko naujo“ pavadino „geriausiais kada nors matytais antikariniais filmais“.

1978 m. Peckinpah ėmėsi kurti naują filmą, kuris, kaip jis tikėjosi, turėjo tapti dideliu hitu. Tuo laikotarpiu buvo itin populiarūs filmai apie tolimųjų reisų vairuotojus ir režisierius taip pat nusprendė imtis šios temos. Juosta vadinosi „Konvojus“, tačiau Peckinpah nuo pat pradžių buvo nepatenkintas B.W.L. Nortono scenarijumi ir netrukus ėmėsi jį taisyti. Filme atsirado nauji juodaodžiai veikėjai („Našlė“ ir „Voras“ Maikas), buvo išplėsti dialogai. Darbai buvo vykdomi Naujojoje Meksikoje, tačiau netrukus rūpesčius vėl pradėjo kelti režisieriaus sveikata. Jo draugas ir aktorius tapo antruoju režisieriumi ir nufilmavo didelę dalį scenų, kol Peckinpach leido laiką savo treileryje. Nors biudžetas buvo viršytas 5 milijonais dolerių, juosta tapo pačiu pelningiausiu jo filmu, uždirbusiu daugiau kaip 46,5 milijono. Nepaisant to, kritikai filmą įvertino nepalankiai ir galutinai pakirto režisieriaus reputaciją, be to, 1979 m. jį ištiko širdies smūgis.

Keletą metų Peckinpah buvo bedarbis, kol 1981 m. jo buvęs mokytojas Don Siegel suteikė jam progą vėl grįžti į filmavimo aikštelę – tapti jo režisuojamos komedijos „Bloga akis“ antruoju režisieriumi. Nepaisant trumpalaikio darbo, Peckinpach vėl tapo įdomus kino studijoms. Nors jo sveikata darėsi vis prastesnė, prodiuseriai Peter S. Davis ir William N. Panzer po ilgų dvejonių suteikė jam galimybę sukurti trilerį „Ostermano savaitgalis“, tapusi paskutiniuoju karjeroje. Nors jam nepatiko nei scenarijus, nei originalus kūrinys, sukurtas rašytojo Roberto Ludlumo, daugelis Holivudo aktorių susidomėjo galimybe vaidinti šiame filme, o tokios žvaigždės kaip , ir sutiko sumažinti savo honorarus, kad tik galėtų dirbti su Peckinpach. Jau filmavimo pradžioje šis sunkiai rado bendrą kalbą su prodiuseriais, tačiau sugebėjo filmavimo darbus baigti laiku ir tilpti į biudžetą. Vis tik prodiuseriai buvo nepatenkinti režisieriaus sumontuota versija ir patys šį darbą atliko dar kartą, pašalindami, jų nuomone, nereikalingas scenas.

Mirtis

Paskutiniaisiais gyvenimo metais režisierius sunkiai sirgo. Nuo 1979 m. jis gyveno „The Murray Hotel“ viešbutyje Montanoje, kur mirė 1984 m. gruodžio 28 dieną nuo širdies smūgio. Tuo metu jis planavo kurti filmą pagal originalų Stephen King scenarijų, vėliau tapusiu šio romanu „Reguliuotojai“. Paskutiniuoju jo darbu tapo vaizdo klipai Juliano Lennono dainoms „Valotte“ ir „Too Late For Goodbyes“.

Filmografija

• „Mirtini kompanionai“ („The Deadly Companions“) (1961)
• „Kelionė aukštumomis“ („Ride the High Country“) (1962)
• „Majoras Dandis“ („Major Dundee“) (1965)
• „“ („Noon Wine“) (1966) – TV filmas
• „“ („The Wild Bunch“) (1969)
• „Baladė apie Keiblą Hougą“ („The Ballad of Cable Hogue“) (1970)
• „“ („Straw Dogs“) (1971)
• „“ („Junior Bonner“) (1972)
• „Pabėgimas“ („The Getaway“) (1972)
• „Patas Garetas ir Bilis Kidas“ („Pat Garrett and Billy the Kid“) (1973)
• „Atneškite man Alfredo Garsijos galvą“ („Bring Me the Head of Alfredo Garcia“) (1974)
• „“ („The Killer Elite“) (1975)
• „Geležinis kryžius“ („Cross of Iron“) (1977)
• „Konvojus“ („Convoy“) (1978)
• „Bloga akis“ („Jinxed!“) (1982) – antrasis režisierius
• „Ostermano savaitgalis“ („Osterman Weekend“) (1983)

Apdovanojimai ir nominacijos

Metai	Apdovanojimas	Apdovanojimų kategorija	Filmas arba serialas	Rezultatas
1957	Writers Guild of America	geriausias scenarijus	„Gunsmoke“ (serialas)	Nominacija
1958			„The 20th Century-Fox Hour“	Nominacija
1967	Directors Guild of America	televizijos režisierius	„Noon Wine“	Nominacija
1968	Writers Guild of America	geriausias scenarijus	„Noon Wine“	Nominacija
1970	Oskaras	geriausias scenarijus	„Wild Bunch“	Nominacija
	Directors Guild of America	geriausias režisierius	„Wild Bunch“	Nominacija
	Laurel apdovanojimas	geriausias režisierius		Nominacija
1971	Kansas City Film Critics Circle Awards	geriausias režisierius	„Straw dogs“	Laimėjo
1984	Cognac Festival du Film Policier	specialus žiuri prizas	„The Osterman Weekend“	Laimėjo
	Golden Boot Awards			Laimėjo

Šaltiniai

1. www.talktalk.co.uk [1]
2. Sam Peckinpach Biography at IMDb.com
3. www.britannica.com [2]
4. www.thebiographychannell.co.uk [3]^{[neveikianti nuoroda]}

Nuorodos

• IMDb profilis