| Saldutiškis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Saldutiškis | ||||||||||||||||
| 55°20′38″š. pl. 25°48′32″r. ilg. / 55.344°š. pl. 25.809°r. ilg. | ||||||||||||||||
| Apskritis | Utenos apskritis | |||||||||||||||
| Savivaldybė | Utenos rajono savivaldybė | |||||||||||||||
| Seniūnija | Saldutiškio seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojai | 261 | |||||||||||||||
| Plotas | 1,16 km² | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Syłgudyszki | |||||||||||||||
| Vikiteka | Saldutiškis | |||||||||||||||
Saldutiškis – miestelis Utenos rajono savivaldybėje, šalia Švenčionėlių - Panevėžio geležinkelio ir plento 111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Saldutiškio šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1928 m.), veikia Saldutiškio pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-28018), išlikęs Saldutiškio dvaro parkas, buvusi Saldutiškio geležinkelio stotis.
Pro Saldutiškį eina Švenčionėlių–Utenos geležinkelis (anksčiau Panevėžio–Pastovių geležinkelis). Apylinkėse telkšo Aiseto, Lamėsto ežerai, miestelio pakraštyje prasideda Labanoro giria.
Etimologija
Kalbininkų nuomone, pirmasis miestelio vardas buvo Salgudiškis, kas reiškė „gudų apgyventa vietovė, sala“. Paskui ši vietovė minima kaip Sundutiškis, Silgutiškis, o dabartinis pavadinimas atsiradęs iškreipus pastaruosius vardus. Anksčiau taip pat minimas Spygudiškis. Tačiau 2015 m. L. Bilkis, vadovaudamasis istoriniais šaltiniais, vietovardį paaiškino kilus nuo XVIII a. asmenvardžio Silgutis arba Silgėnas (asmenvardinis vietovardis).
Istorija
Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Gyvenvietė pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje, Jaloveckių iniciatyva nutiesus Panevėžio–Pastovių geležinkelį. Tai paskatino miško verslą. 1890 m. Saldutiškyje tebuvo vienas gyvenamasis namas. 1899–1900 m. statybininkų brigada iš Zakopanės Tatrų stiliumi pastatė dviaukštę medinę geležinkelio stotį. Stotis sudegė 1928 m. naktį iš kovo 3 d. į kovo 4 d. XIX–XX a. sandūroje Saldutiškis buvo palivarkas ir dvaras, priklausęs Švenčionių apskrities Labanoro valsčiui.
XX a. 1-ojoje pusėje įsikūrė miško eksploatacijos įmonė, miškų urėdija. I pasaulinio karo metais vokiečiai miestelyje buvo įsteigę apskrities centrą, kuris 1920 m. tapo Linkmenų valsčiaus centru Utenos apskrityje (pačios Linkmenys buvo okupuotos lenkų). Nepriklausomybės metais Saldutiškis ėmė augti: 1923 m. miestelyje buvo 8 sodybos, o 1940 m. jų buvo jau 50. XX a. trečiajame dešimtmetyje miestelyje pastatyta B. Brazdžio lentpjūvė, tiekusi elektrą Saldutiškiui ir aplinkiniams kaimams; veikė žemės ūkio mokykla, vaistinė, knygynas, kepykla, nakvynės namai, kelios parduotuvės. Gatvės išgrįstos (dalis grindinio išsaugota iki šių dienų), mediniai šaligatviai pakeisti cementiniais.
1940 m. įkurta biblioteka. Sovietiniais okupacijos 1940–1941 m. Saldutiškis smarkiai nukentėjo: B. Kviklio duomenimis, per 1941 m. birželio trėmimus iš Saldutiškio geležinkelio stoties išvežti 5 vagonai tremtinių, karo metais buvo išžudytos visos Saldutiškio žydų šeimos.
Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
Sudegus medinei geležinkelio stočiai, stoties pastatą iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio atstojo nuo bėgių nukeltas siaurojo geležinkelio vagonas. Saldutiškio geležinkelio stotis oficialiai uždaryta 2003 m. rugsėjį.
2002 m. patvirtintas Saldutiškio herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1835–1915 m. | Labanoro valsčius | Švenčionių apskritis |
| 1916–1918 m. | ? | Saldutiškio apskrities centras |
| 1920–1939 m. | Linkmenų valsčiaus centras | Utenos apskritis |
| 1939–1940 m. | Saldutiškio valsčiaus centras | |
| 1940–1941 m. | Švenčionėlių apskritis | |
| 1941–1950 m. | Švenčionių apskritis | |
| 1950–1959 m. | Saldutiškio apylinkės centras | Švenčionėlių rajonas |
| 1959–1995 m. | Utenos rajonas | |
| 1995– | Saldutiškio seniūnijos centras | Utenos rajono savivaldybė |
Gyventojai
| Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2021 m. | |||||||
| 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1982 m. | 1986 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 71 | 306 | 408 | 434 | 455 | 443 | ||
| 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m.sur. | - | - | ||
| 447 | 389 | 343 | 261 | - | - | ||
| |||||||
Jaloveckiai
Saldutiškio istorija glaudžiai susijusi susijęs su Jaloveckių gimine, kuriai miestelis priklausė XIX–XX a. Karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis (1846–1918) Saldutiškyje įkūrė dendrologinį parką (be viso kito riešutmedis, retų rūšių eglės, maumedžiai), jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai, tautiškas Lietuvos katekizmas“, bendradarbiavo laikraštyje Litwa. B. Jaloveckio sūnus Mieczysław Jałowiecki (1876–1962), agronomas, Vilniaus žemės banko dvarų taksatorius, nutapė 1500 akvarelinių dvarų vaizdų „Wizerunki dworów na ziemiach Rzeczpospolitej“. Šalia Saldutiškio, greta miestelio kapinių, išliko ir tvarkomos Jaloveckių šeimos kapinėlės. Buvusiame Jaloveckių dvare sovietiniais metais veikė valdžios įstaigos, XX a. pabaigoje dvaras perduotas klebonijai, vėliau tapo privačiu.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Saldutiškis, Kas yra Saldutiškis? Ką reiškia Saldutiškis?