Nepripažintos valstybės

Pagrindinis puslapis | Nepripažintos valstybės

Nepripažintos valstybės – visiškai funkcionuojančios nepriklausomos valstybės, kurių nepriklausomybė tarptautinėje arenoje nėra pripažįstama dažniausiai dėl politinių motyvų.

Iš dalies pripažintos valstybės – visiškai funkcionuojančios nepriklausomos valstybės, kurių nepriklausomybė tarptautinėje arenoje dalinai nėra pripažįstama dažniausiai dėl politinių motyvų.

Valstybių pripažinimo teorijos

Skiriamos dvi suverenių valstybių susikūrimo teorijos. Pagal deklaracinę teoriją (kodifikuota 1933 m. Montevidėjo konvencijoje) valstybė yra tarptautinės teisės subjektas, jei ji atitinka šiuos kriterijus:

  1. apibrėžta teritorija;
  2. nuolatiniai gyventojai;
  3. vyriausybė;
  4. gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Pagal deklaracinę teoriją subjekto valstybingumas nepriklauso nuo to, ar jį pripažįsta kitos valstybės. Pagal konstitucinę teoriją valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, neegzistuoja, kol jos nepripažįsta kitos valstybės, priklausančios tarptautinei bendruomenei.

Pseudovalstybės dažnai remiasi viena ar abiem teorijomis, kad pateisintų savo pretenzijas į valstybingumą. Pvz., yra darinių, kurie atitinka deklaracinius kriterijus (de facto iš dalies arba visiškai kontroliuoja savo teritoriją, turi vyriausybę ir nuolatinius gyventojus), tačiau jų valstybingumo nepripažįsta jokios kitos valstybės. Nepripažinimą dažnai lemia konfliktai su kitomis šalimis, tvirtinančiomis, kad šie dariniai yra neatsiejama jų teritorijos dalis. Į tą pačią teritoriją gali pretenduoti dvi ar daugiau iš dalies pripažintų valstybių, iš kurių kiekviena de facto kontroliuoja tam tikrą teritorijos dalį (pvz., Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja; Kinijos Respublika (Taivanas) ir Kinijos Liaudies Respublika). Subjektai, kuriuos pripažįsta tik mažuma pasaulio valstybių, paprastai remiasi deklaracine teorija, kad pateisintų savo pretenzijas.

Daugeliu atvejų tarptautiniam nepripažinimui įtakos turi užsienio kariuomenės buvimas ginčijamo subjekto teritorijoje, todėl šalies de facto statuso apibūdinimas tampa sudėtingas. Tarptautinė bendruomenė gali pripažinti šį karinį buvimą pernelyg intervenciniu, paverčiančiu subjektą marionetine valstybe, kurioje faktinį suverenitetą išlaiko užsienio valstybė. Žymesni pavyzdžiai: Japonijos įkurtas Mandžukas (1932), Vokietijos sukurta Slovakijos respublika (1939) ir Nepriklausoma Kroatijos valstybė (1941).

Yra subjektų, nekontroliuojančių jokios teritorijos arba vienareikšmiškai neatitinkančių deklaracinių valstybingumo kriterijų, tačiau sulaukusių pripažinimo iš bent vienos valstybės. Istoriniai pavyzdžiai: Šventasis Sostas (1870–1929), Baltijos šalys (SSRS okupacijos metu) ir Palestina, 1988 m. paskelbusi nepriklausomybę. Šiuo metu Maltos ordinas pripažįstamas tokiu subjektu.

Įtraukimo į sąrašą kriterijai

Į šį sąrašą įtrauktos tik tos valstybės, kurios pretenduoja į suverenitetą, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė ir kurios:

  • atitinka deklaracinę valstybingumo teoriją, arba
  • yra pripažintos (konstitucinė teorija) bent vienos JT valstybės narės.

Sąrašas

Valstybė Paskelbta Statusas Kiti pretendentai Pripažinimas
JT narių
JT valstybės narės, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
 Armėnija 1991 Armėnijos, 1991 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Pakistanas, kuris palaiko Azerbaidžaną Kalnų Karabacho konflikte. —
191 / 192 (99 %)
 Kinija 1949 Kinijos Liaudies Respublika (KLR) įkurta 1949 m. 1971 m. KLR vietoje Taivano (Kinijos Respublikos) priimta į Jungtines Tautas. KLR ir Taivanas nepripažįsta viena kitos valstybingumo ir laikosi savo „vienos Kinijos“ politikos versijos; tai reiškia, kad nė viena valstybė negali pripažinti jų abiejų vienu metu. Taivaną pripažįstančios valstybės (11 JT narių ir Šventasis Sostas) laiko jį vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl nepripažįsta KLR.  Taivanas (Kinijos Respublika) laiko save vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl pretenduoja į visą KLR kontroliuojamą teritoriją.
180 / 192 (94 %)
 Kipras 1960 Kipro, 1960 m. paskelbusio nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė (Turkija) ir viena ne JT narė (Šiaurės Kipras) dėl besitęsiančio ginčo dėl salos.  Šiaurės Kipras pretenduoja į šiaurės rytinę Kipro salos dalį.
191 / 192 (99 %)
 Izraelis 1948 Izraelio, 1948 m. paskelbusio nepriklausomybę, nepripažįsta 28 JT narės.Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO), tarptautiniu mastu pripažįstama vienintele teisėta palestiniečių atstove, 1993 m. pripažino Izraelį. 2018 m. spalį PIO centrinė taryba sustabdė Izraelio pripažinimą.  Palestina laiko save teisėta Izraelio okupuoto Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo valdžia.
 Sirija laiko save teisėta Izraelio okupuotų Golano aukštumų valdžia.
164 / 192 (85 %)
 Pietų Korėja 1948 Pietų Korėjos (Korėjos Respublikos), 1948 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Šiaurės Korėja.  Šiaurės Korėja laiko save vienintele teisėta Korėjos valdžia ir pretenduoja į visą Pietų Korėjos kontroliuojamą teritoriją.
191 / 192 (99 %)
 Šiaurės Korėja 1948 Šiaurės Korėjos (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos), 1948 m. paskelbusios nepriklausomybę, nepripažįsta viena JT narė – Pietų Korėja.  Pietų Korėja laiko save vienintele teisėta Korėjos valdžia ir pretenduoja į visą Šiaurės Korėjos kontroliuojamą teritoriją.
191 / 192 (99 %)
JT Generalinės Asamblėjos valstybės stebėtojos, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
 Palestina 1988 1967 m. per Šešių dienų karą Izraelis okupavo Palestinos teritorijas – Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, įskaitant Rytų Jeruzalę, kurią 1980 m. aneksavo. 1988 m. Palestinos išsivadavimo organizacija, kurią tarptautinė bendruomenė pripažįsta vienintele teisėta palestiniečių atstove, paskelbė Palestinos valstybės įkūrimą. 1994 m. įkurta Palestinos autonomija. 2007 m. ji faktiškai suskilo į dvi dalis: „Hamas“ kontroliuojamą Gazos Ruožą ir „Fatah“ kontroliuojamą Vakarų Krantą. Palestiną pripažįsta 158 JT valstybės narės, Šventasis Sostas ir Vakarų Sachara (SADR).Jungtinės Tautos Palestinos teritorijas laiko okupuotomis Izraelio; 2012 m. suteikė Palestinai valstybės stebėtojos statusą. Palestina taip pat yra Arabų lygos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos ir UNESCO narė.  Izraelis teritoriją, į kurią pretenduoja Palestina, laiko „ginčytina“ teritorija (t. y. teritorija, kuri teisiškai nepriklauso jokiai valstybei).
158 / 193 (82 %)
JT specializuotos agentūros valstybės narės, kurių nepripažįsta bent viena JT valstybė narė
 Kosovas 2008 2008 m. Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos. Kosovą pripažįsta 106 JT narės, Taivanas, Kuko Salos ir Niujė. 9 kitos JT narės yra pripažinusios Kosovą, tačiau vėliau atšaukė pripažinimą. Kosovas yra dviejų Jungtinių Tautų specializuotųjų agentūrų (Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko grupės), Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Tarptautinio olimpinio komiteto ir kitų organizacijų narys.  Serbija laiko Kosovą savo teritorijos dalimi.
106 / 193 (55 %)
Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta bent viena JT valstybė narė
 Abchazija 1999 1999 m. Abchazija paskelbė nepriklausomybę nuo Sakartvelo. Abchaziją pripažįsta 5 JT valstybės narės (Rusija, Sirija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru) ir dvi ne JT narės (Pietų Osetija ir Padniestrė). Dar dvi JT valstybės narės (Tuvalu ir Vanuatu) buvo pripažinusios Abchaziją, bet vėliau savo pripažinimą atšaukė.  Sakartvelas laiko Abchaziją savo teritorijos dalimi.
5 / 193 (3 %)
 Šiaurės Kipras 1983 1983 m. Šiaurės Kipras, pasivadinęs Šiaurės Kipro Turkų Respublika, paskelbė nepriklausomybę nuo Kipro. Šiaurės Kiprą pripažįsta viena JT narė – Turkija. Islamo bendradarbiavimo organizacija ir Ekonominio bendradarbiavimo organizacija Šiaurės Kiprui suteikė stebėtojo statusą kaip „Kipro turkų valstybei“. JT Saugumo Tarybos rezoliucijoje Nr. 541 Šiaurės Kipro nepriklausomybės deklaracija laikoma teisiškai negaliojančia.  Kipras laiko Šiaurės Kiprą savo teritorijos dalimi.
1 / 193 (0,5 %)
 Sacharos Arabų Demokratinė Respublika 1976 1975 m. Marokas įsiveržė į Vakarų Sacharą ir aneksavo didžiąją jos dalį, priversdamas Ispaniją pasitraukti iš teritorijos. 1976 m. Polisario frontas Vakarų Sacharoje paskelbė Sacharos Arabų Demokratinę Respubliką (SADR). SADR vadovybė įsikūrė Alžyre kaip emigracinė vyriausybė, kuri reiškia pretenzijas į visą Vakarų Sacharą, tačiau kontroliuoja tik nedidelę jos dalį. SADR pripažįsta 46 JT valstybės narės ir Pietų Osetija. Kitos 38 JT valstybės narės buvo pripažinusios SADR, bet vėliau atšaukė arba sustabdė pripažinimą. SADR yra Afrikos Sąjungos narė. 1979 m. JT Generalinė Asamblėja pripažino Vakarų Sacharos gyventojų apsisprendimo teisę, o Polisario frontas pripažintas jų atstovu. Nė viena valstybė, išskyrus Maroką ir JAV, nepripažįsta Vakarų Sacharos aneksijos, tačiau kai kurios valstybės remia Maroko autonomijos planą.Arabų lyga remia Maroko pretenzijas į visą Vakarų Sacharos teritoriją.  Marokas laiko visą Vakarų Sacharą (įskaitant SADR kontroliuojamą dalį) savo teritorijos dalimi.
46 / 193 (24 %)
 Pietų Osetija 1992 1992 m. Pietų Osetija paskelbė nepriklausomybę nuo Sakartvelo. Pietų Osetiją pripažįsta 5 JT valstybės narės (Rusija, Sirija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru) ir trys ne JT narės (Abchazija, Padniestrė ir Sacharos Arabų Demokratinė Respublika). Dar viena JT valstybė narė (Tuvalu) buvo pripažinusi Pietų Osetiją, bet vėliau savo pripažinimą atšaukė.  Sakartvelas laiko Pietų Osetiją savo teritorijos dalimi.
5 / 193 (3 %)
 Taivanas 1912/1949 Taivanas (Kinijos Respublika) buvo plačiai pripažįstamas kaip vienintelė Kinijos valdžia maždaug iki XX a. 6/7 dešimtmečių pabaigos, kai dauguma JT valstybių narių ėmė palaipsniui pripažinti Kinijos Liaudies Respubliką (KLR). Pačios Jungtinės Tautos pripažino Taivaną vieninteliu Kinijos atstovu iki 1971 m., kai vietoj jo pripažinta KLR. Taivanas ir KLR nepripažįsta viena kitos valstybingumo ir laikosi savo „vienos Kinijos“ politikos versijos; tai reiškia, kad nė viena valstybė negali pripažinti jų abiejų vienu metu. Taivaną pripažįsta 11 JT narių ir Šventasis Sostas. Visos likusios JT narės (taip pat Kuko Salos ir Niujė) pripažįsta KLR.  Kinijos Liaudies Respublika laiko save vienintele teisėta Kinijos valdžia, todėl pretenduoja į visą Taivano kontroliuojamą teritoriją.
11 / 193 (6 %)
Ne JT valstybės narės, kurias pripažįsta tik kitos ne JT valstybės narės
 Padniestrė 1990 1990 m. Padniestrė (Padniestrės Moldavijos Respublika) paskelbė nepriklausomybę nuo Moldovos. Padniestrę pripažįsta dvi ne JT narės: Abchazija ir Pietų Osetija.  Moldova laiko Padniestrę savo teritorijos dalimi.
0 / 193 (0 %)
Ne JT valstybės narės, kurių nepripažįsta jokia valstybė
 Somalilandas 1991 1991 m. Somalilandas paskelbė nepriklausomybę nuo Somalio. Somalilando nepripažįsta jokia valstybė.  Somalis laiko Somalilandą savo teritorijos dalimi.
0 / 193 (0 %)

Taip pat dar yra valstybių, kurios yra paskelbusios nepriklausomybę ir turi valdžios institucijas, tačiau jose vyksta karas (okupavusi valstybė nenori paleisti).

Likviduotos valstybės

  • Ičkerijos Čečėnų Respublika. 1991-aisias paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. 1999-2000 rusams laimėjus Antrajį Čečėnijos karą, IČR likviduota ir vietoj jos įkurta Čečėnijos Respublika. Šiuo metu veikia vyriausybė tremtyje įsikūrusi Vakarų Europoje, arabų šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
  • Tatarstano Respublika. 1992-aisias paskelbė savo suverenitetą nuo Rusijos, tačiau po rusų spaudimo, buvo pakeista konstitucija, pagal kurią respublika liko Rusijos Federacijos sudėtyje.
  • Serbų Krajinos Respublika. 1991-aisias paskelbė nepriklausomybę nuo Kroatijos. 1995 m. buvo likviduota po kroatų surengtos „Audros“ operacijos. Šiuo metu Serbijoje veikia vyriausybė tremtyje.
  •  Kalnų Karabachas. 1991-aisiais paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidžano. Po 2023 m. karo veiksmų Karabacho armėnų ginkluotosios pajėgos kapituliavo. Likviduota 2024 m. sausio 1 d.

Išnašos

  1. Grant, Thomas D., The recognition of states: law and practice in debate and evolution (Westport, Connecticut: Praeger, 1999), chapter 1.
  2. Lauterpacht, Hersch (2012). Recognition in International Law. Cambridge University Press. p. 64. ISBN 9781107609433. Suarchyvuota iš originalo 2023-01-15. Nuoroda tikrinta 2018-01-19.
  3. „Introduction: The Strange Endurance of De Facto States“. Carnegie Endowment for International Peace. 2018-12-03. Nuoroda tikrinta 2023-10-12.
  4. Grzybowski, Janis (2017). „To Be or Not to Be: The Ontological Predicament of State Creation in International Law“. European Journal of International Law. 28 (2). Oxford University Press (OUP): 409–432. doi:10.1093/ejil/chx031. ISSN 0938-5428.
  5. Lemkin, Raphaël (2008) [1944]. Axis Rule in Occupied Europe: Laws of Occupation, Analysis of Government, Proposals for Redress. The Lawbook Exchange, Ltd. p. 11. ISBN 978-1-58477-901-8. Nuoroda tikrinta 2019-06-30.
  6. Middlebush, Frederick A. (1934). „The Effect of the Non-Recognition of Manchukuo“. American Political Science Review. 28 (4). Cambridge University Press (CUP): 677–683. doi:10.2307/1947199. ISSN 0003-0554. JSTOR 1947199. S2CID 147030868.
  7. Mälksoo, Lauri (2003). Illegal annexation and state continuity: the case of the incorporation of the Baltic states by the USSR. M. Nijhoff Publishers. p. 76. ISBN 978-90-411-2177-6. Suarchyvuota iš originalo 2023-01-17. Nuoroda tikrinta 2023-10-12.
  8. Daraghmeh, Mohammed (2018-05-21). „Palestinian official suggests a Kosovo-like declaration of independence“. Statesboro Herald. Nuoroda tikrinta 2024-09-29.
  9. Bedjaoui, M. (1991). International Law: Achievements and Prospects. Democracy and power. Springer Netherlands. p. 47]. ISBN 978-92-3-102716-1. Suarchyvuota iš originalo 2022-11-14. Nuoroda tikrinta 2024-01-23.
  10. Seguin, Denis (2011-07-29). „What makes a country?“. The Globe and Mail. Suarchyvuota iš originalo 2024-01-24. Nuoroda tikrinta 2024-01-24.
  11. „Montevideo Convention on the Rights and Duties of States“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2024-01-14. Nuoroda tikrinta 2024-01-18.
  12. „States, Sovereignty, Treaties“. Encyclopædia Britannica. 1999-07-26. Suarchyvuota iš originalo 2022-04-30. Nuoroda tikrinta 2024-01-18.
  13. „Statehood and Recognition“. academic.oup.com. Suarchyvuota iš originalo 2024-01-26. Nuoroda tikrinta 2024-01-21.
  14. Pakistan Worldview – Report 21 – Visit to Azerbaijan Senate of Pakistan — Senate foreign relations committee, 2008
  15. Nilufer Bakhtiyar: "For Azerbaijan Pakistan does not recognise Armenia as a country" Archyvuota kopija 13 rugpjūčio 2011 iš Wayback Machine projekto. 13 September 2006 [14:03] – Today.Az
  16. „Constitution of the People's Republic of China“. International Human Rights Treaties and Documents Database. Suarchyvuotas originalas 2000-01-16. Nuoroda tikrinta 2008-02-28.
  17. „Routledge Handbook of State Recognition“. Routledge & CRC Press. Suarchyvuota iš originalo 2021-07-19. Nuoroda tikrinta 2021-07-19.
  18. „Taiwan cuts ties with Costa Rica over recognition for China“. The New York Times. 2007-06-07. Suarchyvuota iš originalo 2016-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-02-11.
  19. Horton, Chris (2019-07-08). „Taiwan's Status Is a Geopolitical Absurdity“. The Atlantic. Suarchyvuota iš originalo 2024-06-16. Nuoroda tikrinta 2023-09-25.
  20. European Parliament Directorate-General External Policies Policy Department "Turkey and the problem of the recognition of Cyprus" Archyvuota kopija 19 spalio 2012 iš Wayback Machine projekto. 20 January 2005 Retrieved 3 February 2011
  21. Government of Israel (1948-05-14). „Declaration of Israel's Independence 1948“. Yale University. Suarchyvuota iš originalo 2019-01-07. Nuoroda tikrinta 2008-02-28.
  22. United States Congress (2008-06-05). „H. RES. 1249“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2018-03-16. Nuoroda tikrinta 2011-11-02.
  23. „Palestinian Central Council suspends recognition of Israel“. www.aa.com.tr. Nuoroda tikrinta 2023-11-02.
  24. US Library of Congress (2000-10-07). „World War II and Korea“. Country Studies. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-10. Nuoroda tikrinta 2008-02-28.
  25. Sterngold, James (1994-09-03). „China, Backing North Korea, Quits Armistice Commission“. The New York Times. Suarchyvuota iš originalo 2008-03-05. Nuoroda tikrinta 2008-02-29.
  26. Scofield, David (2005-01-04). „Seoul's double-talk on reunification“. Asia Times. Suarchyvuota iš originalo 2005-01-04. Nuoroda tikrinta 2008-02-29.
  27. Da-gyum, Ji; Ji-hyoung, Son (2023-07-11). „Kim Yo-jong's reference to South as 'Republic of Korea' may indicate change“. The Korea Herald. Suarchyvuota iš originalo 2024-02-23. Nuoroda tikrinta 2024-02-23.
  28. Staff writers (2008-02-20). „Palestinians 'may declare state'“. BBC News. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-25. Nuoroda tikrinta 2011-01-22.
  29. „International Recognition of the State of Palestine“. Official website of the Palestinian National Authority. 1988 m. lapkričio mėn. Suarchyvuotas originalas 2003-10-10.. The PNA has publicly acknowledged recognition from 94 states, including the former Yugoslavia.
  30. „Embassies of Palestine“. Webgaza.net. Suarchyvuota iš originalo 2011-06-26. Nuoroda tikrinta 2010-06-25.
  31. „Palestinians win upgraded UN status by wide margin“. BBC News. 2012-11-29. Suarchyvuota iš originalo 2012-11-30. Nuoroda tikrinta 2012-11-29.
  32. „Arab States: Palestine“. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization. Suarchyvuota iš originalo 2012-01-04. Nuoroda tikrinta 2011-12-03.
  33. „Disputed Territories- Forgotten Facts About the West Bank and Gaza Strip“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 2003-02-01. Suarchyvuota iš originalo 2019-02-27. Nuoroda tikrinta 2021-07-30.
  34. „Kosovo MPs proclaim independence“. BBC News. 2008-02-17. Suarchyvuota iš originalo 2009-02-15. Nuoroda tikrinta 2008-02-28.
  35. „Regions and territories: Abkhazia“. BBC News. 2011-02-08. Suarchyvuota iš originalo 2019-11-05. Nuoroda tikrinta 2011-03-31.
  36. „Russia recognises Georgian rebels“. BBC News. 2008-08-26. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-10. Nuoroda tikrinta 2016-02-11.
  37. „Venezuela's Chavez draws closer to Moscow“. Reuters. 2009-09-10. Suarchyvuota iš originalo 2016-01-13. Nuoroda tikrinta 2009-10-20.
  38. Government of Tuvalu (2011-09-20). „On the establishment of diplomatic relations between Republic of Abkhazia and Tuvalu“. Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas 2011-11-11. Nuoroda tikrinta 2011-09-24.
  39. „Tuvalu takes back recognition of independence of Abkhazia and so-called South Ossetia“. 2014-03-31. Suarchyvuotas originalas 2014-03-31. Nuoroda tikrinta 2014-03-31.
  40. „Security Council resolution 541 (1983) on Cyprus“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 2003-08-28. Nuoroda tikrinta 2010-06-25.
  41. Zunes, Stephen; Mundy, Jacob (2010-08-04). Western Sahara: War, Nationalism, and Conflict Irresolution. Syracuse University Press. pp. 5–6. ISBN 978-0-8156-3219-1. Nuoroda tikrinta 2020-11-03.
  42. „Sahrawi Arab Democratic Republic“. 1976-02-27. Suarchyvuotas originalas 2008-05-02. Nuoroda tikrinta 2008-02-28.
  43. „Here the states which recognize the SADR. It is a non-official list, with dates of recognition and cancellation“. ARSO. Suarchyvuota iš originalo 2012-07-16. Nuoroda tikrinta 2011-02-07.
  44. „Resolutions : General Assembly (GA), 34th session : United Nations (UN)“. 2011-10-10. Suarchyvuotas originalas 2011-10-10. Nuoroda tikrinta 2023-12-08.
  45. „Proclamation on Recognizing The Sovereignty of the Kingdom of Morocco Over The Western Sahara“. whitehouse.gov. 2020-12-10. Suarchyvuota iš originalo 2021-02-13. Nuoroda tikrinta 2021-01-13 – per „National Archives“.
  46. „Morocco king rejects independence for Western Sahara“. Arab News. 2017-11-07. Suarchyvuota iš originalo 2022-06-10. Nuoroda tikrinta 2019-11-19.
  47. „A reply of the Minister of Foreign Affairs of the Republic of South Ossetia to IA "Res" Question Concerning the Act of Adoption of RSO State Independence on 29 of May 1992“. Ministry of Foreign Affairs of the Republic of South Ossetia. 2010-05-29. Suarchyvuota iš originalo 2022-01-24. Nuoroda tikrinta 2022-05-26.
  48. „Syria formally recognizes Abkhazia and South Ossetia“. Eurasianet. 2018-05-29. Suarchyvuotas originalas 2018-05-29. Nuoroda tikrinta 2018-05-30.
  49. Global Investment and Business Center, Inc. Staff Taiwan Foreign Policy and National Security Yearbook 2011 Second Edition International Business Publications, USA ISBN 0-7397-3660-4 Online version[neveikianti nuoroda]
  50. „Routledge Handbook of State Recognition“. Routledge & CRC Press. Suarchyvuota iš originalo 2021-07-19. Nuoroda tikrinta 2021-07-19.
  51. „Taiwan cuts ties with Costa Rica over recognition for China“. The New York Times. 2007-06-07. Suarchyvuota iš originalo 2016-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-02-11.
  52. „Abkhazia: Ten Years On“. BBC 2. 2001. Suarchyvuotas originalas 2009-12-21. Nuoroda tikrinta 2008-06-16.
  53. Blas, Javier (2024-01-03). „A Land Deal Cranks Up the Tension in the Red Sea“. Bloomberg News. Suarchyvuota iš originalo 2024-06-16. Nuoroda tikrinta 2024-05-18.
  54. Asia West and Africa Department. „Republic of Somaliland“. Ministry of Foreign Affairs of the Republic of China. Suarchyvuotas originalas 2022-12-10. Nuoroda tikrinta 2023-02-28.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Nepripažintos valstybės, Kas yra Nepripažintos valstybės? Ką reiškia Nepripažintos valstybės?

Pagrindinis puslapis | Į viršų