Rusų formalizmas svarbi literatūrologinė mokykla gyvavusi Rusijoje nuo 1910 iki 1930 metų Ji apima įtakingų Rusijos ir T

Rusų formalizmas – svarbi literatūrologinė mokykla, gyvavusi Rusijoje nuo 1910 iki 1930 metų. Ji apima įtakingų Rusijos ir TSRS mokslininkų, tokių kaip Viktoras Šklovskis, , Vladimiras Propas, , Romanas Jakobsonas, , , darbus. Jie revoliucionavo literatūrinę kritiką 1914–1930 metais, sukurdami poezijos kalbos ir literatūros specifiką ir autonomiją. Rusų formalizmas darė didelę įtaką struktūralizmui ir tokiems mąstytojams kaip ir Jurijus Lotmanas. Šio judėjimo nariai svariai paveikę moderniąją literatūros kritiką, išvystė ją lygia greta su struktūralizmu ir poststruktūralizmu.

Rusų formalizmas buvo nevienakryptis judėjimas, skelbęs ne vieningą doktriną, neturėjęs pagrindinių tikslų ir siekių. Iš tikrųjų „Rusų formalizmas“ apibūdina du skirtingus judėjimus: OPOJAZ (,Общество изучения Поэтического Языка „Poezijos mokslo kalbos asociacija“) Sankt Peterburge ir Maskvos kalbininkų ratelį. Taigi, tikslingiau remtis „Rusų formalizmu“, nei vartoti platų ir abstraktų terminą – „formalizmas“.

Sąvoka formalizmas pirmą kartą pavartota judėjimo konkurentų ir buvo atmesta pačių šios mokyklos narių. Kaip pasakė vienas iš didžiausių formalistų, Borisas Eichenbaumas: „Sunku gražinti tai, kas sukurta, bet tai nebuvo labai vykęs naujadaras. Tai galėjo būti tinkama nebent kaip supaprastintas kreipinys, bet jis netinkamas kaip terminas, apribrėžiantis „Poezijos mokslo kalbos asociacijos“ veiklą“.

Skiriamosios idėjos

Rusų formalizmas išsiskiria tuo, kad pabrėžia literatūrinių veiksnių funkciją ir jos originalią literatūros istorijos koncepciją. Rusų formalistai gynė „mokslinį“ poezijos kalbos nagrinėjimo metodą, prieštaraudami suartėjimui su tradicine psichologine ir kultūrine-istorine prieigomis.

Dvi pagrindinės taisyklės grindžiančios formalizmo literatūros tyrinėjimą:

literatūra, o greičiau, tos jos vertybės, kurios atskiria ją nuo kitų žmogiškųjų veiklų, privalo sudaryti literatūrinės teorijos tyrimo objektą.
„literatūriniai faktai“ turi turėti pirmenybę prieš metafizinius literatūrinės kritikos įsipareigojimus, ar tai būtų filosofiniai, estetiniai ar psichologiniai įsipareigojimai. Kad pasiektų šituos tikslus, buvo išvystyti keli modeliai.

Formalistai sutarė dėl autonominio pobūdžio poetiškos kalbos ir jos specifikos, kaip objekto literatūrinės kritikos moksle.