Politinė kampanija organizuotas bandymas kuriuo siekiama daryti įtaką sprendimų priėmimo procesui tam tikroje grupėje De

Politinė kampanija – organizuotas bandymas, kuriuo siekiama daryti įtaką sprendimų priėmimo procesui tam tikroje grupėje. Demokratijose, politinės kampanijos dažnai yra nukreiptos į rinkimų kampanijas, kuriose pasirenkami atstovai arba nusprendžiami referendumai. Šiuolaikinėje politikoje, aukščiausiojo profilio politinės kampanijos yra orientuotos į visuotinius kandidatų valstybės vadovo ar vyriausybės vadovo, dažnai prezidento ar premjero, rinkimus.

Kampanijos žinutė

Kampanijos žinutė susideda iš idėjų, kurias kandidatas nori pasidalinti su . Pritraukti tuos, kurie sutinka su idėjomis, jog juos remtų rinkimų metu. Pranešimas dažnai susideda iš kelių argumentų politikos klausimais. Pagrindiniai punktai apibendrina pagrindines kampanijos idėjas ir yra dažnai kartojamos, siekiant sukurti neišdildomą įspūdį rinkėjams. Daugelyje rinkimų opozicinės partijos stengsis nukreipti kandidatą nuo kampanijos žinutės politikuojant arba iškeliant asmeninius klausimus, kurie nėra susiję su teze. Dauguma kampanijų siekia kalbėti plačiai norėdami pritraukti daugiau potencialių rinkėjų. Pranešimas, kuris yra per siauras, gali atstumti rinkėjus arba sulėtinti kandidatą, jam prireikus paaiškinti jį detaliau. Pavyzdžiui, 2008 m. JAV prezidento rinkimuose John McCain iš pradžių naudotas pranešimas orientavo jį į savo patriotizmą ir politinę patirtį: „Šalis pirmiau“; vėliau žinutė buvo pakeista perkeliant dėmesį į savo vaidmenį kaip „Originalus Maverikas“ politikoje. Barack Obama veikė nuosekliai paprastu pranešimu apie „pokyčius“ visoje savo kampanijoje. Tačiau, net jei pranešimas yra kruopščiai paruoštas, jis neužtikrina kandidato pergalės apklausose. Laimėjusio kandidato pranešimas yra patobulinamas ir tampa jo pareiga ofise.

Kampanijos finansai

Kapitalo pritraukimo metodai apima kandidato susisiekimą ar kvietimą susitikti su dideliais donorais, tiesioginių prašymų siuntimo paštu mažiems donorams, bei siekimą sudominti interesų grupes, kurios galėtų išleisti milijonus kampanijos labui, su sąlyga jei ji yra naudinga jų interesams.

Organizacija

Šiuolaikinė politinė kampanijos organizacija (arba „mašina“) turi nuoseklią personalo struktūrą tokiu pačiu būdu, kaip ir panašaus dydžio verslas.

Kampanijos vadovas

Sėkmingos kampanijos paprastai reikalauja kampanijos vadovo, kuris koordinuotų kampanijos veiklą. Be kandidatų, vadovas yra labiausiai matomas kampanijos veidas. Šiuolaikinės kampanijos vadovai gali būti susiję su vykdymo strategija, o ne jos nustatymu- ypač jei vyresnieji strategai paprastai yra viešieji , pirmiausia analitikai ir žiniasklaidos konsultantai.

Politiniai konsultantai

Politiniai konsultantai pataria beveik visais kampanijos veiklos klausimais, nuo mokslinių tyrimų iki strategijų. Konsultantai atlieka kandidato, rinkėjų ir opozicijos tyrimus savo klientams.

Aktyvistai

Aktyvistai yra „pėstininkai“ ištikimi kampanijai, tikrieji tikintieji, kurie atlieką veiklą savanoriškai. Tokie savanoriai ir stažuotojai gali dalyvauti veikloje, kaip pavyzdžiui, pirkėjų nuo durų iki durų ir atlikti skambučius kampanijos vardu.

Kampanijos etika ir kampanijos laikas

Šiuolaikinės politinės kampanijos nustatė naujus standartus, kaip sėkmingai kampanijos operuoja diena iš dienos. Kampanijos veikla vyksta taip, lyg atrodytų kaip pseudo-karinis stilius visuomenei, su griežtu pavaldumu, netoleruotinais tam tikrais draudžiamaisiais veiksmais, su prailgintu dienos tvarkaraščiu, kuris prasideda anksti ir baigiasi daug vėliau, nei įprastos darbo valandos.

Draudžiami veiksmai gali apimti, bet neapsiriboja: melavimas apie generuojamą skaičių (pvz: telefono skambučių, aplankytų namų, savanorių įdarbinimo ir t. t.) – tai tampa auganti problema biuruose, kurie bendrauja bevieliu būdu, be tiesioginės priežiūros; funkcionuoja be pavaldumo (pvz: kalbėti su viršininko viršininku, kuris iš tiesų yra draugas, siekiant gauti specialios informacijos ar ją pateikti); ne spaudos parduotuvių nariai kalba spaudoje; „blogai“ (laikoma kita „kalbėjimo spaudoje“ forma, kuri gali trukdyti pranešimų drausmei); būti sulaikomu (ar kitaip tapti potencialiai lengvu grobiu priešininko kampanijai įvaizdžiui suteršti).

Politinės kampanijos dienos grafikas yra pernelyg ištęstas, o dažnai neturi aiškios pradžios, nei pabaigos, tik serijas užduočių užpildyti iki tam tikrų etalonų, dažniausiai, „COB“ (Verslo uždarymas). COB politinėms kampanijoms apskritai yra apibrėžiamas kaip "nakties laikas, kai vadovas privalo pranešti apie jo / jos numerius (arba anksčiau), jog paruoštų savo ataskaitų numerius (paprastai paskutinį veiksmą atlieka politinis aktyvistas prieš COB) gali būti atsižvelgta į juos. Pavyzdžiui, organizatorius galimai surinko 9 naujai atsidavusius savanorius per dieną; iš jo bus reikalaujama pranešti apie tai bent 8:45 jo regiono direktoriui, tam, kad regioninis galėtų pranešti, jog visi organizatoriai regione įdarbino viso 52 savanorius minėtam įvykiui; kas turi būti pranešta valstybės direktoriaus pavaduotojui 9:00, jog jie galėtų kalbėti su valstybės direktoriumi 9:15 ir pranešti, kad 827 savanorių iš viso buvo įdarbinti renginiui visoje valstybėje; ir t. t., iki tolimesnio pavaldumo.

Kai kiekvienos iš šių ataskaitų seka baigta, organizatoriai visais lygiais gali tvarkyti dokumentus, siųsti elektroninius laiškus, skambinti draugams, ir daryti kitus dalykus, kurie neturėtų būti daromi darbo valandomis arba „rinkėjų kontaktiniu laiku“. Politinės kampanijos paprastai yra susijusios su rinkėjų ir savanorių susisiekimu nepriekaištingo ir detalaus darbo lygiu; ir taip priklauso nuo valstybės įstatymų, vietos ypatumų bei kampanijos organizatorių ir savanorių, tam tikras laiko tarpas (paprastai baigiasi 20:00 ar 21:00 val.) kiekvieną naktį atidedamas susisiekimui su rinkėjais ir savanoriais. (Pažeidus šį bloko laiką, jog atlikti kitą veiklą, dažnai nebegali atsitikti arba tam reikia svarbaus pagrindimo, pavyzdžiui, dalyvavimas svarbiame susitikime.) Tik labai nedidelė kampanijos darbuotojų dalis (pavyzdžiui, žmonių, kurie susiduria su tiekėjais) gali atlikti kitus darbus per tradicines darbo valandas.

Technikos

Kampanijos komanda (kurioje gali būti tik vienas įkvepiantis asmuo, arba labai aprūpinta grupė specialistų) turi apsvarstyti, kaip pateikti kampanijos pranešimą, įdarbinti savanorius ir surinkti pinigų. Kampanijos reklama remiasi metodais iš komercinės reklamos ir propagandos. Būdus, kuriais politinės kampanijos viešina savo pranešimus riboja teisė, turimi ištekliai ir kampanijos dalyvių vaizduotė. Šie metodai dažnai derinami į kampanijos planą ir oficialią strategiją. Plane atsižvelgiama į kampanijos tikslus, pranešimą, , ir turimus išteklius. Kampanija paprastai siekia nustatyti šalininkus, tuo pačiu metu viešindama pranešimą.

Kampanijos bendravimas

Rinkimų kampanijos bendravimas remiasi partijos kontroliuojamu bendravimu, pvz: kampanijos reklamos, ir partijos-nekontroliuojamos komunikacijos, pvz: pranešimai žiniasklaidoje apie rinkimus.

Kampanijos reklama

Kampanijos reklamavimas yra mokamas žiniasklaidai (laikraščiai, radijas, televizija ir t. t.), naudojama paveikti sprendimus už ir prieš grupių sprendimus. Šie skelbimai yra sukurti politinių konsultantų ir kampanijos darbuotojų.

Žiniasklaidos valdymas

Visuomenės žiniasklaida (JAV kalboje „laisvoji“ arba „uždirbio žiniasklaida“), gali paskelbti istoriją, kad kažkas bando būti išrinktas ar padaryti kažką tam tikram aspektui, susijusiu su konkrečia šalimi.

Masiniai susitikimai, mitingai ir protestai

ir ar kitų panašių viešų renginių rengimas (jei pakankamai žmonių gali būti įtikinti ateiti), gali būti labai veiksmingas kampanijos įrankis. Laikant masinius susitikimus su garsiakalbiais yra galinga priemonė, nes ji vizualiai įrodanti žmonių dalyvavimą ir paramą kampanijai.

Šiuolaikinės technologijos ir internetas

Internetas dabar yra esminė šiuolaikinės politinių kampanijų dalis. Ryšių technologijos, kaip antai elektroninis paštas, interneto svetainės ir tinklalaidės; įvairių formų aktyvizmas, suteikia geresnę galimybę greitiems ryšiams piliečių judėjimo ir žinutės pristatymo dideliai auditorijai. Šios interneto technologijos naudojamos susijusių lėšų rinkimui, lobizmui, savanoriška veiklai, bendruomenės kūrimui ir organizavimui. Individualūs politiniai kandidatai taip pat naudoja internetą jų rinkimų kampanijos reklamai. Studijuojant Norvegijos rinkimų kampanijas, politikai pranešė jog, jie naudojo socialinę žiniasklaidą rinkodarai ir dialogui su rinkėjais. „Facebook“ buvo pagrindinė platforma rinkodarai ir „Twitter“ buvo daugiau naudojamas nuolatiniam dialogui.

Pažymėdami politinių kampanijų internete svarbą, Barako Obamos prezidento rinkimų kampanija labai priklausė nuo socialinės žiniasklaidos ir naujų žiniasklaidos kanalų užsiimant rinkėjais, įdarbinant kampanijos savanorius, ir keliant kampanijos lėšas. Kampanija išryškino interneto naudojimą naujo amžiaus politinėms kampanijoms naudojant įvairias socialinės žiniasklaidos ir naujų žiniasklaidos priemonių formas (įskaitant „Facebook“, „YouTube“ ir pagal užsakymą sukurtus socialinius variklius) pasiekti naujas gyventojų grupes. Kampanijos socialinė svetainė, my. BarackObama.com, panaudojo pigų ir veiksmingą metodą mobilizuoti rinkėjus ir didinti dalyvavimą tarp įvairių rinkėjų gyventojų. Ši nauja žiniasklaidos priemonė buvo neįtikėtinai sėkminga, siekiant jaunesnių gyventojų, tuo pačiu visos populiacijos, organizavimui ir veiksmų skatinimui.

Dabar internetinė rinkimų kampanija įgavo naują dimensiją, kampanijos informacija gali būti dalijamasi kaip Rich Info formatas per akciją nukreiptus puslapius, integruoti „Google“ išnašus, struktūrizuotus duomenis, Social Media atvirus grafikus ir failų formatus YouTube kaip. SBV (SubRip "), SRT (Subtitrų išteklių takelis), .vtt, aukštos kvalifikacijos ir veiksminga algoritmų integracija bus pagrindinis veiksnys šioje sferoje. Ši technologijos integracija padeda kampanijos informacijai pasiekti plačiąją auditoriją sekundžių laike. Tai buvo sėkmingai išbandyta ir įgyvendinta per 2015 m. Aruvikkara rinkimus Keraloje Archyvuota kopija 2016-05-03 iš Wayback Machine projekto..

Tribūna

Tribūna iš pradžių buvo fizinė platforma, iš kurios atstovai pateikė savo nuomonę ar balsavo prieš parlamentą ar kitus rinkimų dalyvius. Metonimijos terminas gali dabar reikšti bet kurį renginį, pavyzdžiui kaip, per rinkimų kampanijas vykstančias diskusijas ar kalbas, kuomet dalyvauja vienas ar daugiau reprezentacinių kandidatų.

Paieškos sistemų manipuliacijos poveikis (SEME)

Paieškos sistemų manipuliacijos poveikis (SEME) ir gebėjimas pasiekti tūkstantmečio demografinius skaičius per socialinius žiniasklaidos tinklus ir paieškos sistemas, tapo svarbiomis kampanijos interneto tribūnos pastangomis, ši funkcija dabar gali būti praturtinta naujausiu „Google“ taktikos optimizavimu, pavyzdžiui, struktūrinių duomenų ženklinimo integracija padeda skelbti kampanijos turinį ryškesni būdu. Pirmą kartą remiantis tokia SEME rinkimų kampanijos taktika buvo įgyvendinta Jayakumar K. (skaitmeninės rinkodaros ir reklamos kampanijos ekspertas turintis CEO poziciją CEARSLEG Technlogijos Pvt Ltd) Indijos asamblėjos rinkimuose 2016 m.

Pagal Ronald E. Robertson (Vyresnysis Amerikos „Elgesio mokslinių tyrimų ir technologijų“ instituto tyrimų psichologas ir buvęs „Psichologija šiandien“ redaktorius) tyrimą, yra akivaizdu, kad SEME gali nešališkai labai paveikti rinkėjus.

Kiti metodai

Savanorių rašymas tiesiogiai visuomenės nariams (arba per profesines prekybos įmones, ypač nedidelio masto).
Skrajučių platinimas ir laikraščių pardavimai.
Naudojant interneto svetaines, per interneto bendruomenes, rašant elektroninius laiškus.
Per naują techniką, kuri yra žinoma kaip mikro taikymasis, kuri padeda nustatyti ir nukreipti į mažas

demografines rinkėjų skiltis.

Per „Rinkiminį“ turą – surengti pasirodymus mažuose miesteliuose.
Politinių konkurentų kampanijų trukdymas, pasitelkiant tokius metodus, kaip priešpriešiniai mitingai, konkuruojančių šalių susitikimų piketavimas, ar konkuruojančių kandidatų biurų atakavimas niekšiškais telefono skambučiais (dauguma demokratinių partijų atstovybių viešai atsiriboja nuo tokių neigiamų padarinių ir amoralių taktikų, išskyrus individus, kurie save identifikuoja kaip aktyvistus.
Naudojant patvirtinimus iš kitų partijos narių didinti paramą (žr. „“ poveikis).
Balsavimo paštu, anksčiau žinomo kaip „“ svarba kaip rinkimų įrankis žymiai išaugo. Daugelyje valstybių kampanijos turi turėti strategiją, siekiant paveikti išankstinį balsavimą.
Oficialių kampanijos prekių pardavimas (šnekamojoje kalboje žinomas kaip bičiulio, nurodoma jauko technika), kuomet konkurento populiarumas jungiamas į kampanijos aukas, savanorių verbavimo ir laisvos reklamos būdas.

Kampanijos rūšys

Informacinė kampanija

Informacinė kampanija yra politinė kampanija, skirta didinti visuomenės informuotumą ir paramą kandidato (ar jo partijai) pozicijas. Yra intensyvesnė nei popieriaus kampanija, kurią sudaro šiek tiek daugiau nei reikiamų balsavimo dokumentų pildymas, tačiau yra mažiau intensyvi nei konkurencinė kampanija, kuria siekiama, jog iš tikrųjų laimėtų rinkimus į biurą. Informacinė kampanija paprastai daugiausia dėmesio skiria pigioms informavimo priemonėms: pranešimams spaudai, interviu, , darbuotojų apklausos ir t. t.

Popieriaus kampanija

Popieriaus kampanija yra politinė kampanija, kurioje kandidatas renka tik reikiamus dokumentus balsavimams. Toks simbolinis pastangų tikslas gali būti tiesiog tam, kad padidintų nežymios politinės partijos vardą, informuotumą ar duotų rinkėjams tam tikros ideologijos galimybę atitinkamai balsuoti. Jis gali būti ekonomiškai efektyvi priemonė pritraukti žiniasklaidą. Informacinė kampanija, priešingai, gali apimti pranešimus spaudai, laikraščių interviu, nuo durų iki durų kampanijas, ir organizuojant apklausas. Pakilus sunkumo lygiui, ribinis įkainis siekiantis žmonių pakyla atitinkamai, dėl TV reklamos kainų didėjimo, apmokamų darbuotojų, ir t. t., kurie yra naudojami konkuruojančių kampanijų.

Šiuolaikinės JAV rinkimų kampanijos

Rinkimų tipai

Jungtinės Valstijos yra neįprastos tuo, kad dešimtys įvairių įstaigų yra užpildytos rinkimų būdu, nuo komisaro iki Jungtinių Valstijų prezidento. Rinkimai kasmet atsitinka įvairiu metu ir įvairiose šalies vietovėse.

Visi federaliniai rinkimai (tai yra, prezidento ir viceprezidento rinkimai, taip pat rinkimų į atstovų rūmus ir senatą) yra partizanų. Rinkimai į daugumos (bet ne visus) valstijos biurus yra partizanų, taip pat ir visos valstybės teisės aktų leidėjai, išskyrus Nebraskos yra partizanų.

Kai valstybės ir vietos įstaigos yra ne partizaninės – tai jos dažnai apima teisminius rinkimus, specialius rajono rinkimus (į mokyklos tarybą, rinkimai į savivaldybių miesto tarybą, miesto komisiją, mero, į apskrities komisiją, rajono, teisininko, ). Kai kuriais atvejais, tos pačios politinės partijos kandidatai iššūkį meta vieni kitiems ir daugeliu atvejų be jokių kampanijos nuorodų į politines partijas, o kitais atvejais net ir nešališki rinkimai gali imtis partizaninės potekstės.

Agitacijos procesas

Didesnės kampanijos Jungtinėse Amerikos Valstijose dažnai trunka daug ilgiau nei kitose demokratinėse valstybėse.

Kampanijos trunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų iki . Bet kokios kampanijos pirmoji dalis yra kandidatui pasirinkti. Pretenduojantys kandidatai dažnai kalba su šeima, draugais, profesiniais bendrininkais, pareigūnais, bendruomenių lyderiais ir politinių partijų lyderiais, prieš priimdama sprendimą kandidatuoti. Kandidatai dažnai samdo politines partijas ir , suinteresuotus politikus. Per šį laikotarpį, kandidatuojantys žmonės svarsto savo gebėjimą sujungti pinigus, organizavimą, ir įvaizdį, kurį reikia gauti norint būti išrinktu. Daugelis kampanijų pagrindinių biurų neprogresuoja šiuo klausimu, nes žmonės dažnai nepasitiki savo gebėjimu laimėti. Kai kuriems kandidatams trūksta išteklių, reikalingų konkurencingai kampanijai tęsti, todėl jie naudoja nebrangią popieriaus kampaniją ar informacinę kampaniją, kuria siekiama didinti visuomenės informuotumą ir paramą jų pozicijai.

Kai asmuo nusprendžia kandidatuoti, jie pristato savo viešą pranešimą. Šis pranešimas gali nesiskirti nieko nuo paprasto spaudai pranešimo iki didelio masto žiniasklaidai su agitavimo turu. Prieš paviešinant skelbimą, jau dažnai daugeliui žmonių yra gerai žinoma, jog konkretus žmogus kandidatuos. Kampanijos bus viešai paskelbtos ir tik tada oficialiai „prasidės“ mėnesiams aktyvi kampanija. Būvimas kukliu proceso pradžioje yra dažnai sąmoningas procesas, nes būsimasis kandidatas „išbando vandenis“ arba išlaiko žiniasklaidos dėmesį.

Vienas iš svarbiausių aspektų pagrindinėse Amerikos politinėse kampanijose yra galimybė kelti dideles pinigų sumas, ypač ankstyvose lenktynėse. Politikai ir donorai dažnai teisia kandidatūras, atsižvelgiant į jų gebėjimą pritraukti pinigus. Nemokėjimas anksti surinkti pakankamai pinigų gali sukelti problemų vėliau, kadangi donorai nebus suinteresuoti suteikti lėšų kandidatams, nes jie remtųsi jų blogu lėšų rinkimo rezultatu nuo pat pradžių.

Taip pat per šį laikotarpį, kandidatai keliauja aplink sritį, jie veikia ir susitikinėja su rinkėjais; kalba didelėms minioms, mažoms grupėms, ar net vienas su vienu. Tai leidžia rinkėjams susidaryti geresnį vaizdą apie tai, kas yra kandidatas nei tą, kurį jie skaito apie jį popieriuje arba kuomet mato per televiziją. Kampanijos kartais paleidžia brangias žiniasklaidos kampanijas per šį laiką pristatydamos kandidatą rinkėjams, nors dauguma laukia rinkimų dienos.

Kampanijos dažnai išsiunčia savanorius į vietos bendruomenes susitikti su rinkėjais ir įtikinti žmones paremti kandidatą. Savanoriai taip pat atsako už identifikuoti rėmėjus, įdarbina juos kaip savanorius arba registruoja juos balsuoti, jei jie nėra jau registruoti. Palaikančiųjų identifikacija bus naudinga vėliau kuomet kampanija primins rinkėjams atiduoti savo balsus.

Vėliau kampanijos pradės brangias televizijos, radijo ir tiesioginio pašto kampanijas, kuriomis bus siekiama įtikinti rinkėjus paremti kandidatą. Kampanijos taip pat dės pastangas į paprastų žmonių kampanijas, stipriau aktyvuojant savo savanorius laimėti balsų.

Balsavimas JAV dažnai prasideda likus kelioms savaitėms iki rinkimų dienos, pašto balsavimai yra dažniausiai naudojamas balsavimo metodas. Kampanijos dažnai paleidžia dvi įtikinėjimo programas, viena kurių tikslas yra pašto rinkėjams ir kita, skirta daugiau tradicinei rinkėjų apklausai.

Kampanija už nedidelius išteklius, gali būti gana paprasta ir nebrangi – kalbėjimas vietinėje spaudoje ir žmonių sveikinimas vietos aikštėje.

Politiniai konsultantai

Politinės kampanijos Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ne tik pilietinis ritualas ir proga politinėms diskusijoms, tačiau milijardai dolerių pramonei, dominuoja profesionalūs politiniai konsultantai, naudojant sudėtingas kampanijos valdymo priemones. Kampanijos JAV yra daug didesnes nei visur kitur pasaulyje. Nors prezidento rinkimai pritraukia daugiausiai dėmesio, Jungtinės Valstijos turi labai daug renkamų pareigų ir labai skiriasi tarp skirtingų valstijų, apskričių, savivaldybių dėl renkamų biurų ir procedūrų. Lyginant su pasaulyje vyraujančia demokratine politika, JAV turi silpnas partijas. Šalys vaidina svarbų vaidmenį renkant lėšas, o kartais ir rengiant žmones kandidatūrai, tačiau kampanijos dažniausiai kontroliuojamos pačių individualių kandidatų.

Kampanijos reklamos išlaidos

Amerikos politinės kampanijos tapo labai priklausomos nuo žiniasklaidos transliacijų ir tiesioginio pašto reklamos (dažniausiai suprojektuotų ir įsigytų per specializuotus konsultantus). Beveik visos kampanijos reklama žiniasklaidoje yra kartais naudojama visuose lygiuose (net kandidatai teritoriniam skyriui pirko kabelinės televizijos skelbimus) mažesnės biudžeto kampanijos paprastai daugiau dėmesio skiria tiesioginiam paštui, pigiai reklamai (pavyzdžiui, ) ir . Priklausomybė nuo brangių reklamų yra pagrindinis veiksnys, už jų eksploatavimą Jungtinėse Amerikos Valstijose kaina auga. Tai didėjančios išlaidos, kas yra laikoma atgrasu tiems, kurie neturi gerų finansinių jungčių, arba pinigų patys, paleisti kandidatūrai.

Nepriklausomos išlaidos

Pinigai yra surinkti ir išleisti ne tik kandidato kampanijos, bet ir , politinių komitetų ir kitų grupių (iš 2004 m. rinkimų ciklo, daug nesutarimų buvo sutelkta į naujos kategorijos organizaciją, 527 grupių). Tai kartais daroma per nepriklausomas išlaidas paremiant ar opozicijos konkrečių kandidatų, tačiau be jokio kandidato bendradarbiavimo arba patvirtinimo. Paskelbimas apie atvirą ryšį tarp kandidatų ir trečiųjų šalių grupių yra trūkumas ir leidžia vienai kampanijos pusei atakuoti kitą pusę, vengiant kritikos vyksta neigimas. Įsimintinas pavyzdys yra „Swift Boat Veterans”, kurie kritikavo Johną Kerry 2004 m. prezidento rinkimų kampanijoje.

Tolimesnė raida

Daugelis politinių veikėjų ir komentatorių sutaria, kad Amerikos politinės kampanijos išgyvena pokyčių laikotarpį, dėl padidėjusio interneto naudojimo (kuris tapo vertinga pritraukimo priemone, mažėjant televizijos reklamos efektyvumui).

Tačiau, taip kaip šiuolaikinės technologijos ir toliau prisitaiko prie visuomenės pokyčių, interneto kampanijos niekada negalės tarnauti ir visiškai pakeisti tradicinės politinės agitacijos, nesumažinant didelių kliūčių patekant į rinką. Interneto politinės kampanijos palieka nemažas porcijas kiekvienos populiacijos, nes ji yra prieinama tik tam tikrai daliai gyventojų.

Pavyzdžiui, per Obamos prezidento rinkimų kampaniją, interneto politinės kampanijos buvo veiksmingos pasiekti jaunesniems gyventojams. Tačiau Obamos interneto kampanijai nepavyko pasiekti vyresnių kartų, kurios nenaudojo šių naujų medios priemonių, taip pat nemažai gyventojų, kurie neturėjo prieigos prie interneto apskritai.

Efektai

Prezidentinės kampanijos

Tyrimai rodo, kad 2012 m. prezidento kampanijos metu rinkėjų labai padidėjo: 7–8 %, kas rodo, jog šiuolaikinės kampanijos gali žymiai pakeisti gyventojų balsavimo skaičių ir sudėtį. Tradicinės kampanijos ir rinkėjų kontaktai lieka labiausiai veiksmingomis strategijomis. Kai kurie tyrimai rodo, kad „beldimasis į duris“ gali padidinti rinkėjų aktyvumą net 10 %, telefono skambučiais net 4 %. Daugiau nei 200 atliktų balsavimo tyrimų nustatė, kad „nuo durų iki durų“ skrajutės didina rinkėjų 1,0 %, tiesioginio pašto būdu 0,7 % ir telefono skambučiais 0,4 %. Kiekvieno biuro aktyvumas B. Obamos 2012 m. kampanijos metu suteikė jam maždaug 0,3 % balsų dalies. Obamos 2008 m. kampanijos metu visų biurų aktyvumas buvo įskaitytas kaip svarbiausias laimint Indianoje ir Šiaurės Karolinoje. Pasak vieno tyrimo duomenų, vieno balso kaina biure buvo 49,40 $.

Naudojant ne vietinius savanorius dėl išnešiojamosios reklamos yra mažiau veiksminga didinant rinkėjų skaičių, nei naudojant vietinius ir apmokytus savanorius.

Istorija

Politinės kampanijos egzistavo nuo to meto, kada piliečiai buvo informuojami apie kampaniją. Demokratinės visuomenės reguliariai rengia rinkimų kampanijas, tačiau politinės kampanijos gali atsirasti dėl tam tikrų problemų, net ir ne demokratinėse, kol saviraiškos laisvė yra leidžiama. Dažnai masinės kampanijos pradedamos mažiau privilegijuotų ar anti-institucinių pažiurų turinčių prieš turinčius galingų interesų ar . Politinių kampanijų fenomenas yra glaudžiai susijęs su ir politinėmis partijomis.

Pirmoji moderni kampanija, manoma, yra William Ewart Gladstone „Gladstone Midlothian“ kampanija 1878–80 m., nors gali būti ir ankstesnių šiuolaikinių pavyzdžių iš XIX amžiaus.

1790–1820 m. federalistų partija ir demokratų-respublikonų partija kovojo dėl vadinamosios „Pirmosios partinės sistemos“. Amerikos rinkimų kampanijos XIX amžiuje sukūrė pirmąsias masines bazines politines partijas ir išrado daug masinių kampanijų kėlimo metodų. 1896 m. William McKinley prezidento rinkimų kampanija padėjo šiuolaikinės kampanijos pagrindą.

Šaltiniai

Abizadeh, Arash. „Democratic Elections without Campaigns? Normative Foundations of National Baha’i Elections“ Archyvuota kopija 2016-08-07 iš Wayback Machine projekto.. World Order 37.1 (2005): 7-49.
Barnes, S. H., and M. Kaase Political Action: Mass Participation in Five Western Democracies. Sage, 1979.
Blewett, Neal. The Peers, the Parties and the People: The General Elections of 1910. London: Macmillan, 1972.
Hix, S. The Political System of the European Union. St. Martin’s Press, 1999.
Katz, Richard S., and Peter Mair (eds.), How Parties Organize: Change and Adaptation in Party Organizations in Western Democracies. Sage Publications, 1994.
Katz, Richard S., and Peter Mair, „Changing Models of Party Organization and Party Democracy: The Emergence of the Cartel Party“. Party Politics, Vol. 1, No. 1, 5-28 (1995) doi:10.1177/1354068895001001001 online abstract Archyvuota kopija 2009-07-18 iš Wayback Machine projekto.
LaPalombara, Joseph and Myron Wiener (eds.), Political Parties and Political Development. Princeton University Press, 1966.
Panebianco, A. Political Parties: Organization and Power. Cambridge University Press, 1988.
Paquette, Laure. Campaign Strategy. New York: Nova, 2006.
Poguntke, Thomas, and Paul Webb, eds. The Presidentialization of Politics: A Comparative Study of Modern Democracies. Oxford University Press. 2005 online
Ware, Alan. Citizens, Parties and the State: A Reappraisal. Princeton University Press, 1987.
Webb, Paul, David Farrell, and Ian Holliday, Political Parties in Advanced Industrial Democracies. Oxford University Press, 2002.
Bike, William S. Winning Political Campaigns: A Comprehensive Guide to Electoral Success. Chicago: Central Park Communications, 2012.
Cunningham, Sean P. Cowboy Conservatism: Texas and the Rise of the Modern Right. Lexington: University Press of Kentucky, 2010.
Robert J. Dinkin. Campaigning in America: A History of Election Practice. Westport: Greenwood, 1989.
John Gerring, Party Ideologies in America, 1828–1996. New York: Cambridge University Press, 1998.
Lewis L. Gould, Grand Old Party: A History of the Republicans. New York: Random House, 2003.
Gary C. Jacobson. The Politics of Congressional Elections. (5th Edition) New York: Longman, 2000.
Richard Jensen, The Winning of the Midwest: Social and Political Conflict, 1888–1896. Chicago: University of Chicago Press, 1971.
L. Sandy Meisel, ed. Political Parties and Elections in the United States: An Encyclopedia. New York: Garland, 1991.
Arthur M. Schlesinger, Jr., ed. History of American Presidential Elections. 4 vols. New York: Chelsea House, 1971.
James A. Thurber, Campaigns and Elections American Style. New York: Westview Press; 2nd edition, 2004.
Kirsten A. Foot and Steven M. Schneider, „Web Campaigning“ Archyvuota kopija 2006-09-15 iš archive.today. The MIT Press, 2006.
Bruce A. Bimber and Richard Davis, Campaigning Online: the Internet in U.S. Elections. Oxford University Press, 2003.
Justin A. Gravely. " Campaigning on American soil and the rules of the American Government". Cambridge University Press, 2014.

Išnašos

Vikiteka: Politinė kampanija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Enli, Sara Gunn; Skogerbø, Eli (2013). „Personalized campaigns in party-centred politics“. Information, Communication & Society. 16 (5): 757. doi:10.1080/1369118x.2013.782330.
Lyons, Daniel (2008-11-22). „President 2.0“. Newsweek. Nuoroda tikrinta 2010-05-11. „Obama harnessed the grass-roots power of the Web to get elected. How will he use that power now?“
Campaign TV Archyvuota kopija 2017-02-02 iš Wayback Machine projekto.
Diane Tucker, Dawn Teo (2008-11-03). „Off The Bus: Obama Campaign Rewrites Fundraising Rules by Selling Merchandise“. Huffington Post. Nuoroda tikrinta 2009-05-20.
sisr.net Archyvuota kopija 2014-02-10 iš Wayback Machine projekto.
„Changing Focus/Priorities“. Lppa.org. Suarchyvuotas originalas 2008-07-25. Nuoroda tikrinta 2008-11-08.
Dullard Mush: 10 Questions With Libertarian Party of Nevada Chairman Jim Duensing, Pt. 2
http://www.lpillinois.org/news/newsletters/LPI2002Issue4.pdf Archyvuota kopija 2017-10-19 iš Wayback Machine projekto.
Changing Focus/Priorities Archyvuota kopija 2008-07-25 iš Wayback Machine projekto.
Jim Rassmann (2004-08-10). „Shame on the Swift Boat Veterans for Bush“. Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2007-02-17.
„New media and the Election: Thus Far and No Farther“. The Economist. 2010-03-18. Nuoroda tikrinta 2010-04-18. „The potential—and limits—of the internet in political campaigning“
Schmidt/Washington, Tracy (2007-07-03). „Reaching Out Early for the Youth Vote“. Time.com. Suarchyvuotas originalas 2010-08-18. Nuoroda tikrinta 2010-05-07.
„Aggregate Effects of Large-Scale Campaigns on Voter Turnout“ (PDF).^{[neveikianti nuoroda]}
Gerber, Alan S.; Green, Donald P. (2000-01-01). „The Effects of Canvassing, Telephone Calls, and Direct Mail on Voter Turnout: A Field Experiment“. The American Political Science Review. 94 (3): 653–663. doi:10.2307/2585837.
Nickerson, David W. (2007-04-01). „Quality Is Job One: Professional and Volunteer Voter Mobilization Calls“. American Journal of Political Science (anglų). 51 (2): 269–282. doi:10.1111/j.1540-5907.2007.00250.x. ISSN 1540-5907.
Sinclair, Betsy; McConnell, Margaret; Michelson, Melissa R. (2013-01-01). „Local Canvassing: The Efficacy of Grassroots Voter Mobilization“. Political Communication. 30 (1): 42–57. doi:10.1080/10584609.2012.737413. ISSN 1058-4609.
Middleton, Joel A. „Do Community-Based Voter Mobilization Campaigns Work Even in Battleground States? Evaluating the Effectiveness of MoveOn's 2004 Outreach Campaign“. Quarterly Journal of Political Science. 3 (1): 63–82. doi:10.1561/100.00007019.

[1] Enli, Sara Gunn; Skogerbø, Eli (2013). „Personalized campaigns in party-centred politics“. Information, Communication & Society. 16 (5): 757. doi:10.1080/1369118x.2013.782330.

[2] Lyons, Daniel (2008-11-22). „President 2.0“. Newsweek. Nuoroda tikrinta 2010-05-11. „Obama harnessed the grass-roots power of the Web to get elected. How will he use that power now?“

[3] Campaign TV Archyvuota kopija 2017-02-02 iš Wayback Machine projekto.

[4] Diane Tucker, Dawn Teo (2008-11-03). „Off The Bus: Obama Campaign Rewrites Fundraising Rules by Selling Merchandise“. Huffington Post. Nuoroda tikrinta 2009-05-20.

[5] sisr.net Archyvuota kopija 2014-02-10 iš Wayback Machine projekto.

[6] „Changing Focus/Priorities“. Lppa.org. Suarchyvuotas originalas 2008-07-25. Nuoroda tikrinta 2008-11-08.

[7] Dullard Mush: 10 Questions With Libertarian Party of Nevada Chairman Jim Duensing, Pt. 2

[8] ttp://www.lpillinois.org/news/newsletters/LPI2002Issue4.pdf Archyvuota kopija 2017-10-19 iš Wayback Machine projekto.

[9] Changing Focus/Priorities Archyvuota kopija 2008-07-25 iš Wayback Machine projekto.

[10] Jim Rassmann (2004-08-10). „Shame on the Swift Boat Veterans for Bush“. Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2007-02-17.

[11] „New media and the Election: Thus Far and No Farther“. The Economist. 2010-03-18. Nuoroda tikrinta 2010-04-18. „The potential—and limits—of the internet in political campaigning“

[12] Schmidt/Washington, Tracy (2007-07-03). „Reaching Out Early for the Youth Vote“. Time.com. Suarchyvuotas originalas 2010-08-18. Nuoroda tikrinta 2010-05-07.

[:0-13] „Aggregate Effects of Large-Scale Campaigns on Voter Turnout“ (PDF).^{[neveikianti nuoroda]}

[14] Gerber, Alan S.; Green, Donald P. (2000-01-01). „The Effects of Canvassing, Telephone Calls, and Direct Mail on Voter Turnout: A Field Experiment“. The American Political Science Review. 94 (3): 653–663. doi:10.2307/2585837.

[15] Nickerson, David W. (2007-04-01). „Quality Is Job One: Professional and Volunteer Voter Mobilization Calls“. American Journal of Political Science (anglų). 51 (2): 269–282. doi:10.1111/j.1540-5907.2007.00250.x. ISSN 1540-5907.

[16] Sinclair, Betsy; McConnell, Margaret; Michelson, Melissa R. (2013-01-01). „Local Canvassing: The Efficacy of Grassroots Voter Mobilization“. Political Communication. 30 (1): 42–57. doi:10.1080/10584609.2012.737413. ISSN 1058-4609.

[17] Middleton, Joel A. „Do Community-Based Voter Mobilization Campaigns Work Even in Battleground States? Evaluating the Effectiveness of MoveOn's 2004 Outreach Campaign“. Quarterly Journal of Political Science. 3 (1): 63–82. doi:10.1561/100.00007019.