Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Religijotyra arba religijos studijos mokslas tyrinėjantis religiją įvairiais aspektais prieinamais moksliniams tyrimams
Religijotyra
Religijotyra arba religijos studijos – mokslas, tyrinėjantis religiją, įvairiais aspektais, prieinamais moksliniams tyrimams, tokiais kaip tikėjimų sistemos ir elementai, elgsena, kultūrinė raiška, institucijos. Tyrinėjimai atliekami, pasitelkus prieigas ir metodus, naudojamus kitose mokslinėse disciplinose (istorijos, filosofijos, kultūrinės antropologijos, psichologijos, psichoanalizės, sociologijos biologijos, ekonomikos, literatūros kritikos, filologijos, ir kt.), lyginamąjį metodą bei religijų fenomenologiją, aprašant, lyginant, interpretuojant.
Teologija, savo ruožtu, koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.
Nors religijos kaip socialinio reiškinio tyrinėjimai ir lyginimai žinomi nuo antikinės filosofijos laikų, šiuolaikinės religijotyros pagrindai susiformavo XIX a. Plataus masto religijų lyginimą ir aiškinimą pradėjo Maksas Miuleris. Vėliau įvairūs filosofai, sociologai, psichologai (Emilis Diurkheimas, Karlas Marksas, Džeimsas Freizeris, Karlas Jungas, Zigimundas Froidas ir kt.) savo darbuose plėtojo sekuliarias religijos sampratos teorijas, tačiau XX a. viduryje plačiausio pripažinimo buvo sulaukusi rumunų religijotyrininko Mirčea Eliadės religijos teorija.
Lietuvoje mokslinė religijotyra pradėta XX a. antroje pusėje, tačiau ji rėmėsi daugiau etnografiniais religijos tyrinėjimais. Moderniosios lietuvių reigijotyros atstovais galima išskirti Norbertą Vėlių, Gintarą Beresnevičių,Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę. Religijotyra dėstoma VDU Teologijos fakultete. Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras, įsteigtas 1992 metais, vykdo ir tarpdisciplininius mokslinius tyrimus ir ruošia religijos studijų magistrus.
Raida
Žinios apie religijas senovėje
Antikoje vyravo nuostata, kad kiekviena kultūra turi savo kalbą ir religiją. Senovės Graikijoje atsiranda kritinis požiūris į savą religiją, pradėtos aprašinėti kitų kraštų religijos, paprastai lyginant su sava religija (pvz., Višnus – „indų Heraklis“). Herodotas aprašė nemažai aplinkinių tautų religinių papročių, pats kildino graikų dievus iš Egipto. aprašė Babilono religiją, geografas Strabonas pradėjo lyginti skirtingų tautų mitus, įvedinėjo dievų hierarchijas. II a. pr. m. e. stoikai iškelia religijos universalumo idėją, pradeda kalbėti apie „prigimtinę religiją“ (vėliau šią teoriją vysto Ciceronas). Plutarchas yra vienas iš religinės egzegezės ir pirmykštės hermeneutikos pradininkų, bandė paaiškinti dievų funkcijas. III a. pr. m. e. Euhemeras išvystė euhemeristinę teoriją, kad visi dievai yra išties sudievinti tikrai gyvenę žmonės (didvyriai, karvedžiai).
Su abraomiškųjų religijų plėtra nyko tiriamasis požiūris į kitas religijas. Kitos religinės tradicijos ir jų dievybės padėtos demonizuoti. Krikščionybė plito metodu. Aleksandrijos mokykloje (Origenas, Klemensas Aleksandrietis) atsirado logos spermaticos (apvaisinto žodžio) idėja, jog Dievo žodis reiškiasi per visas religijas, tačiau skirtingais pavidalais, todėl tiesos yra ne tik krikščionybėje.
Nuo IX a. arabai pradėjo kitų kraštų religijų aprašymą. XII a. parašė veikalą „Religinės grupės ir filosofinės mokyklos“, kuriame aprašė krikščionybę, judaizmą, persų, antikines religijas. Europoje tuo tarpu Adomas Brėmenietis (1075 m.), Saksas Gramatikas (1210 m.) ir kiti autoriai aprašė Šiaurės, Vakarų Europos senąsias religines tradicijas. 1043 m. pasirodė pirmi Korano vertimai į lotynų kalbą. XIII a. mistiko Rodžerio Beikono Opus Majus pateikiama religijų sekėjų klasifikacija (pagonys, , totoriai, stačiatikiai, saracėnai, žydai, krikščionys).
Nuo XIII a. prasidėjo misionieriškos kelionės (pradedant Marku Polu) po tolimus Europai kraštus, atsirado daugiau žinių apie tų šalių žmonių tikėjimus. Pradėjo rastis legendos apie krikščioniškas žemes kažkur tolybėse, pvz., legenda apie , paremta Budos įvaizdžiu.
Religijotyros ištakos
Renesanso laikotarpiu išaugo susidomėjimas antikine mitologija, ji imta estetizuoti, idealizuoti, taip pat dėl geografinių atradimų atsirado daugiau žinių apie kitas religijas. Į atrastus kraštus pradėjo vykti misionieriai (ypač jėzuitai), kurie susidūrė su tų kraštų religijomis, jas aprašė, lygino, vertino, ėmėsi versti šventraščius. Prasidėjo receptyvioji hermeneutika. Tarp žymiausių tokių misionierių buvo , teigęs krikščionybės ir konfucianizmo vienovę, bei Robertas de Nobilis, teigiamai vertinęs indų tikėjimus.
XVII–XVIII a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo deizmas – įsivaizdavimas, kad Aukštesnioji Galia, Kūrėjas, sukūręs pasaulį į jo veikimą toliau nebesikiša, todėl neturi būti garbintinas. Su jo išaugimu prasidėjo sekuliarizacija, distancijavimasis, racionalumo ir religingumo priešpastata, religijos imtos nebekontekstualizuoti. 1625 m. britų filosofas parašė De veritate, kur bandė aptikti bendrą visų religijų vardiklį. Jis išskyrė 5 bendrybes: 1. tikėjimą aukščiausia anapusine galia, 2. tos galios garbinimą, 3. garbinimo pasireiškimą ne tik ceremonijomis, bet ir vidiniu nuolankumu, 4. kalbėjimą apie nuodėmių išganymą, 5. atlygio ir bausmės teigimą. Vokiečių filosofas Gotfrydas Laibnicas teigė, kad blogis yra laikinybė, visas pasaulis yra neatsiejamas nuo Dievo dėsnių tobulumo, o visos religijos yra dieviškos tiesos apraiškos.
XVIII a. geriau susipažinus su Afrikos, Amerikos, Okeanijos kultūromis, buvo pradėta kalbėti apie „pirmykštes“ ir „knygines“ kultūras, prancūzų mokslininkas sukūrė fetišizmo sąvoką, vėliau sukuriamas animizmas. Tuo laikotarpiu šių kultūrų tikėjimai laikyti barbariškais, prietaringais, menkesniais už monoteistinius tikėjimus.
1775 m. filosofas Deividas Hiumas teigė, kad visos religijos kilo iš barbariško baimės prieš ateitį, nežinomybę jausmo. Prasidėjo evoliucionizmo, teigiančio laipsnišką religijų kitimą iš primityvesnių link sudėtingesnių, užuomazgos. Apšvietos laikotarpyje pradėti leisti kompendiumai, enciklopedijos, kuriose, be kita ko, pradėtos struktūruoti religijos. Hėgelis iškėlė „absoliučios dvasios raidos“ idėją, teigė visuotinio progreso ir tiesinio laiko pasaulėžiūrą.
XVIII–XIX a. dėl mokslo reikšmės iškėlimo ir suvešėjusių romantistinių idėjų ėmė kurtis institucijos, pradėjusios tyrinėti senąsias kultūras, jų tikėjimus, prasidėjo senųjų tekstų šifravimo, vertimo darbai. Atsirado istorizmas – istorinės perspektyvos sampratos metodas. Toliau buvo keliamas klausimas apie bendrą religijos prigimtį. Įtakingas transcendentalizmo judėjimas taip pat palaikė transcendentinės religijų vienybės sampratą.
XIX a. antroje pusėje į religiją žvelgta trijomis tendencijomis:
- krikščioniškoji teologija – mažai pakitusi, vertinanti Tiesos aspektu;
- filosofinis požiūris – religijoje ieškoma atitikmenų, pagrindžiančių filosofines teorijas;
- akademinis požiūris – vienija įvairių sričių specialistus, besiremiančius empirika.
Ankstyvoji religijotyra
Evoliucionizmas
XIX a. suklestėjo darvinizmas ir evoliucionizmas, teigęs pakopinį reiškinių kitimą, ir ženkliai prieštaravęs teologiškam pasaulio suvokimui. Vienas žymiausių šios krypties atstovų, Herbertas Spenseris, teigė, kad religijos pagrindas yra nesuvokiama visatos galia, palaikė euhemeristinį požiūrį į Dievą, religijos ištakas kildino iš mirusiųjų kulto, taip pat regėjimų, sapnų, baimių keliamo nejaukumo jausmo, suponuojančio pomirtinį gyvenimą. Evoliucijos dėka „primityvios“ religinės išraiškos sudėtingėja. Su darvinizmo plitimu daugėjo religijos priešininkų, darvinistinis požiūris į religiją tapo moksliniu požiūriu.
Religijotyros pradžia (lyginamoji ir lingvistinė religijotyra) prasideda su vokiečių kalbininku, orientalistu Maksu Miuleriu. jis pirmasis išskyrė „religijos mokslą“ remdamasis trimis religijos : knyga, kuria remiasi religija, institucija ir apreiškimo samprata. Jis religiją suvokė kaip stabilią, nekintamą, daug dėmesio skyrė religijos lingvistikai. Religijos kilmę siejo su percepsija – visi žmonės savo sensorika pažįsta baigtybes, tačiau apibrėžimuose įžvelgia beribiškumą. Iš šio beribiškumo suvokimo ir moralės atsiranda „natūralioji religija“. Institucionalizavimas yra religinės devoliucijos požymis, nes pažeidžia religijos esmę. Apibrėžė religiją kaip begalybės suvokimą per tokias manifestacijas, kurios gali veikti žmogaus moralinį charakterį. Miuleris teigė kalbos ir mąstymo bendrybę, išskyrė tokius jų raidos etapus: rematinį (žodžių kūrybos), dialektinį (raidos, gramatikos kristalizavimosi), mitopoetinį (kalba įgauna mitopoetinį turinį, reiškiniai personifikuojami). Gamtos procesų įvardijamas suteikia pagrindą jų . Miuleris teigė mitus esant iškreipta tiesos forma. Maksas Miuleris įvedė religijas į akademinį diskursą, davė pagrindus religijotyros metodologijai, pradėjo kurti terminologiją, ruošė pagrindą religijų dialogui, pats parašė ir išleido daug svarbių leidinių (išspausdino Rigvedą, pradėjo religinių tekstų vertimų seriją Sacred Books of the East).
Naujasis metodas buvo mokslinis (tikėjo priežasties–pasekmės ryšiais, nepasitikėjo akivaizdžiais a priori argumentais), kritinis (naujas požiūris į medžiagą), istorinis (tęstinumo pojūtis), lyginamasis (lyginimas – žinių pagrindas). Tikslas buvo atrasti „religiją“ už „religijų“. Religija imta nagrinėti kaip bet koks kitas organizmas su jo vystymusi.
Religijos antropologija
XIX a. pab. dėl darvinizmo plėtros susikūrė antropologija. Ji, laikydamasi evoliucionistinio požiūrio, necivilizuotas tautas laikė pirmuoju žmonijos evoliucijos „laipteliu“, todėl skyrė daug dėmesio jų kultūros, tarp jų ir religijos, tyrinėjimui. Dėl archeologijos, etnografijos suklestėjimo rasta nemažai medžiagos, bylojančios apie senovės žmonių pasaulėvaizdį. Vienas svarbiausių religijos antropologijos pradininkų buvo britas Džonas Liubokas, sukūręs paleolito, neolito terminus, palaikęs rasių vienalinijišką religinės ir kultūrinės raidos teoriją. Jis išskyrė 6 religijos raidos pakopas: 1. ateizmas, 2. fetišizmas, 3. totemizmas, 4. šamanizmas, 5. (antropomorfizmas), 6. etinis monoteizmas. Pasak Liuboko teorijos, tik paskutiniame etape religija siejasi su moralumu.
Edvardas Barnetas Teiloras išpopuliarino animizmo (tikėjimas, kad visos būtybės turi sielą) terminą, įvedė liekanų (survivals) terminą, kuriuo įvardijo sąmonėje užsilikusius ankstesnių evoliucijos etapų elementus. Pirmykščių tautų tikėjimus laikė logiškais ir racionaliais, iškėlė racionalumo svarbą, viską grindė priežasties-pasekmės ryšiu. Religiją įvardijo kaip tikėjimą dvasinėmis būtybėmis. Teiloras religiją kildino iš vaikiško paklydimo ir naivumo – žmogus, pastebėjęs skirtumą tarp gyvojo ir mirusiojo, suteikia jo kvėpavimui (dvasiai) didelę reikšmę. Šią dvasinę savybę vėliau jis priskiria visoms gyvoms būtybėms. Teiloro teigimu animizmas buvo pirmoji religijos forma ir buvo paplitusi akmens amžiuje.
buvo Teiloro mokinys, domėjosi religijos kilme. Ją įžvelgė beasmeniškoje galioje, slypinčioje visuose gamtos fenomenuose (). Teigė, kad dažnoje kultūroje yra tą galią įvardinantis žodis (mana, orenda, ngai, wakan). Ši galia, pasak Mareto, veikia dievus ir demonus, nepavaldi jiems. Jis teigė religijos pradžią antgamtiškumo, nepaaiškinamumo, beasmeniškumo pojūtyje, pabrėžė emocinio išgyvenimo svarbą. Visi papročiai, ritualai turi religinį pamatą. Pateikė tokį religijos apibrėžimą: „Religija – tam tikra sudėtinė ar konkreti proto būsena, kurioje įvairios emocijos bei idėjos tiesiogiai provokuoja veiksmą“.
Kita dalis antropologų religiją buvo linkę labiau aiškinti per bendruomeninius potyrius, santykį su gyvūnijos pasauliu, todėl koncentravosi ties XVIII a. sukurtu totemizmo terminu. Šį požiūrį labiausiai vystė škotų etnologas , tyrinėjęs vestuvių ritualus, tarpgentinius santykius. Jis teigė totemizmą esant pirmine religine forma, kai žvėrims, augalams, žvaigždėms būdavo suteikiamos totemo galios. Maklenanas animizmo, fetišizmo ir totemizmo sąvokas naudojo sinonimiškai, išskyrė tai, kad totemizmas yra panašus į fetišizmą, bet juos skiria trys dalykai 1) specifinis fetišas pasisavinamas konkrečios genties, 2) tas fetišas perduodamas per moteriškąją liniją; 3) jis susijęs su vedybomis (jus connubii). Laikėsi evoliucionistinio požiūrio, kad žvėriškos dievybės () vėliau pakito į žmogiškas ().
Prancūzijos etnografas plačiai nagrinėjo perėjimo ritualus (rite de passage).
XX a. vienolinijinis evoliucijos modelis nunyksta, klesti kultūrinės difuzijos idėja, atsiranda labiau funkcionalistinis, socialinis požiūris į antropologiją. Žymus antropologas Bronislavas Malinovskis, pagarsėjęs „dalyvaujamojo stebėjimo“ ir „lauko tyrimo“ iškėlimu, religiją traktavo kaip socialinę priemonę, bendruomenei ir individams padedančią įveikti stresines situacijas (mirtį, santuoką, lytinę brandą). Religija nuima nežinomybės baimę, įtampą ir taip normalizuoja bendruomenės santykius. Jis atskyrė religiją nuo magijos kaip turinčią moralinį krūvį, be to, iš religijos nėra tikimasi žūtbūtinio rezultato. Kitas antropologas Alfredas Redklifas Braunas kritikavo Malinovskį už pernelyg romantinį požiūrį ir pabrėžė dar labiau religijos funkcionalizmą, išskirdamas ir neigiamas religijos puses kaip socialinių normų instrumentą. Teigė, kad religija egzistuoja pirmiausia tam, kad sustiprintų socialinį solidarumą.
Religijos sociologija
Religijos sociologijos užuomazgų galima rasti škotų Senojo Testamento tyrinėtojo darbuose. Jis, remdamasis istorizmo principu, nagrinėjo socialinius aukojimo, ritualo, papročio aspektus to meto žydų visuomenėje. Savo knygoje „Semitų religija“ jis iškėlė aukojimą kaip centrinį terminą; aukojimas tai visuomet fundamentalus bandymas užmegzti ryšį su dievybėmis. Anot jo, nuo pat pradžių buvo veiksmas, drama, praktinis bendravimas Dievo ir žmogaus. Religija pirmykštėse bendruomenėse buvo tradicinių praktikų visuma, kai visi bendruomenės nariai yra į jas įtraukti. Ritualas – buvimo bendruomenėje būdas.
Visgi, tikroji religijos sociologija prasideda su žymiu prancūzų sociologo Emiliu Diurkheimu. Jis teigė religiją esant išimtinai socialiniu reiškiniu, ją laikė vieninga su šventais dalykais susijusių tikėjimų ir veiksmų sistema, produktu. Nuvertino dievybių svarbą, o iškėlė „švento“ ir „pasaulietiško“ skirtybę. Religinius reiškinius laikė socialiniais reiškiniais, atliekančiais kokį nors vaidmenį bendruomenės gyvenime. Religinių fenomenų paskirtis, pasak Diurkheimo, įsipareigojimas , t. y., kai žmogus manosi besilenkiąs dievybei, išties jis lenkiasi socialinėms galioms. Dievas įvestas norint sutvarkyti netvarkingą sakralių daiktų masę. Jis domėjosi totemizmu, jį laikė genties vienytoju, jos tapatybės suteikėju, dievą – genties vaizdiniu.
Kitas svarbus religijos sociologas, skyręs daug dėmesio magijos ir mito tyrinėjimams buvo Džeimsas Džordžas Freizeris. Jis tyrė magijos fenomeną, nagrinėjo dievišką valdovų kilmę ir statusą, mirštančio ir prisikeliančio dievo sampratą. Jis išskyrė panašumo („panašus sukuria panašų“) ir sąlyčio („sąlytis su objektu išlieka net ir fiziniam ryšiui nutrūkus“) magijas. Jis magiją laikė savotišku pirminiu mokslu, pagrįstu (klaidingu) priežasties ir pasekmės ryšiu. Iš magijos jis kildino ir religiją – žmogus, suvokęs magines galias, siekė jas nurimdyti, prisijaukinti, tikintis jų pagalbos. Skirtį tarp religijos ir magijos įvardijo tame, kad magija skirta manipuliavimui galia, o religija – tos galios garbinimui, tačiau šiedu reiškiniai labai glaudžiai persipynę. Nagrinėdamas mitus, Freizeris pabrėžė žemdirbiškose kultūrose didelę vegetacijos svarbą, kuri buvo įprasminama mirštančio ir prisikeliančio dievo mitu.
Freizerio idėjas platesniu lygmeniu plėtojo XX a. JAV religijotyrininkas Džozefas Kembelas, lyginamuoju metodu nagrinėjęs įvairių pasaulio kultūrų mitus bei pabrėžęs jų svarbą tiek žmogaus psichologijai, tiek visuomenės sambūviui.
Vokiečių sociologas, ekonomistas Maksas Vėberis į religiją žiūrėjo iš ekonominės perspektyvos. Mitologija, dievų hierarchijos tiesiogiai atspindi ekonominius santykius. Religija skirta įtvirtini esamai ekonominei, klasinei santvarkai. Panašaus požiūrio laikėsi ir Karlas Marksas, religiją aiškindamas kaip papročių, prietarų sistemą, legitimizuojančią esamą santvarką.
Religijos psichologija
Pirmasis iškėlęs religijos psichologinių aspektų svarbą buvo XIX–XX a. pr. škotų etnografas Endriu Langas. Jis pasižymėjo prieštaravimu tuo metu klestėjusiam evoliucionizmui, kalbėdamas apie religijos prigimtį iškėlė „monoteistinio dievo“ universalumo idėją (visos tautos turi suvokimą apie vieną, aukštesnįjį, seniausiąjį, pirminį dievą, nors vėliau atsiranda dievų hierarchijos). Religijos ištakas siejo su iracionalumu, jausmais, nepaaiškinamo slėpinio pajauta. Religijos pagrindą įvardijo nepaaiškinomybės patyrimu. Mitus laikė koncentruotais ankstesnės patirties įspaudais, apdorotais priežasties–pasekmės kriterijais. Išskyrę „žemesniąją religiją“, susijusia su magija, ir „aukštesniąją“ – su Aukščiausiuoju Dievu. Religinę praktiką laikė neatsiejama nuo psichinių fenomenų (, sapnų, ekstrasensorikos). Buvo parapsichologijos propaguotojas.
Psichologinė prieiga religijos tyrimuose didesnio populiarumo susilaukė JAV, kur dažnai naudota utilitaristiškai – perpratus žmogaus religinius išgyvenimus galima lengviau jį įtraukti į religinę bendruomenę. Amerikietiškoji religijos psichologija išgarsėjo „eksperimentine“ prieiga, požiūriu, kad homo religiosus gali kalbėti už save, tai, ką jis pasako, yra vertinga. Tiesa, tyrimuose buvo apsiribojama beveik vien krikščionių religiniais išgyvenimais, nebuvo jų kontekstualizacijos su išorinėmis išraiškomis.
Amerikiečių psichologas ypač gilinosi į religinius, mistinius išgyvenimus, pakitusias sąmonės būsenas, ėmėsi religinių potyrių metu jaučiamų jausmų aprašymu, klasifikavimu. Laikėsi skeptiško, racionalaus požiūrio, neigė transcendentinę religijos funkciją, pabrėžė religijos kaip dvasinio silpnumo metu suteikiančios pagalbą funkciją, nemirtingumą, pomirtinį gyvenimą siejo su pseudopercepcija. Kitas amerikiečių psichologas Edvinas Starbakas (Edwin Starbuck) dėmesį skyrė nuolatiniam apreiškimui per religines patirtis. Jis atsiribojo nuo doktrinų tyrinėjimo, susitelkdamas ties religiniais išgyvenimais. Plačiai naudojo klausimynus. Jų tyrinėjimą laikė tarpiniu reiškiniu tarp mokslo ir teologijos.
Labai svarbus tyrinėtojas religijos psichologijoje yra Viljamas Džeimsas. Jis buvo „radikaliojo empirizmo“ propaguotojas, atmetė bet kokias transcendentines religijos interpretacijas ir traktavo ją grynai per sąmonės mechanizmų veiklą. Kaip ir daugelis kitų religijos psichologų, vertino tik asmenines patirtis, o ne institucines išraiškas. Jis teigė, kad „religija tai pavienių individų jausmai, veiksmai bei potyriai, jiems save suvokiant kaip turinčius ryšį su tuo, ką jie laiko dieviškumu“. Jis išskyrė „optimistinę“ ir „pesimistinę“ religines sąmones. Intensyvius religinius išgyvenimus Džeimsas siejo su neuroze, patologija.
į savo tyrimus įtraukė medžiagos ir iš Rytų religijų, bandė suderinti žinias apie individualią religinę patirtį ir socialines religijos funkcijas. Naudoja „Galios“, „Likimo lemėjo“ sąvokas apibūdindamas religinių jausmų objektą. Jis teigė religijos psichologijos tikslą – pažinti žmogaus sąmonę, likimo suvokimą. Atsiribojo nuo griežtai mokslinio požiūrio, iškėlė empatijos, religinės santarvės svarbą.
XX a. atsiradus psichoanalizei, religiniai išgyvenimai dar labiau susieti su žmogaus pasąmonės tyrimais. Zygmundo Froido teigimu, visi religiniai jausmai yra neįsisąmonintų norų ir prieštarų projekcijos. Į Dievo idėją žiūri euhemeristiškai – kaip į nužudytą tironišką tėvą, vėliau sudievintą. Religiją Froidas laikė kultūriškai sankcionuota iliuzija, tramdančią lytines ir agresyvias energijas. Asmeninius mistinius išgyvenimus laikė patologinėmis apraiškomis.
Karlas Gustavas Jungas, priešingai nei Froidas, nebuvo linkęs taip redukuoti religijos, o iškėlė kolektyvinės pasąmonės svarbą bei archetipų teoriją. Archetipas, pasak Jungo, kolektyvinės pasąmonės energijos forma, į asmeninę sąmonę nusileidžianti per sapnus, regėjimus, simbolius. Religija svarbi žmogiškame vidiniame konflikte tarp sąmoningojo ir nesąmoningojo „aš“. Jungas teigė, kad krikščionybė Vakarų kultūroje labai giliai užgniaužė „šešėlį“ (asmenybės bruožai, kurių nenorima pripažinti). Rytų religijas laikė nukreiptas į pasąmonę, Vakarų – į sąmonę.
Religijotyra kaip mokslas
Atskiros institucijos, skirtos religijos tyrimams XIX a. pab. pradėjo rastis Vakarų Europoje – 1873 m. Ženevos universitete atidaryta visuotinės religijos katedra, 1877 m. religijos katedra atidaryta , Upsalos universitetuose, 1886 m. – Sorbonos universitete, 1901 m. Berlyne įkurta religijos istorijos katedra. Britanijoje, JAV religijotyra susiformuoja žymiai vėliau. Daugelis religijotyros institucijų funkcionavo kaip teologijos fakultetų padaliniai, todėl dažnai neišvengė krikščioniško požiūrio į kitas religijas. 1900 m. Paryžiuje įvyko pirmasis religijotyros kongresas. Škotų Biblijos tyrinėtojas inicijavo 13 tomų „Religijos ir etikos enciklopedijos“ leidimą.
Atsirado kultūrinis-istorinis etnologijos metodas, kreipęs dėmesį į religinių tradicijų skirtumus, unikumus. Buvo tiriama kultūrų difuzija, sintezė. Austrų kalbininkas, katalikų kunigas Vilhelmas Šmitas vėl sugrąžino į diskursą Endriu Lango pirmykščio monoteizmo idėją. Teigė, kad kuo senesnis žmonijos kultūros sluoksnis, tuo aiškiau jame galima įžiūrėti Aukščiausios Būtybės garbinimo įrodymus. Visgi, jis neteigia, kad šių laikų primityvios bendruomenės visiškai atspindi pirmykštes religijos formas, bet tuo pačiu pabrėžia, kad jas tiriant, žengiamas didelis žingsnis, tereikia rasti bendrą šių primityvių religijų elementą.
XX a. pr. pasižymėjo didele prieštara tarp religijotyros ir teologijos, nes teologai prieštaravo mokslinei prieigai prie religijos. Tačiau būtent teologai vėliau ir sukūrė šiuolaikinės religijotyros metodologiją, kuri iš vienos pusės buvo mokslinė, iš kitos – neneigė dieviškumo absoliutybės. Religijotyrai buvo gerokai atviresnis protestantizmas, daugiau dėmesio skyręs asmeniniam religijos patyrimui, nuolatiniam Dievo apsireiškimui istorijoje, siekiui grįžti prie religijos esmės. Vokietijoje iškilo Getingeno mokykla, religijų istorijos metodu traktavusi Naująjį Testamentą to meto Romos imperijos ir helenistinio pasaulio kontekste. Jos įkūrėjas buvo , daug dėmesio skyręs ankstyvosios krikščionybės tyrimams. Mokykla įtvirtino nuomonę, kad krikščionybės ištakas galima suprasti tik jų istoriniame kontekste, išpopuliarino kritinių istorinių biblinių studijų principą.
Škotų misionierius , dirbdamas Indijoje labai domėjosi hinduizmu, aukštino jo dvasinius idealus, tačiau skelbė krikščionybe esant aukščiausia hinduizmo forma. Teikė svarbą etinei, moralinei, socialinei religijų bendrybei, jų aprašymams, o ne spekuliacijoms apie religijos kilmę. Pabrėžė simpatijos svarbą norint suprasti kitas religijas.
Du žymūs XX a. pr. teologai padėjo pamatus šiuolaikinei religijotyrai – tai švedas Natanas Sioderbliomas ir vokietis Rudolfas Otas. Sioderbliomas, dirbęs Upsalos universitete, besidomėjęs , teigė, kad teorinės religijos prieigos netinkamos, socialiniai, psichologiniai, antropologiniai požiūriai nepateikia vieningo religijos vaizdinio, todėl iškėlė religijos kaip pirminio studijų objekto svarbą. Jis pirmasis pabrėžė šventybės reiškinio fundamentalumą. Religiją laikė prigimtine žmogiška jausena, todėl religijos mokslo paskirtis – tirti tų jausenų apraiškas istorijoje ir sociume. Sioderbliomas teigė, kad „religingas yra tas žmogus, kuriam kas nors yra šventa.“ Rudolfas Otas kritikavo racionalistinį požiūrį į religiją, besikoncentravusį į moralinius, etinius, filosofinius religijos aspektus bei darvinistinį materializmą. Jis teigė religijos pagrindine esybe esant iracionalius šventybės išgyvenimus, kuriuos įvardijo numinoziniais. Tai šiurpulio (tremendum), paslapties (mysterium), didybės (majestas), žavesio (fascinans) patyrimai, būdingi visoms religinėms tradicijoms, net ir neturinčioms Dievo koncepto, vėliau schematizacijos procesu įvelkami į žodines, racionalias išraiškas. Otas sukūrė religijotyros terminiją, bei kertinį religijos fenomenologijos principą – šventybės fenomenas yra esminis, pirminis ir neredukuojamas.
Religijos fenomenologiją toliau išskleidė olandų teologas . Teigė, kad religiniai reiškiniai nėra vien numinoziniai. Fenomenas – tai, kas „pa-si-rodo“ (was sich zeigt). Fenomenas nėra sukurtas subjekto. Jeigu subjektas ima diskutuoti apie tai, kas pasirodo, atsiranda fenomenologija. Religija tiesiog yra. Fenomenologo užduotis: įvardyti fenomenų grupes (auka, malda ir kt.); įterpti patyrimus į savo gyvenimą ir sistemingai juos patirti; naudoti ; išaiškinti ir suprasti; pažvelgti į chaotišką realybę ir paliudyti, ką suprato. Vokiečių teologas išskyrė 3 religijos tyrimo būdus: išilginį (geografinė, istorinė apžvalga), skersinį (tipologizacija, kriterijų įvedimas, lyginimas), koncentrinį ratą (jį sudaro institucinis, doktrininis, religinių išgyvenimų ratai, o centre – galutinis religijos objektas).
Vienas žymiausių religijotyrininkų, rumunas Mirčia Eliadė derino fenomenologinį ir religijų istorijos metodus savo tyrinėjimuose. Jis tęsė Rudolfo Oto šventybės iracionalaus išgyvenimo idėją, tačiau daugiau dėmesio skyrė šventybės apraiškoms (hierofanijoms) bei švento ir profanaus skirčiai istorinėje religijos perspektyvoje.
Literatūra
- Beresnevičius, Gintaras 1997. Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai
Šaltiniai
- Ninian Smart, Robert Segal. Study of religion. Encyclopædia Britannica.
Išnašos
- Aušra Pažėraitė. Religijotyra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Religijotyra, Kas yra Religijotyra? Ką reiškia Religijotyra?
Religijotyra arba religijos studijos mokslas tyrinejantis religija įvairiais aspektais prieinamais moksliniams tyrimams tokiais kaip tikejimu sistemos ir elementai elgsena kulturine raiska institucijos Tyrinejimai atliekami pasitelkus prieigas ir metodus naudojamus kitose mokslinese disciplinose istorijos filosofijos kulturines antropologijos psichologijos psichoanalizes sociologijos biologijos ekonomikos literaturos kritikos filologijos ir kt lyginamajį metoda bei religiju fenomenologija aprasant lyginant interpretuojant Teologija savo ruoztu koncentruojasi į konkrecios religijos tikejimo ir doktrinos klausimus priimant jas kaip nekvestionuojama autoriteta tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriskai susiformavusias sistemas remiantis ne religiju autoritetu doktrinomis ir skelbiamais tikejimais bet moksliskai patikrintais faktais Nors religijos kaip socialinio reiskinio tyrinejimai ir lyginimai zinomi nuo antikines filosofijos laiku siuolaikines religijotyros pagrindai susiformavo XIX a Plataus masto religiju lyginima ir aiskinima pradejo Maksas Miuleris Veliau įvairus filosofai sociologai psichologai Emilis Diurkheimas Karlas Marksas Dzeimsas Freizeris Karlas Jungas Zigimundas Froidas ir kt savo darbuose pletojo sekuliarias religijos sampratos teorijas taciau XX a viduryje placiausio pripazinimo buvo sulaukusi rumunu religijotyrininko Mircea Eliades religijos teorija Lietuvoje moksline religijotyra pradeta XX a antroje puseje taciau ji remesi daugiau etnografiniais religijos tyrinejimais Moderniosios lietuviu reigijotyros atstovais galima isskirti Norberta Veliu Gintara Beresneviciu Algirda Juliu Greima Marija Gimbutiene Religijotyra destoma VDU Teologijos fakultete Vilniaus Universiteto Religijos studiju ir tyrimu centras įsteigtas 1992 metais vykdo ir tarpdisciplininius mokslinius tyrimus ir ruosia religijos studiju magistrus RaidaZinios apie religijas senoveje Dzeuso skulptura Senoves graikai pirmieji sistematiskai kele dievu kilmes reiksmes klausimus su jais lygino kitu krastu dievus Antikoje vyravo nuostata kad kiekviena kultura turi savo kalba ir religija Senoves Graikijoje atsiranda kritinis poziuris į sava religija pradetos aprasineti kitu krastu religijos paprastai lyginant su sava religija pvz Visnus indu Heraklis Herodotas aprase nemazai aplinkiniu tautu religiniu paprociu pats kildino graiku dievus is Egipto aprase Babilono religija geografas Strabonas pradejo lyginti skirtingu tautu mitus įvedinejo dievu hierarchijas II a pr m e stoikai iskelia religijos universalumo ideja pradeda kalbeti apie prigimtine religija veliau sia teorija vysto Ciceronas Plutarchas yra vienas is religines egzegezes ir pirmykstes hermeneutikos pradininku bande paaiskinti dievu funkcijas III a pr m e Euhemeras isvyste euhemeristine teorija kad visi dievai yra isties sudievinti tikrai gyvene zmones didvyriai karvedziai Su abraomiskuju religiju pletra nyko tiriamasis poziuris į kitas religijas Kitos religines tradicijos ir ju dievybes padetos demonizuoti Krikscionybe plito metodu Aleksandrijos mokykloje Origenas Klemensas Aleksandrietis atsirado logos spermaticos apvaisinto zodzio ideja jog Dievo zodis reiskiasi per visas religijas taciau skirtingais pavidalais todel tiesos yra ne tik krikscionybeje Nuo IX a arabai pradejo kitu krastu religiju aprasyma XII a parase veikala Religines grupes ir filosofines mokyklos kuriame aprase krikscionybe judaizma persu antikines religijas Europoje tuo tarpu Adomas Bremenietis 1075 m Saksas Gramatikas 1210 m ir kiti autoriai aprase Siaures Vakaru Europos senasias religines tradicijas 1043 m pasirode pirmi Korano vertimai į lotynu kalba XIII a mistiko Rodzerio Beikono Opus Majus pateikiama religiju sekeju klasifikacija pagonys totoriai staciatikiai saracenai zydai krikscionys Nuo XIII a prasidejo misionieriskos keliones pradedant Marku Polu po tolimus Europai krastus atsirado daugiau ziniu apie tu saliu zmoniu tikejimus Pradejo rastis legendos apie krikscioniskas zemes kazkur tolybese pvz legenda apie paremta Budos įvaizdziu Religijotyros istakos Renesanso laikotarpiu isaugo susidomejimas antikine mitologija ji imta estetizuoti idealizuoti taip pat del geografiniu atradimu atsirado daugiau ziniu apie kitas religijas Į atrastus krastus pradejo vykti misionieriai ypac jezuitai kurie susidure su tu krastu religijomis jas aprase lygino vertino emesi versti sventrascius Prasidejo receptyvioji hermeneutika Tarp zymiausiu tokiu misionieriu buvo teiges krikscionybes ir konfucianizmo vienove bei Robertas de Nobilis teigiamai vertines indu tikejimus XVII XVIII a Vakaru Europoje ispopuliarejo deizmas įsivaizdavimas kad Aukstesnioji Galia Kurejas sukures pasaulį į jo veikima toliau nebesikisa todel neturi buti garbintinas Su jo isaugimu prasidejo sekuliarizacija distancijavimasis racionalumo ir religingumo priespastata religijos imtos nebekontekstualizuoti 1625 m britu filosofas parase De veritate kur bande aptikti bendra visu religiju vardiklį Jis isskyre 5 bendrybes 1 tikejima auksciausia anapusine galia 2 tos galios garbinima 3 garbinimo pasireiskima ne tik ceremonijomis bet ir vidiniu nuolankumu 4 kalbejima apie nuodemiu isganyma 5 atlygio ir bausmes teigima Vokieciu filosofas Gotfrydas Laibnicas teige kad blogis yra laikinybe visas pasaulis yra neatsiejamas nuo Dievo desniu tobulumo o visos religijos yra dieviskos tiesos apraiskos XVIII a geriau susipazinus su Afrikos Amerikos Okeanijos kulturomis buvo pradeta kalbeti apie pirmykstes ir knygines kulturas prancuzu mokslininkas sukure fetisizmo savoka veliau sukuriamas animizmas Tuo laikotarpiu siu kulturu tikejimai laikyti barbariskais prietaringais menkesniais uz monoteistinius tikejimus Romantikai ir simbolistai grezesi ir idealizavo senuosius tikejimus Akseli Gallen Kallela Kalevalos siuzeto piesinys 1775 m filosofas Deividas Hiumas teige kad visos religijos kilo is barbarisko baimes pries ateitį nezinomybe jausmo Prasidejo evoliucionizmo teigiancio laipsniska religiju kitima is primityvesniu link sudetingesniu uzuomazgos Apsvietos laikotarpyje pradeti leisti kompendiumai enciklopedijos kuriose be kita ko pradetos strukturuoti religijos Hegelis iskele absoliucios dvasios raidos ideja teige visuotinio progreso ir tiesinio laiko pasauleziura XVIII XIX a del mokslo reiksmes iskelimo ir suvesejusiu romantistiniu ideju eme kurtis institucijos pradejusios tyrineti senasias kulturas ju tikejimus prasidejo senuju tekstu sifravimo vertimo darbai Atsirado istorizmas istorines perspektyvos sampratos metodas Toliau buvo keliamas klausimas apie bendra religijos prigimtį Įtakingas transcendentalizmo judejimas taip pat palaike transcendentines religiju vienybes samprata XIX a antroje puseje į religija zvelgta trijomis tendencijomis krikscioniskoji teologija mazai pakitusi vertinanti Tiesos aspektu filosofinis poziuris religijoje ieskoma atitikmenu pagrindzianciu filosofines teorijas akademinis poziuris vienija įvairiu sriciu specialistus besiremiancius empirika Ankstyvoji religijotyraMaksas Miuleris su kuriuo siejama religijotyros pradziaEvoliucionizmas Pagrindinis straipsnis Evoliucionizmas XIX a suklestejo darvinizmas ir evoliucionizmas teiges pakopinį reiskiniu kitima ir zenkliai priestaraves teologiskam pasaulio suvokimui Vienas zymiausiu sios krypties atstovu Herbertas Spenseris teige kad religijos pagrindas yra nesuvokiama visatos galia palaike euhemeristinį poziurį į Dieva religijos istakas kildino is mirusiuju kulto taip pat regejimu sapnu baimiu keliamo nejaukumo jausmo suponuojancio pomirtinį gyvenima Evoliucijos deka primityvios religines israiskos sudetingeja Su darvinizmo plitimu daugejo religijos priesininku darvinistinis poziuris į religija tapo moksliniu poziuriu Religijotyros pradzia lyginamoji ir lingvistine religijotyra prasideda su vokieciu kalbininku orientalistu Maksu Miuleriu jis pirmasis isskyre religijos moksla remdamasis trimis religijos knyga kuria remiasi religija institucija ir apreiskimo samprata Jis religija suvoke kaip stabilia nekintama daug demesio skyre religijos lingvistikai Religijos kilme siejo su percepsija visi zmones savo sensorika pazįsta baigtybes taciau apibrezimuose įzvelgia beribiskuma Is sio beribiskumo suvokimo ir morales atsiranda naturalioji religija Institucionalizavimas yra religines devoliucijos pozymis nes pazeidzia religijos esme Apibreze religija kaip begalybes suvokima per tokias manifestacijas kurios gali veikti zmogaus moralinį charakterį Miuleris teige kalbos ir mastymo bendrybe isskyre tokius ju raidos etapus rematinį zodziu kurybos dialektinį raidos gramatikos kristalizavimosi mitopoetinį kalba įgauna mitopoetinį turinį reiskiniai personifikuojami Gamtos procesu įvardijamas suteikia pagrinda ju Miuleris teige mitus esant iskreipta tiesos forma Maksas Miuleris įvede religijas į akademinį diskursa dave pagrindus religijotyros metodologijai pradejo kurti terminologija ruose pagrinda religiju dialogui pats parase ir isleido daug svarbiu leidiniu isspausdino Rigveda pradejo religiniu tekstu vertimu serija Sacred Books of the East Naujasis metodas buvo mokslinis tikejo priezasties pasekmes rysiais nepasitikejo akivaizdziais a priori argumentais kritinis naujas poziuris į medziaga istorinis testinumo pojutis lyginamasis lyginimas ziniu pagrindas Tikslas buvo atrasti religija uz religiju Religija imta nagrineti kaip bet koks kitas organizmas su jo vystymusi Religijos antropologija Pagrindinis straipsnis Religijos antropologija Papuasas su ritualine kauke Antropologams buvo svarbu suprasti necivilizuotu tautu paprocius tikejimus kaip rakta į zmonijos ankstyvajį buvį XIX a pab del darvinizmo pletros susikure antropologija Ji laikydamasi evoliucionistinio poziurio necivilizuotas tautas laike pirmuoju zmonijos evoliucijos laipteliu todel skyre daug demesio ju kulturos tarp ju ir religijos tyrinejimui Del archeologijos etnografijos suklestejimo rasta nemazai medziagos bylojancios apie senoves zmoniu pasaulevaizdį Vienas svarbiausiu religijos antropologijos pradininku buvo britas Dzonas Liubokas sukures paleolito neolito terminus palaikes rasiu vienalinijiska religines ir kulturines raidos teorija Jis isskyre 6 religijos raidos pakopas 1 ateizmas 2 fetisizmas 3 totemizmas 4 samanizmas 5 antropomorfizmas 6 etinis monoteizmas Pasak Liuboko teorijos tik paskutiniame etape religija siejasi su moralumu Edvardas Barnetas Teiloras ispopuliarino animizmo tikejimas kad visos butybes turi siela termina įvede liekanu survivals termina kuriuo įvardijo samoneje uzsilikusius ankstesniu evoliucijos etapu elementus Pirmyksciu tautu tikejimus laike logiskais ir racionaliais iskele racionalumo svarba viska grinde priezasties pasekmes rysiu Religija įvardijo kaip tikejima dvasinemis butybemis Teiloras religija kildino is vaikisko paklydimo ir naivumo zmogus pastebejes skirtuma tarp gyvojo ir mirusiojo suteikia jo kvepavimui dvasiai didele reiksme Sia dvasine savybe veliau jis priskiria visoms gyvoms butybems Teiloro teigimu animizmas buvo pirmoji religijos forma ir buvo paplitusi akmens amziuje buvo Teiloro mokinys domejosi religijos kilme Ja įzvelge beasmeniskoje galioje slypincioje visuose gamtos fenomenuose Teige kad daznoje kulturoje yra ta galia įvardinantis zodis mana orenda ngai wakan Si galia pasak Mareto veikia dievus ir demonus nepavaldi jiems Jis teige religijos pradzia antgamtiskumo nepaaiskinamumo beasmeniskumo pojutyje pabreze emocinio isgyvenimo svarba Visi paprociai ritualai turi religinį pamata Pateike tokį religijos apibrezima Religija tam tikra sudetine ar konkreti proto busena kurioje įvairios emocijos bei idejos tiesiogiai provokuoja veiksma Totemo stulpas Kanadoje Totemizmas daznai laikyta pirmine zmogaus religine pasauleziura Kita dalis antropologu religija buvo linke labiau aiskinti per bendruomeninius potyrius santykį su gyvunijos pasauliu todel koncentravosi ties XVIII a sukurtu totemizmo terminu Sį poziurį labiausiai vyste skotu etnologas tyrinejes vestuviu ritualus tarpgentinius santykius Jis teige totemizma esant pirmine religine forma kai zverims augalams zvaigzdems budavo suteikiamos totemo galios Maklenanas animizmo fetisizmo ir totemizmo savokas naudojo sinonimiskai isskyre tai kad totemizmas yra panasus į fetisizma bet juos skiria trys dalykai 1 specifinis fetisas pasisavinamas konkrecios genties 2 tas fetisas perduodamas per moteriskaja linija 3 jis susijes su vedybomis jus connubii Laikesi evoliucionistinio poziurio kad zveriskos dievybes veliau pakito į zmogiskas Prancuzijos etnografas placiai nagrinejo perejimo ritualus rite de passage XX a vienolinijinis evoliucijos modelis nunyksta klesti kulturines difuzijos ideja atsiranda labiau funkcionalistinis socialinis poziuris į antropologija Zymus antropologas Bronislavas Malinovskis pagarsejes dalyvaujamojo stebejimo ir lauko tyrimo iskelimu religija traktavo kaip socialine priemone bendruomenei ir individams padedancia įveikti stresines situacijas mirtį santuoka lytine branda Religija nuima nezinomybes baime įtampa ir taip normalizuoja bendruomenes santykius Jis atskyre religija nuo magijos kaip turincia moralinį kruvį be to is religijos nera tikimasi zutbutinio rezultato Kitas antropologas Alfredas Redklifas Braunas kritikavo Malinovskį uz pernelyg romantinį poziurį ir pabreze dar labiau religijos funkcionalizma isskirdamas ir neigiamas religijos puses kaip socialiniu normu instrumenta Teige kad religija egzistuoja pirmiausia tam kad sustiprintu socialinį solidaruma Religijos sociologija Pagrindinis straipsnis Religijos sociologijos uzuomazgu galima rasti skotu Senojo Testamento tyrinetojo darbuose Jis remdamasis istorizmo principu nagrinejo socialinius aukojimo ritualo paprocio aspektus to meto zydu visuomeneje Savo knygoje Semitu religija jis iskele aukojima kaip centrinį termina aukojimas tai visuomet fundamentalus bandymas uzmegzti rysį su dievybemis Anot jo nuo pat pradziu buvo veiksmas drama praktinis bendravimas Dievo ir zmogaus Religija pirmykstese bendruomenese buvo tradiciniu praktiku visuma kai visi bendruomenes nariai yra į jas įtraukti Ritualas buvimo bendruomeneje budas Emilis Diurkheimas pabreze religija kaip socialines galios institucija Visgi tikroji religijos sociologija prasideda su zymiu prancuzu sociologo Emiliu Diurkheimu Jis teige religija esant isimtinai socialiniu reiskiniu ja laike vieninga su sventais dalykais susijusiu tikejimu ir veiksmu sistema produktu Nuvertino dievybiu svarba o iskele svento ir pasaulietisko skirtybe Religinius reiskinius laike socialiniais reiskiniais atliekanciais kokį nors vaidmenį bendruomenes gyvenime Religiniu fenomenu paskirtis pasak Diurkheimo įsipareigojimas t y kai zmogus manosi besilenkias dievybei isties jis lenkiasi socialinems galioms Dievas įvestas norint sutvarkyti netvarkinga sakraliu daiktu mase Jis domejosi totemizmu jį laike genties vienytoju jos tapatybes suteikeju dieva genties vaizdiniu Kitas svarbus religijos sociologas skyres daug demesio magijos ir mito tyrinejimams buvo Dzeimsas Dzordzas Freizeris Jis tyre magijos fenomena nagrinejo dieviska valdovu kilme ir statusa mirstancio ir prisikeliancio dievo samprata Jis isskyre panasumo panasus sukuria panasu ir salycio salytis su objektu islieka net ir fiziniam rysiui nutrukus magijas Jis magija laike savotisku pirminiu mokslu pagrįstu klaidingu priezasties ir pasekmes rysiu Is magijos jis kildino ir religija zmogus suvokes magines galias sieke jas nurimdyti prisijaukinti tikintis ju pagalbos Skirtį tarp religijos ir magijos įvardijo tame kad magija skirta manipuliavimui galia o religija tos galios garbinimui taciau siedu reiskiniai labai glaudziai persipyne Nagrinedamas mitus Freizeris pabreze zemdirbiskose kulturose didele vegetacijos svarba kuri buvo įprasminama mirstancio ir prisikeliancio dievo mitu Freizerio idejas platesniu lygmeniu pletojo XX a JAV religijotyrininkas Dzozefas Kembelas lyginamuoju metodu nagrinejes įvairiu pasaulio kulturu mitus bei pabrezes ju svarba tiek zmogaus psichologijai tiek visuomenes sambuviui Vokieciu sociologas ekonomistas Maksas Veberis į religija ziurejo is ekonomines perspektyvos Mitologija dievu hierarchijos tiesiogiai atspindi ekonominius santykius Religija skirta įtvirtini esamai ekonominei klasinei santvarkai Panasaus poziurio laikesi ir Karlas Marksas religija aiskindamas kaip paprociu prietaru sistema legitimizuojancia esama santvarka Religijos psichologija Pagrindinis straipsnis Pirmasis iskeles religijos psichologiniu aspektu svarba buvo XIX XX a pr skotu etnografas Endriu Langas Jis pasizymejo priestaravimu tuo metu klestejusiam evoliucionizmui kalbedamas apie religijos prigimtį iskele monoteistinio dievo universalumo ideja visos tautos turi suvokima apie viena aukstesnįjį seniausiajį pirminį dieva nors veliau atsiranda dievu hierarchijos Religijos istakas siejo su iracionalumu jausmais nepaaiskinamo slepinio pajauta Religijos pagrinda įvardijo nepaaiskinomybes patyrimu Mitus laike koncentruotais ankstesnes patirties įspaudais apdorotais priezasties pasekmes kriterijais Isskyre zemesniaja religija susijusia su magija ir aukstesniaja su Auksciausiuoju Dievu Religine praktika laike neatsiejama nuo psichiniu fenomenu sapnu ekstrasensorikos Buvo parapsichologijos propaguotojas Psichologine prieiga religijos tyrimuose didesnio populiarumo susilauke JAV kur daznai naudota utilitaristiskai perpratus zmogaus religinius isgyvenimus galima lengviau jį įtraukti į religine bendruomene Amerikietiskoji religijos psichologija isgarsejo eksperimentine prieiga poziuriu kad homo religiosus gali kalbeti uz save tai ka jis pasako yra vertinga Tiesa tyrimuose buvo apsiribojama beveik vien krikscioniu religiniais isgyvenimais nebuvo ju kontekstualizacijos su isorinemis israiskomis Amerikieciu psichologas ypac gilinosi į religinius mistinius isgyvenimus pakitusias samones busenas emesi religiniu potyriu metu jauciamu jausmu aprasymu klasifikavimu Laikesi skeptisko racionalaus poziurio neige transcendentine religijos funkcija pabreze religijos kaip dvasinio silpnumo metu suteikiancios pagalba funkcija nemirtinguma pomirtinį gyvenima siejo su pseudopercepcija Kitas amerikieciu psichologas Edvinas Starbakas Edwin Starbuck demesį skyre nuolatiniam apreiskimui per religines patirtis Jis atsiribojo nuo doktrinu tyrinejimo susitelkdamas ties religiniais isgyvenimais Placiai naudojo klausimynus Ju tyrinejima laike tarpiniu reiskiniu tarp mokslo ir teologijos Labai svarbus tyrinetojas religijos psichologijoje yra Viljamas Dzeimsas Jis buvo radikaliojo empirizmo propaguotojas atmete bet kokias transcendentines religijos interpretacijas ir traktavo ja grynai per samones mechanizmu veikla Kaip ir daugelis kitu religijos psichologu vertino tik asmenines patirtis o ne institucines israiskas Jis teige kad religija tai pavieniu individu jausmai veiksmai bei potyriai jiems save suvokiant kaip turincius rysį su tuo ka jie laiko dieviskumu Jis isskyre optimistine ir pesimistine religines samones Intensyvius religinius isgyvenimus Dzeimsas siejo su neuroze patologija į savo tyrimus įtrauke medziagos ir is Rytu religiju bande suderinti zinias apie individualia religine patirtį ir socialines religijos funkcijas Naudoja Galios Likimo lemejo savokas apibudindamas religiniu jausmu objekta Jis teige religijos psichologijos tiksla pazinti zmogaus samone likimo suvokima Atsiribojo nuo grieztai mokslinio poziurio iskele empatijos religines santarves svarba XX a atsiradus psichoanalizei religiniai isgyvenimai dar labiau susieti su zmogaus pasamones tyrimais Zygmundo Froido teigimu visi religiniai jausmai yra neįsisamonintu noru ir priestaru projekcijos Į Dievo ideja ziuri euhemeristiskai kaip į nuzudyta tironiska teva veliau sudievinta Religija Froidas laike kulturiskai sankcionuota iliuzija tramdancia lytines ir agresyvias energijas Asmeninius mistinius isgyvenimus laike patologinemis apraiskomis Karlas Gustavas Jungas priesingai nei Froidas nebuvo linkes taip redukuoti religijos o iskele kolektyvines pasamones svarba bei archetipu teorija Archetipas pasak Jungo kolektyvines pasamones energijos forma į asmenine samone nusileidzianti per sapnus regejimus simbolius Religija svarbi zmogiskame vidiniame konflikte tarp samoningojo ir nesamoningojo as Jungas teige kad krikscionybe Vakaru kulturoje labai giliai uzgniauze seselį asmenybes bruozai kuriu nenorima pripazinti Rytu religijas laike nukreiptas į pasamone Vakaru į samone Religijotyra kaip mokslasSufiju sokis Neracionalus isgyvenimai iskelti kaip religijos pagrindas Atskiros institucijos skirtos religijos tyrimams XIX a pab pradejo rastis Vakaru Europoje 1873 m Zenevos universitete atidaryta visuotines religijos katedra 1877 m religijos katedra atidaryta Upsalos universitetuose 1886 m Sorbonos universitete 1901 m Berlyne įkurta religijos istorijos katedra Britanijoje JAV religijotyra susiformuoja zymiai veliau Daugelis religijotyros instituciju funkcionavo kaip teologijos fakultetu padaliniai todel daznai neisvenge krikscionisko poziurio į kitas religijas 1900 m Paryziuje įvyko pirmasis religijotyros kongresas Skotu Biblijos tyrinetojas inicijavo 13 tomu Religijos ir etikos enciklopedijos leidima Atsirado kulturinis istorinis etnologijos metodas kreipes demesį į religiniu tradiciju skirtumus unikumus Buvo tiriama kulturu difuzija sinteze Austru kalbininkas kataliku kunigas Vilhelmas Smitas vel sugrazino į diskursa Endriu Lango pirmykscio monoteizmo ideja Teige kad kuo senesnis zmonijos kulturos sluoksnis tuo aiskiau jame galima įziureti Auksciausios Butybes garbinimo įrodymus Visgi jis neteigia kad siu laiku primityvios bendruomenes visiskai atspindi pirmykstes religijos formas bet tuo paciu pabrezia kad jas tiriant zengiamas didelis zingsnis tereikia rasti bendra siu primityviu religiju elementa XX a pr pasizymejo didele priestara tarp religijotyros ir teologijos nes teologai priestaravo mokslinei prieigai prie religijos Taciau butent teologai veliau ir sukure siuolaikines religijotyros metodologija kuri is vienos puses buvo moksline is kitos neneige dieviskumo absoliutybes Religijotyrai buvo gerokai atviresnis protestantizmas daugiau demesio skyres asmeniniam religijos patyrimui nuolatiniam Dievo apsireiskimui istorijoje siekiui grįzti prie religijos esmes Vokietijoje iskilo Getingeno mokykla religiju istorijos metodu traktavusi Naujajį Testamenta to meto Romos imperijos ir helenistinio pasaulio kontekste Jos įkurejas buvo daug demesio skyres ankstyvosios krikscionybes tyrimams Mokykla įtvirtino nuomone kad krikscionybes istakas galima suprasti tik ju istoriniame kontekste ispopuliarino kritiniu istoriniu bibliniu studiju principa Skotu misionierius dirbdamas Indijoje labai domejosi hinduizmu aukstino jo dvasinius idealus taciau skelbe krikscionybe esant auksciausia hinduizmo forma Teike svarba etinei moralinei socialinei religiju bendrybei ju aprasymams o ne spekuliacijoms apie religijos kilme Pabreze simpatijos svarba norint suprasti kitas religijas Du zymus XX a pr teologai padejo pamatus siuolaikinei religijotyrai tai svedas Natanas Sioderbliomas ir vokietis Rudolfas Otas Sioderbliomas dirbes Upsalos universitete besidomejes teige kad teorines religijos prieigos netinkamos socialiniai psichologiniai antropologiniai poziuriai nepateikia vieningo religijos vaizdinio todel iskele religijos kaip pirminio studiju objekto svarba Jis pirmasis pabreze sventybes reiskinio fundamentaluma Religija laike prigimtine zmogiska jausena todel religijos mokslo paskirtis tirti tu jausenu apraiskas istorijoje ir sociume Sioderbliomas teige kad religingas yra tas zmogus kuriam kas nors yra sventa Rudolfas Otas kritikavo racionalistinį poziurį į religija besikoncentravusį į moralinius etinius filosofinius religijos aspektus bei darvinistinį materializma Jis teige religijos pagrindine esybe esant iracionalius sventybes isgyvenimus kuriuos įvardijo numinoziniais Tai siurpulio tremendum paslapties mysterium didybes majestas zavesio fascinans patyrimai budingi visoms religinems tradicijoms net ir neturincioms Dievo koncepto veliau schematizacijos procesu įvelkami į zodines racionalias israiskas Otas sukure religijotyros terminija bei kertinį religijos fenomenologijos principa sventybes fenomenas yra esminis pirminis ir neredukuojamas Religijos fenomenologija toliau isskleide olandu teologas Teige kad religiniai reiskiniai nera vien numinoziniai Fenomenas tai kas pa si rodo was sich zeigt Fenomenas nera sukurtas subjekto Jeigu subjektas ima diskutuoti apie tai kas pasirodo atsiranda fenomenologija Religija tiesiog yra Fenomenologo uzduotis įvardyti fenomenu grupes auka malda ir kt įterpti patyrimus į savo gyvenima ir sistemingai juos patirti naudoti isaiskinti ir suprasti pazvelgti į chaotiska realybe ir paliudyti ka suprato Vokieciu teologas isskyre 3 religijos tyrimo budus isilginį geografine istorine apzvalga skersinį tipologizacija kriteriju įvedimas lyginimas koncentrinį rata jį sudaro institucinis doktrininis religiniu isgyvenimu ratai o centre galutinis religijos objektas Vienas zymiausiu religijotyrininku rumunas Mircia Eliade derino fenomenologinį ir religiju istorijos metodus savo tyrinejimuose Jis tese Rudolfo Oto sventybes iracionalaus isgyvenimo ideja taciau daugiau demesio skyre sventybes apraiskoms hierofanijoms bei svento ir profanaus skirciai istorineje religijos perspektyvoje LiteraturaBeresnevicius Gintaras 1997 Religijotyros įvadas Vilnius AidaiSaltiniaiNinian Smart Robert Segal Study of religion Encyclopaedia Britannica IsnasosAusra Pazeraite Religijotyra Visuotine lietuviu enciklopedija T XIX Pre Reu Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2011 Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu