Reichstago gaisras

Reichstago gaisras (vok. Reichstagsbrand) – 1933 m. vasario 27 d. gaisras, kilęs padegus Reichstago pastatą, Vokietijos parlamento būstinę, Berlyne. Įvyko praėjus 4 savaitėms nuo Adolfo Hitlerio paskyrimo Vokietijos kancleriu. Padegimu apkaltintas olandų komunistas Marinus van der Lubbe. Naciai padegimą priskyrė grupei komunistų agitatorių, pateikė jį kaip komunistų rengiamo sąmokslo prieš Vokietijos vyriausybę įrodymą, ir ragino prezidentą Paulių fon Hindenburgą išleisti „Reichstago gaisro dekretą“ (juo panaikintos pilietinės laisvės) ir imtis „negailestingos konfrontacijos“ su komunistais. Gaisras žymėjo Veimaro respublikos pabaigą ir totalitarinio Trečiojo reicho pradžią.

Apie gaisrą pranešta netrukus po 21 val., kai Berlyno ugniagesių stotis gavo pavojaus signalą. Atvykus policijai ir ugniagesiams pastatas jau skendėjo liepsnose. Policija nuodugniai apieškojo pastatą ir rado M. van der Lubbe, kuris buvo suimtas.

Išleidus „Gaisro dekretą“ policija (jau kontroliuojama A. Hitlerio Nacionalsocialistų partijos) masiškai suiminėjo komunistus, įskaitant visus Komunistų partijos deputatus Reichstage. Tai smarkiai suvaržė komunistų dalyvavimą kovo 5 d. vykusiuose rinkimuose. Po rinkimų nelikus komunistų mandatų Nacionalsocialistų partija įgijo absoliučią daugumą Reichstage – tai padėjo naciams užgrobti visą valdžią. 1933 m. kovo 9 d. Prūsijos valstybinė policija suėmė Komunistų internacionalo agentus bulgarus Georgį Dimitrovą, Vasilį Tanevą ir Blagojų Popovą. Komunistų partijos frakcijos Reichstage pirmininkas Ernstas Torgleris policijai pasidavė vasario 28 d.

M. van der Lubbe ir 4 komunistai buvo kaltinamieji teismo procese, kuris prasidėjo 1933 m. rugsėjį. 4 komunistai buvo išteisinti, o M. van der Lubbe nuteistas mirties bausme ir giljotinuotas. 2008 m. Vokietija po mirties jam suteikė malonę pagal 1998 m. priimtą įstatymą, kuriuo panaikinti neteisingi nacizmo laikotarpio nuosprendžiai. Atsakomybė už Reichstago gaisrą tebėra ginčijama: nors M. van der Lubbe pripažintas kaltu, nėra aišku, ar jis veikė vienas. Dauguma istorikų sutaria, jog Reichstagą padegė M. van der Lubbe, tačiau kai kurie mano, kad gaisrą inscenizavo patys naciai (britų istorikas Richard J. Evans šią nuomonę vadina sąmokslo teorija).

Preliudija

Po 1932 m. lapkričio Reichstago rinkimų Nacionalsocialistų partija turėjo santykinę, o ne absoliučią daugumą; Vokietijos komunistų partija pasiekė laimėjimų. 1933 m. sausio 30 d. Adolfas Hitleris paskirtas kancleriu ir koalicinės vyriausybės vadovu. Tapęs kancleriu A. Hitleris paprašė prezidento Pauliaus fon Hindenburgo paleisti Reichstagą ir sušaukti naujus parlamento rinkimus. Rinkimų data buvo paskirta 1933 m. kovo 5 d.

A. Hitleris siekė panaikinti demokratiją tariamai teisėtu keliu – priėmus Įgaliojimų įstatymą (vok. Ermächtigungsgesetz). Tai buvo ypatingas įstatymas, suteikęs kancleriui teisę leisti įstatymus dekretu be Reichstago sutikimo. Šie ypatingi įgaliojimai buvo suteikti 4 metams, po kurių galėjo būti pratęsti. Pagal Veimaro konstitucijos 48 straipsnį, prezidentas nepaprastosios padėties atveju galėjo vadovauti remdamasis dekretu.

Rinkimų kampanijos metu naciai tvirtino, kad Vokietija yra ant komunistinės revoliucijos slenksčio, o vienintelis būdas sustabdyti komunistus – užtikrinti nacių valdžią. Kampanijos žinia buvo paprasta: reikia padidinti nacių mandatų skaičių.

Gaisras

1933 m. vasario 27 d., netrukus po 21 val., Berlyno ugniagesių stotis gavo pranešimą apie gaisrą Reichstago pastate ir išsiuntė ugniagesius. Nepaisant pastangų didžioji pastato dalis buvo sunaikinta. 23:30 val. gaisras buvo užgesintas. Ugniagesiai ir policija apžiūrėjo griuvėsius ir rado 20 nesudegusių degių medžiagų (prakurų) ryšulių. Tuo metu, kai pranešta apie gaisrą, A. Hitleris vakarieniavo su Jozefu Gebelsu pastarojo bute Berlyne. J. Gebelsui gavus skubų telefono skambutį, pranešantį apie gaisrą, jis tai palaikė „pasaka“ ir padėjo ragelį. Tik po antrojo skambučio jis pranešė žinią A. Hitleriui. Abu jie paliko J. Gebelso butą ir atvyko prie Reichstago, kai gaisras buvo beveik užgesintas. Juos pasitiko Prūsijos vidaus reikalų ministras Hermanas Gėringas, kuris A. Hitleriui pareiškė: „Tai komunistų išpuolis! Vienas iš komunistų kaltininkų jau suimtas.“ A. Hitleris gaisrą pavadino „Dievo ženklu“ ir tvirtino, kad tai reiškia komunistų sukilimo pradžią. Kitą dieną jis pareiškė, kad „šis padegimas yra baisiausias bolševikų teroro aktas Vokietijoje“. Laikraštis „Vossische Zeitung“ įspėjo skaitytojus, kad „valdžia mano, jog situacija yra tokia, kad valstybei ir tautai grėsė ir tebegresia pavojus“.

Berlyno ugniagesių departamento vadovu kilus Reichstago gaisrui buvo Valteris Gempas, asmeniškai vadovavęs operacijoms įvykio vietoje. Kovo 25 d. jis buvo atleistas už tai, kad pateikė įrodymų apie galimas nacių sąsajas su gaisru. V. Gempas tvirtino, kad buvo vėluojama pranešti ugniagesiams, o jam uždrausta visapusiškai naudotis turimais ištekliais. 1937 m. V. Gempas buvo suimtas už piktnaudžiavimą tarnyba ir įkalintas. 1939 m. gegužės 2 d. jis nužudytas kalėjime.

Politinės pasekmės

Vasario 28 d. A. Hitlerio prašymu prezidentas P. fon Hindenburgas, remdamasis Veimaro konstitucijos 48 straipsniu, pasirašė „Reichstago gaisro dekretą“. Dekretu buvo panaikintos dauguma pilietinių laisvių: habeas corpus, saviraiškos laisvė, spaudos laisvė, teisė į laisvą susivienijimą ir viešą susirinkimą, taip pat pašto ir telefono slaptumą. Šios teisės nebebuvo grąžintos iki pat nacių valdymo pabaigos. Naciai pasinaudojo dekretu, kad uždraustų jų idėjoms nepalankius leidinius. Nepaisant to, kad Marinus van der Lubbe tvirtino, jog Reichstago gaisrą sukėlė vienas, A. Hitleris, gavęs nepaprastosios padėties įgaliojimus, paskelbė, kad tai platesnio komunistų plano užimti Vokietiją pradžia. Nacionalsocialistų partijos laikraščiai spausdino šią sufabrikuotą istoriją. Tai sukėlė gyventojų paniką ir dar labiau izoliavo komunistus nuo civilių gyventojų; be to, per kelias dienas po gaisro tūkstančiai komunistų (įskaitant Vokietijos komunistų partijos lyderius) buvo įkalinti, kaltinant partiją rengiantis pučui. Kalbėdamas su gestapo vadu oberfiureriu Rudolfu Dylsu apie komunistus per Reichstago gaisrą, A. Hitleris pareiškė: „Šie pusžmogiai nesupranta, kaip žmonės stovi mūsų pusėje. Savo pelių urvuose, iš kurių dabar nori išlįsti, jie, žinoma, negirdi masių šūksnių.“ Komunistų dalyvavimas rinkimuose taip pat buvo suvaržytas (komunistai anksčiau surinkdavo 17 % balsų), todėl naciams kovo 5 d. Reichstago rinkimuose pavyko padidinti savo balsų dalį nuo 33 % iki 44 %. Tai naciams ir jų sąjungininkams, Vokietijos nacionalinei liaudies partijai (surinko 8 % balsų), suteikė 52 % balsų daugumą Reichstage.

Nors naciai ir įgijo absoliučią daugumą, jie nepasiekė savo tikslo laimėti 50–55 % balsų. Naciai manė, kad dėl to bus sunku pasiekti kitą tikslą – priimti Įgaliojimų įstatymą, suteikiantį A. Hitleriui teisę valdyti dekretu, kuriam reikėjo dviejų trečdalių balsų daugumos. Tačiau kelios svarbios aplinkybės buvo palankios naciams: nuolatinis Komunistų partijos slopinimas ir nacių gebėjimas pasinaudoti nacionalinio saugumo problemomis. Be to, kai kurie Socialdemokratų partijos (vienintelės partijos, kuri balsavo prieš Įgaliojimų įstatymą) deputatai negalėjo užimti savo vietų Reichstage dėl SA vykdytų areštų ir bauginimų. Dėl to Socialdemokratų partijai galutiniame balsavimo rezultate buvo nepakankamai atstovaujama. Įgaliojimų įstatymas buvo lengvai priimtas 1933 m. kovo 23 d., jį parėmė dešinioji Vokietijos nacionalinė liaudies partija, Centro partija ir kelios susiskaldžiusios viduriniosios klasės partijos. Kovo 24 d. įstatymui įsigaliojus A. Hitleris tapo Vokietijos diktatoriumi.

„Krolloper“ operos teatras, esantis priešais Karaliaus aikštę nuo sudegusio Reichstago pastato, likusius 12 Trečiojo reicho gyvavimo metų veikė kaip Reichstago posėdžių vieta.

Teismo procesas

1933 m. liepą Marinus van der Lubbe, Ernstui Torgleriui, Georgiui Dimitrovui, Blagojui Popovui ir Vasiliui Tanevui pareikšti kaltinimai padegimu. Teismo procesas vyko 1933 m. rugsėjo 21 – gruodžio 23 d. Leipcige, Reicho Aukščiausiojo Teismo ketvirtajame baudžiamųjų bylų senate.

Teismo procesui (kuris pramintas Leipcigo procesu) vadovavo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Įtariamieji apkaltinti padegimu ir bandymu nuversti vyriausybę.

Gruodžio 23 d. paskelbtame nuosprendyje teismo pirmininkas pažymėjo, kad komunistai iš tiesų planavo sudeginti Reichstagą, tačiau pareiškė, kad (išskyrus M. van der Lubbe) nėra pakankamai įrodymų, siejančių kaltinamuosius su gaisru ar tariamu sąmokslu. Bulgarai buvo išteisinti, bet išsiųsti iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą. Tik M. van der Lubbe buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme (1934 m. sausio 10 d. giljotinuotas). E. Torgleris taip pat išteisintas ir išgyveno karą.

Išnašos

1. „Leipcigo procesas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-12-11.
2. Holborn, Hajo (1972). Republic to Reich: The Making of the Nazi Revolution; Ten Essays (anglų). Pantheon Books. p. 182. ISBN 978-0394471228.
3. Tobias 1964, pp. 26–28.
4. United States Holocaust Memorial Museum (2013-06-10). „The Reichstag Fire“. Holocaust Encyclopedia. Washington, DC: Author. OCLC 57926366. Suarchyvuotas originalas 2013-12-31. Nuoroda tikrinta 2013-08-12.
5. DW Staff (2008-02-27). „75 Years Ago, Reichstag Fire Sped Hitler's Power Grab“. Deutsche Welle. Suarchyvuota iš originalo 2015-05-05. Nuoroda tikrinta 2013-08-12.
6. Hett 2014, pp. 255–259.
7. Evans, Richard J. (2014-05-08). „The conspiracists“. London Review of Books. 36 t., Nr. 9. Nuoroda tikrinta 2024-10-09.
8. Evans, Richard J. (2020). The Hitler Conspiracies The Third Reich and the Paranoid Imagination (Ebook leid.). Penguin Books Limited. pp. 59, 64, 65, 66, 75, 77, 78. ISBN 9780241413470.
9. Evans 2004, p. 299.
10. Evans 2004, p. 307.
11. Evans 2004, p. 321.
12. Botwinick, Rita (2004). A History of The Holocaust: From Ideology to Annihilation. New Jersey: Peason. pp. 90–92. ISBN 978-0131773196.
13. Evans 2004, pp. 321–327.
14. Zenter, Christian; Bedurftig, Friedemann, red. (1997). „Reichstag fire“. The Encyclopedia of the Third Reich. Vertė Hackett, Amy. Boston: Da Capo Press. p. 786. ISBN 0306807939.
15. Schirer, William L. (1991). The Rise and Fall of the Third Reich. London: Mandarin. pp. 191–192. ISBN 0749306971.
16. Snyder 1976, pp. 286–287.
17. Pinkney, David H. (1964). A Festschrift for Frederick B. Artz. Duke University Press. pp. 194.
18. Delp, Alfred (2006). Advent of the heart: seasonal sermons and prison writings, 1941–1944. Ignatius Press. p. 177.
19. Lentz, Harris M. (1988). Assassinations and executions: an encyclopedia of political violence, 1865–1986. McFarland. pp. 74. ISBN 978-0899503127.
20. Koonz 2003, p. 33.
21. Gellately, Robert (2001). Backing Hitler: Consent and Coercion in Nazi Germany. Oxford University Press. p. 18. ISBN 978-0191604522.
22. Koonz 2003, p. 36.
23. Zenter, Christian; Bedurftig, Friedemann, red. (1997). „Enabling Law“. The Encyclopedia of the Third Reich. Vertė Hackett, Amy. Boston: Da Capo Press. p. 237. ISBN 0306807939.
24. Zenter, Christian; Bedurftig, Friedemann, red. (1997). „Reichstag“. The Encyclopedia of the Third Reich. Vertė Hackett, Amy. Boston: Da Capo Press. p. 785. ISBN 0306807939.
25. Snyder 1976, p. 288.
26. Evans, Richard J. (2005). The Third Reich in Power. New York: Penguin. pp. 67–69. ISBN 1594200742.
27. Connolly, Kate (2008-01-12). „75 years on, executed Reichstag arsonist finally wins pardon“. The Guardian. London. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-11. Nuoroda tikrinta 2008-05-01.