Psichologinė projekcija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Projekcija – vienas iš psichoanalitikos mokyklos nagrinėjamų gynybos mechanizmų, kai savi neigiami bruožai, mintys, jausmai ar elgesys nesąmoningai priskiriami kitiems žmonėms ar aplinkai.

Projekcijos leidžia nesąmoningai paslėpti savyje esančius nemalonius bruožus ir impulsus, priskiriant juos kitiems žmonėms ar aplinkai bei sumažinti psichologinę įtampą neįsisąmoninant pasąmonėje glūdinčių jausmų. Tokiu būdu savo jausmų mesto šešėlio atspindys įsivaizduojamas kituose asmenyse, pavyzdžiui, kai žmogus paniuręs, jam gali atrodyti prislėgti ir kiti žmonės, arba tuomet, kai jam nesiseka, gali pradėti kaltinti kitus žmones dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių.

Projekcija gali veikti dvejopai: vienu atveju kitiems priskiriame savo išgyvenimus, nors tai visai nėra jų išgyvenimai (pvz., ramus žmogus mums atrodo liūdnas, nors iš tiesų jis visai neliūdi – liūdime mes). Kitu atveju kitiems žmonėms iš tiesų daugiau ar mažiau būdingos mūsų įžvelgiamos savybės ar išgyvenimai, tačiau mes, tokių pačių savybių ar išgyvenimų sąmoningai nesuvokdami savyje, todėl nesąmoningai perkeliame juos kitiems ir tuomet matome jas kituose sutirštintai, užaštrintai.

Terminą XIX a. pab. pirmasis pavartojo Sigmund Freud.

Išnašos

1. A. Palujanskienė, D. Jonušienė „Psichologijos pagrindai“, Aleksandro Stulginskio Universitetas, Akademija, 2010, 37 psl. [1] Archyvuota kopija 2016-04-06 iš Wayback Machine projekto.
2. Projekcija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-05-18.