| Prancūzijos Polinezija | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Todėl, kad Taitis gali gyventi“ | |||||
Prancūzijos Polinezija žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | prancūzų, taitiečių | ||||
| Sostinė ir didžiausias miestas | Papeetė | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • - | Édouard Fritch - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens | 4167 km2 (173) 12 % | ||||
| Gyventojų • 2017 • Tankis | 288 685 (181) 64 žm./km2 (130) | ||||
| BVP • Iš viso • Vienam gyventojui | 2003 (progn.) 4,58 mlrd. $ (7) 17 500 $ (?) | ||||
| Valiuta | CFP Frankas (XPF) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC -10 | ||||
| Nepriklausomybė | |||||
| Interneto kodas | .pf | ||||
| Telefono kodas | +689 | ||||
| Kirčiavimas | Prancūzi̇̀jos Polinèzija | ||||
Prancūzijos Polinezija (pranc. Polynésie française, tait. Pōrīnetia Farāni) – Prancūzijos užjūrio bendrija pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, Polinezijoje, sudaryta iš kelių salynų. Turi Prancūzijos užjūrio bendrijos statusą. Sostinė Papeetė yra gausiausiai apgyvendintoje saloje – Taityje.
Istorija
Prancūzijos Polinezijos salos apgyvendintos austroneziečių migracijos metų, tačiau nėra iki galo sutariama, kada polineziečiai galėjo jas apgyvendinti. Ankstyvieji vietos gyventojų pėdsakai čia buvo datuojami I ar VII a., tačiau pastarieji tyrimai linkę šią datą gerokai pavėlinti. Pirmoji gyventojų banga, Lapitos kultūros palikuonys, XI–XII a. migravo į Draugijos salas, o iš čia XII–XIII a. apgyvendino Markizo ir kitas salas.
Polineziečiai atplaukę iš vakarų į salas atsivežė daug naujų žemės ūkio kultūrų, kiaules. Jų ūkis rėmėsi ir paukščių medžiokle, moliuskų rinkimu bei žvejyba. Dėl tarpusavio izoliacijos, tarp skirtingų salynų atsirado kalbiniai ir kultūriniai skirtumai, išsiskyrė taitiečių, markiziečių, paumotų, magarevų, tubuajų etnosai. Tačiau jie dalijosi visa eile kultūrinių bruožų, tokių kaip svaigiojo pipiro gėrimo (kava) naudojimas, tapos pluošto apdirbimas, tikių gamyba, šventosios vietos marae ir pan.
Vietos gyventojai derlinguose salų slėniuose sukūrė sudėtingas hierarchizuotas visuomenes, valdomas vadų. Jos jungėsi į didesnius darinius, kurie kontroliavo salų grupes. Tarp vietos monarchijų svarbiausios buvo Taičio, Bora Boros, Huahinės, Mangarevos, Huku Hivos, Rajatėos ir Tuamotu karalystės.
Euopiečiai pirmą kartą regione pasirodė XVI a. 1521 m. Ferdinandas Magelanas praplaukė Puka Puka salą Tuamotu salyne. Vėliau vis nauji keliautojai lankydavosi atskiruose salynuose. 1767 m. britų keliautojas Samuel Wallis buvo pirmasis europietis išsilaipinęs Taityje.
Nors susidūrimai su europiečiais buvo dalinai taikūs, pastarieji atnešė ligas, tokias kaip raupai ir tymai, kuriems vietos gyventojai neturėjo imuniteto. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. šios ligos siaubė vietos bendruomenes, drastiškai sumažindamos gyventojų skaičių, kartais ir dešimtimis kartų. Kadaise klestėjusios visuomenės sumenko, gyvenvietės apleistos.
Nuo XVIII a. pabaigos salas kolonizuoti bandė kelios valsybės, tarp kurių buvo Ispanija, Britų Imperija ir JAV. Tačiau galiausiai tai padarė Prancūzija. XIX a. pradžioje čia atvyko pirmieji katalikų misionieriai. Vėliau Prancūzija pasinaudodama vietos monarchijų kivirčais ir įpėdinystės karais, sugebėjo paversti Taičio karalystę savo protektoratu. Iki XIX a. pabaigos, karų, sutarčių ir kitų priemonių pagalba Prancūzija savo kolonija pavertė visus salynus.
1903 m. kolonija pavadinta Prancūzų nausėdijos Okeanijoje (pranc. Établissements français de l'Océanie).. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dalis polineziečių dalyvavo kare Prancūzijos pusėje. Po karo 1946 m. polineziečiai pripažinti Prancūzijos piliečiais, o kolonija įgijo Prancūzijos užjūrio teritorijos (pranc. territoire d'outre-mer) statusą. 1958 m. ji pervardinta Prancūzijos Polinezija (pranc. Polynésie Française).
1974 m. Prancūzija pradėjo branduolinius bandymus Tuamotu salyno Moruroa atole. Tačiau 1995 m. kilo protestai, ir prancūzai buvo priversti nutraukti bandymus..
2003 m. įgijo Prancūzijos užjūrio bendrijos statusą, o 2013 m. įtraukta į Jungtinių Tautų Nesavivaldžių teritorijų sąrašą, kas leistų ateityje surengti referendumą dėl nepriklausomybės.
Geografija
Prancūzijos Polinezijos salos užima 4167 km² sausumos plotą ir 2,5 mln. km² vandenyno ploto. Sudaro pagrindinės 4 salų grupės: Visuomenės salos (tarp jų Taitis), Markizų salos, Tuamotu salos ir Tubuajo salos.
Svarbesnės salos: Taitis, Bora Bora, Hiva Oa, Huahine, Maiao, Maupiti, Mehetia, Murea, Nuku Hiva, Raiatea, Tahaa, Tetiaroa, Tubuai ir Tupai. Salos koralinės ir vulkaninės kilmės; padengtos tropiniais miškais.
Aukščiausia vieta – Orohena k. (2241 m; Taityje). Klimatas šiltas ir drėgnas. Nereti uraganai.
Politinė sistema
Prancūzijos Polinezija – parlamentinė, demokratiška Prancūzijos užjūrio bendruomenė (collectivité d’outre-mer). Vyriausybės galva – Prancūzijos Polinezijos prezidentas. Vyriausybei priklauso vykdomoji valdžia. Įstatymų leidyba priklauso tiek vyriausybei, tiek Prancūzijos Polinezijos Asamblėjai.
Administracinis suskirstymas
Prancūzijos Polinezija padalinta į 5 padalinius (pranc. subdivisions administratives), kurie dalinami į komunas:
- Priešvėjinės salos
- Pavėjinės salos
- Markizų salos
- Pietinės salos
- Tuamotu-Gambijė salos
Ekonomika
Prancūzijos Polinezija turi gerai išvystytą ekonomiką, tačiau ši yra priklausoma nuo Prancūzijos. Ekonomika labiausiai išvystyta didžiosiose salose (Taityje, Bora Boroje). Svarbiausia ūkio šaka – turizmas. Salose auginami kokosai, vanilė, vaisiai, daržovės. Medienos apdirbimas, kobalto gavyba. Žvejyba. Salos taip pat garsėja juodaisiais Taičio perlais.
Gyventojai
2002 metais salose gyveno 245,4 tūkst. gyventojų. 83 % iš jų polineziečiai (kurie skirstosi į 5 etnines grupes), 12 % baltieji (daugiausia prancūzų kilmės), 5 % išeiviai iš Rytų Azijos (daugiausia kinai).
Net 69 % Prancūzijos Polinezijos gyventojų gyvena Taityje. Vidutinė gyvenimo trukmė – 76,1 m. Raštingumas siekia 98 %. 54 % – protestantai, 30 % – Romos katalikai, likusieji – ateistai ir kitų religijų išpažinėjai.
Kultūra
Prancūzijos Polinezijai būdinga polinezietiška kultūra: krikščionybė susipynusi su vietinėmis religijomis (nuošalesnėse salose vis dar yra išlikusių tabu, vietinių dievų kultas), muzikoje ir šokiuose ryškūs jūros, religijos motyvai. Viso salyno kultūra įvairialypė: išskiriamos taitiečių, markiziečių, tuamotu, magarevų ir tubuajų kultūros.
Prancūzijos Polinezijoje yra du pasaulio paveldo objektai. Taputapuateos maraė 2017 m. pripažinta kaip svarbi ikikolonijinė archeologinė vietovė ir polineziečių kulto vieta.Markizo salos 2024 m. tapo mišraus pasaulio paveldo objektu dėl kraštovaizdžio grožio, biologinės įvairovės ir markiziečių istoriją liudijančio archeologinio paveldo.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Prancūzijos Polinezija, Kas yra Prancūzijos Polinezija? Ką reiškia Prancūzijos Polinezija?