Nacionalinis susivienijimas (Prancūzija)

Nacionalinis susivienijimas siekia puoselėti tradicines vertybes, remti regionų kultūrinį savitumą, pasisako už didesnę Prancūzijos nepriklausomybę nuo Europos Sąjungos ir išstojimą iš euro zonos (grįžtant prie ankstesnės nacionalinės valiutos franko), mirties bausmės sugrąžinimą, protekcionizmą ekonomikoje, saugantį nuo pigaus importo. Partija aršiai priešinasi imigracijai, pirmiausia iš musulmoniškų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių.^[17]

Partija įkurta 1972 m., siekiant suvienyti Prancūzijos nacionalistinį judėjimą. Politinės partijos pažiūros yra nacionalistinės ir antiglobalistinės. Partiją įkūrė ir jai iki 2011 m. vadovavo Žanas Mari Le Penas. Nors pirmuosius dešimt metų partija kovojo kaip nežymi kraštutinė jėga, nuo 1984 m. ji buvo pagrindinė prancūzų nacionalizmo jėga.^[18] Partija iškėlė kandidatą visuose prezidento rinkimuose. 2002 m. prezidento rinkimų pirmame ture Le Penas užėmė antrąją vietą, tačiau antrajame gerokai nusileido išrinktam prezidentui Žakui Širakui.^[19] 2011 m. jo dukra Marin Le Pen buvo išrinkta eiti partijos pirmininkės pareigas. 2017 m. ji laikinai pasitraukė, kad galėtų sutelkti dėmesį kandidatūrai į prezidentus.^[20]

Nors jos tėvą žiniasklaida pravardžiavo „Respublikos velniu“^[21] ir piktinosi dėl neapykantos kurstymo, įskaitant Holokausto neigimą^[22] ir islamofobiją,^[23] Marin Le Pen vykdė partijos „de-demonizacijos“ politiką, švelnindama jos įvaizdį.^[24] Marin Le Pen siekė atsiriboti nuo partijos kraštutinės dešinės šaknų, kritikavo radikaliausius partijos narius (tarp jų ir savo tėvą, kuris 2015 m. buvo pašalintas iš partijos).^[25][26] 2011 m. ją išrinkus partijos lydere, FN populiarumas išaugo.^[27] Iki 2015 m. FN įsitvirtino kaip viena pagrindinių Prancūzijos partijų.^[28][29]

2018 m. FN kongrese Marin Le Pen pasiūlė pervadinti partiją į „Rassemblement national“ (Nacionalinis susivienijimas) ir tai buvo padaryta po partijos narių balsavimo. Anksčiau buvęs labai euroskeptiškas, naujasis Nacionalinis susivienijimas 2019 m. pakeitė politiką, nusprendęs agituoti už ES reformą, o ne pasitraukti iš jos ir palikti eurą kaip pagrindinę Prancūzijos valiutą (kartu su CFP franku kai kurioms užjūrio bendrijoms).^[30] 2021 m. Le Pen paskelbė norinti likti Šengeno erdvėje, motyvuodama „prisirišimu prie europietiškos dvasios“, tačiau palikti laisvą judėjimą tik Europos Sąjungos piliečiams, o ne trečiųjų šalių piliečiams, gyvenantiems ar nelegaliai esantiems Šengeno šalyse.^[31][32]

• Davies, Peter (2012). The National Front in France: Ideology, Discourse and Power. Routledge. ISBN 978-1-134-72530-4.
• DeClair, Edward G. (1999). Politics on the Fringe: The People, Policies, and Organization of the French National Front. Duke University. ISBN 978-0-8223-2139-2.
• Shields, James (2007). The Extreme Right in France: From Pétain to Le Pen. Routledge. ISBN 978-0-415-37200-8.

• Oficiali svetainė