Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šis straipsnis apie valstybę Ščečino Pomeranijos regione Apie jos rytinę kaimynę skaitykite straipsnyje Pomerelijos kuni
Pomeranijos kunigaikštystė
- Šis straipsnis apie valstybę Ščečino Pomeranijos regione. Apie jos rytinę kaimynę skaitykite straipsnyje Pomerelijos kunigaikštystė.
Pomeranijos kunigaikštystė (vok. Herzogtum Pommern, lenk. Księstwo Pomorskie, XII a. – 1637 m.) – istorinė kunigaikštystė Pomeranijoje, pietinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurią valdė (Pomeranijos kunigaikščiai). Kunigaikštystė atsirado iš pamarėnų kunigaikščio Vartislavo I valdų. Vėliau buvo prijungta Šlavės ir Štolpo žemė 1317 m., 1325 m., Lauenburgo ir Biutovo žemė 1455 m. Vienu metu prie kunigaikštystės buvo prijungtas , Ukermarkas, Užpėnėnų žemės, Meklenburg-Štrelico kunigaikštystė.
| Herzogtum Pommern Księstwo Pomorskie Pomeranijos kunigaikštystė | ||||
| buvusi kunigaikštystė | ||||
| ||||
|
| ||||
| Pomeranija valdant paskutiniams Grifinams | ||||
| Sostinė | Ščecinas, , | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Pomeranijos kunigaikštis | ||||
| 1091–1135 | Vartislavas I | |||
| Istorija | ||||
| - Kunigaikštystės įkūrimas | 1121 m., 1121 | |||
| - Paskutinio kunigaikščio mirtis | 1637 m. | |||
Ilgą laiką Pomeranija buvo vasalai: Lenkijos 1122–1138 m., Saksonijos kunigaikštystės 1164–1181 m., Danijos 1185–1227 m. Šventosios Romos imperijos 1181–1185 ir 1227–1806 m. Kartais Pomeranija būdavo Brandenburgo markgrafų vasale. Daugumą laiko Pomeranija buvo padalinta, valdoma skirtingų Grifinų šeimos atšakų. Po paskutinio Pomeranijos kunigaikščio mirties Pomeraniją pasidalino Brandenburgas-Prūsija ir Švedija. Vėliau Švedijos ir Prūsijos karaliai tapo Šv. Romos imperijos Reichstago nariais kaip Pomeranijos kunigaikščiai.
Kilmė
Štolpo (dab. Slupskas) ir Šlavės (dab. ) žemes valdė Ratiboras I ir jo palikuonys (Ratiboridai, Grifinų atšaka) iki Danijos okupacijos ir Ratiboridų išnykimo 1227 m.
Teritoriją tarp Kolobžego ir Ščecino valdė Ratiboro brolis Vartislavas I ir jo palikuonys (kita Grifinų atšaka) iki 1637 m. Per kelius žygius 1102–1121 m. Lenkijos kunigaikštis Boleslovas III Kreivaburnis užėmė visą Pomeraniją. Vartislavo pasidavimo lenkams sąlygos: priimti krikščionybę, pripažintų valdžią, mokėti duoklę lenkų kunigaikščiui.
1102–1109 m. Boleslovas kariavo Notecės ir Persantės apylinkėse. Pomeranijos kunigaikščių rezidencija Belgarde buvo užimta jau 1102 m., Visa Pomeranija užimta 1112–1116 m., o žemės link Oderio 1119–1122 m., Ščecinas užimtas 1121–1122 m. žiemą.
Per užkariavimus daug pamarėnų žuvo, o jų žemės buvo nusiaubtos, Pomeranijos kunigaikščiai tapo Boleslovo vasalais.
Lenkijos įtaka išnyko kitą dešimtmetį. 1135 m. Boleslovas pripažino Šventosios Romos imperijos imperatoriaus viršenybę, o mainais gavo Pomeranijoje užimtas valdas ir nenugalėtą kaip feodą. Vartislavas I irgi pripažino imperatorių savo valdovu. Mirus Boleslovui III lenkų valdžia Pomeranijoje baigėsi ir dėl srities pradėjo varžytis Danija ir Šventoji Romos imperija.
Tuo metu Vartislavas sugebėjo užimti dideles teritorijas į vakarus nuo Oderio, kur gyveno slavai luticai, nusilpę nuo ankstesnių karų, ir įtraukė jų žemes į Pomeranijos kunigaikštystę. Jau 1120 m. jo valdos į vakarus tęsėsi iki žemių prie Ščecino įlankos ir Pėnės upės. Po kelerių metų užimtas , Guzkovo kunigaikštystė ir .
Pagrindinė Vartislavo ekspansija į luticų teritoriją vyko tarp dviejų Oto Bambergiečio ekspedicijų 1124 ir 1128 m. Pagauti luticai, jų pinigai, drabužiai ir gyvuliai buvo padalinti tarp nugalėtojų. Po jų užkariavimo Vartislavo kunigaikštystė driekėsi tarp Greifsvaldo įlankos šiaurėje, vakaruose, Kolobžego rytuose ir tikriausiai Hafelio ir Šprė upių pietuose.
Šios valdos nebuvo lenkų vasalės, bet imperatoriaus Lotaro III valia buvo markgrafo , pasišventusio slavų priešo, „globoje“. Taigi vakarinės teritorijos padėjo Vartislavui tapti labiau nepriklausomu nuo lenkų kunigaikščių. Jis buvo ne vienintelis čia grobiantis žemes: Boleslovas III per Pomeranijos kampaniją įsiveržė į Miurico apylinkes 1120–21 m., kol grįžo pavergti Vartislavą. 1114 m. Lotaras III buvo pradėjęs didelį karą prieš luticus, bet jie buvo sunaikinti 1228 m. Be to čia kelis kartus buvo įsiveržę danai, atvykę Baltijos jūra ir Pėnės, upėmis. Saksai, pamarėnai, danai buvo sąjungininkai ar priešai šioje kovoje. XII a. Pomeranijos kunigaikščiai ten įsitvirtino, bet vietovės buvo nusiaubtos.
Pirmąkart pamarėnus bandyta krikštyti, kai juos užkariavo Boleslovas III Kreivaburnis. 1122 m. ispanų vienuolis Bernardas atvyko į Voliną su vertėju, bet pamarėnai nebuvo sužavėti ir jį išmetė iš miesto. Vėliau jis tapo Lebuso vyskupu.
Po to Boleslovas III kreipėsi į Otą Bambergietį ir šis pakrikštijo pamarėnus 1124–1125 m. per pirmą vizitą. Oto strategija skyrėsi nuo Bernardo: šis keliavo kaip vargšas ir nežinomas vienuolis, o turtingą ir garsų Otą lydėjo 20 kunigų iš jo vyskupystės, daugybė tarnų, 60 karių, kuriuos suteikė Boleslovas. Be to buvo gabenama daug dovanų ir išteklių. Atvykęs į , Otas įtikino pamarėnus, kad jo tikslas ne praturtėti jų sąskaita, o platinti krikščionybę, kuri apsaugotų juos nuo Dievo bausmės, kuri įgydavo lenkų formą. Šis planas pavyko, jį parėmė ir pamarėnų kilmingieji, kurių dalis buvo išauginta krikščioniškomis tradicijomis kaip Vartislavas I, rėmęs Oto misiją. Daug pamarėnų buvo pakrikštyta aplankytuose miestuose.
Otas Bambergietis grįžo 1128 m., pakviestas Vartislavo I ir remiamas Lotaro III, kad apkrikštytų luticus, prijungtus prie Pomeranijos kunigaikštystės, sutvirtinti tikėjimą Ščecine ir , kur paplito erezijos. Vakarų Pomeranijoje jis liepė nugriauti šventyklas ir Volgaste, jų vietoje pastatė Šv. Mykolojaus ir Šv. Petro bažnyčias. susirinkę kilmingieji priėmė krikščionybę 1128 m. birželio 10 d. Otui suteiktas apostolus gentis Pomeranorum titulas, popiežius Klemensas III jį paskelbė šventuoju 1189 m., o Pomeranijoje jis garbintas net po reformacijos.
1140 m., praėjus metams po Oto mirties, įkurta Pomeranijos vyskupystė, tiesiogiai pavaldi Šventajam sostui. Adalbertas Pomeranietis, Oto vertėjas ir padėjėjas, tapo pirmu vyskupu. Tiesioginis pavaldumas popiežiui sužlugdė Magdeburgo ir Gniezno archivyskupų, spaudusių Otą priskirti naują vyskupystę jų valdoms, planus. Vyskupystės centras buvo Volinas, vėliau Grobės abatija Uzedomo saloje 1150 m. ir Kaminas po 1175 m. Kai 1188 m. popiežius pripažino vyskupystės centro perkėlimą, ji pradėta vadinti Kamino vyskupyste.
Vokiečių atvykimas (Ostsiedlung)
Nuo XII a. į Pomeraniją pradėjo keltis vokiečiai. Šis procesas vadinamas Ostsiedlung ir paveikė Rytų ir Centrinę Europą. Išskyrus kašubus ir slovincus, vendai buvo asimiliuoti. Tuo metu buvo įkurta dauguma dabartinių miestų ir kaimų.
Prieš vokiečių atvykimą Pomeranija buvo retai apgyvendinta. Kalvos į pietus nuo pajūrio regiono buvo ypač tuščios. Karai ir danų atakos ištuštino ir pajūrį. XIII a. pradžioje buvo tik izoliuotos vokiečių gyvenvietės, vienuolynus valdė vokiečiai ir danai.
Vokiečiai masiškai kėlėsi XIII a. pirmojoje pusėje. Vokiečių kėlimasis buvo įprastas procesas visoje Centrinėje Europoje. Jį skatino vienuolynai ir kilmingieji, kad padidintų savo pajamas. Taip pat buvo tikimasi, kad atvykėliai išplatins krikščionybę tarp eilinių žmonių. 1227 m. danai pasitraukė iš beveik visos Pomeranijos, į ją pradėjo kėsintis Meklenburgas, Brandenburgas ir Henrikas I Silezietis. Vokiečių atvykimas nestabdė kitų Pomeranijos kaimynų ekspansijos.
Vokiečiai turėjo paklusti kitokiems įstatymams nei slavai.
Vokiečiai kūrėsi ir Pižicėje apie 1240 m., Guckove, Jarmene apie 1250 m., Kamine, , Masove – 1260 m. Uekermiundė ir Oderio žiotys apgyvendintos apie 1260 m., bet Ščecino įlankos miškai liko nepaliesti. Penestromo apylinkėse vietiniai slavai gyveno vokiečių gyvenvietėse, kurios atsirado apie 1260 m.
Pomeranijos miestai, įstoję į Hanzos sąjungą, veikė nepriklausomai nuo kunigaikščio ir kartais net prieš jo interesus. Galingiausi miestai buvo Štralzundas, Greifsvaldas, Ščecinas. Didelę įtaką turėjo Deminas, ir Kolobžegas. Prieš Štralzundo sutartį 1370 m. ir valdant Erikui Pamarėnui Hanzos miestai kariavo su Danija dėl Baltijos jūros valdymo. Dalis Pomeranijos kilmingųjų piratavo prieš Hanzos laivus. Barnimas VI, Pomeranijos-Volgasto valdovas, ne tik pats piratavo, bet ir suteikė prieglobstį Vitaliečiams.
Pomeranija-Deminas ir Pomeranija-Ščecinas (1155–1264 m.)
1155 m. Pomeranija buvo padalinta į Pomeraniją-Deminą ir Pomeraniją-Ščeciną. Su trumpa išimtimi padalinimas truko iki 1264 m.
Vartislavas I buvo nužudytas tarp 1134 ir 1148 m. Štolpėje. Jo brolis Ratiboras I įkūrė Štolpės vienuolyną ir valdė jo žemes sūnėnų Bogislavo I ir Kazimiero I vardu. Po Ratiboro mirties 1155 m. broliai pasidalino Pomeraniją: Kazimieras valdė iš Demino, Bogislavas – iš Ščecino. Kolobžego apylinkės buvo valdomos bendrai. Po Kazimiero mirties 1180 m. Bogislavas tapo vieninteliu kunigaikščiu. Jis pripažino imperatoriaus Frydricho I Barbarosos viršenybę 1181 m. ir Danijos karaliaus Knuto VI 1185 m.
Mirus Bogislavui I, jo sūnūs Bogislavas II ir Kazimieras II buvo dar nepilnamečiai, tad jų vardu valdė Ščecino kaštelionas Vartislavas II. Dėl danų spaudimo jį pakeitė Riugeno princas ir danų vasalas Jaromaras I 1189 m. Riugeno kunigaikštystė buvo išplėsta į pietus Pomeranijos-Demino žemių. Kai mirė Bogislavas II (1219 m.) ir Kazimieras II (1220 m.), jų sūnūs Vartislavas III (Pomeranija-Deminas) ir Barnimas I (Pomeranija-Ščecinas) buvo nepilnamečiai. Vartislavo motina Ingardis Danė valdė iki jo pilnametystės 1225 m., o Barnimas pradėjo valdyti tik 1233 m. Pomeranija-Deminas prarado pietines ir vakarines sritis Brandenburgui, o likusi dalis atiteko Barnimui po Vartislavo mirties 1264 m.
XIII a. permainos
Valdant Brandenburgo margrafui Otui ir jo sūnui Albertui Branderburgiečiui (1100–1170 m.), Brandenburgas bandė pasisavinti Pomeraniją, nors Šventosios Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa ją atidavė Bogislavui I. Brandenburgas to nepripažino.
1185–1227 m. Pomeraniją ir beveik visą Baltijos jūros pietinį krantą valdė Danija. Tačiau Brandenburgas bandė užkariauti Pomeraniją ir trumpam užėmė Ščeciną. Danijai pralaimėjus Bornhoevedo mūšį 1227 m., ji prarado pietinį Baltijos krantą.
Tuo metu Pomeranija buvo padalinta: Vartislavas III savo dalį valdė iš Demino, o Barnimas I – iš Ščecino. Atsitraukus danams, Brandenburgas įsiveržė į Pomeraniją-Deminą. 1231 m. imperatorius Frydrichas II atidavė Pomeraniją Askanams, Brandenburgo markgrafui.
1235 m. danai užėmė Volgastą ir Deminą, bet buvo išvyti tais pačiais metais. Vartislavas 1236 m. Kremeno sutartimi pripažino Brandenburgo valdžią ir jam atidavė didžiąją savo kunigaikštystės dalį, t. y. ir jo apylinkes (vėliau Meklenburgas ir Meklenburgas-Štrelicas). Užpėnėnų žemės Brandenburgui atiteko jau anksčiau.
1250 m. Landino sutartimi Brandenburgas pripažino Pomeranijos valdovu Barnimą I mainais už Ukermarką. Nuo tada Brandenburgas plėtėsi į rytus. 1250–1252 m. markgrafai gavo pusę Lebuso žemės, Chinco žemę į šiaurę nuo Mietcelo upės. Branderburgas gavo Zantochą ir Drezdenką, o 1261 m. Myslibužą, o kitais metais – Cedyniją.
1264 m. Vartislavas III mirė, o jo pusbrolis Barnimas I pradėjo valdyti visą Pomeraniją. 1266 m. jis vedė Mechthildą, Oto III Brandenburgiečio dukrą.
1269 m. Brandenburgas atėmė iš Barnimo I. Prieš savo mirtį Barnimas I išpirko vakarines sritis 1278 m.
Bogislavas IV prarado Bernšteiną ir Zinenburgą 1280 m.
Protestantų reformacija (1518–1534 m.)
Reformacija pasiekė Pomeraniją XVI a. pradžioje. Bogislavas X 1518 m. nusiuntė savo sūnų Barnimą IX studijuoti į Vitenbergą. Jis asmeniškai dalyvavo Martyno Liuterio mišiose 1521 m. Be to tais metais Johannes Bugenhagen, labiausiai nusipelnęs platinant protestantizmą Pomeranijoje, paliko Belbuko vienuolyną, kad studijuotų Vitenberge šalia Liuterio. Belbuke Buhenhageną rėmė Johann Boldewan, Christian Ketelhut, Andreas Knöpke ir Johannes Kureke. Johannes Knipstro, Paul vom Rode, Peter Suawe, Jacob Hogensee ir Johann Amandus taip pat prisidėjo prie protestantizmo platinimo Pomeranijoje. Procesas kartais nebuvo taikus, pasitaikydavo plėšimų ir padeginėjimų, nukreiptų prieš bažnyčią.
Nors Bogislavas X simpatizavo protestantams, uždraudė jų pamokslus prieš savo mirtį. Jo sūnus Jurgis I priešinosi reformacijai, ją rėmė Jurgio brolis Barnimas IX ir sūnus Pilypas I. 1531 m. mirus Jurgiui Landtagas Ščecine formaliai leido pamokslauti protestantams, jei tai nesukels neramumų. 1534 m. gruodžio 13 d. Trzebiatove susirinkę kilmingieji balsavo už reformacijos priėmimą. Bugenhagenas per kelis mėnesius paruošė naujus bažnyčios įstatymus.
Nors Pomeranija įstojo į , jos karuose aktyviai nedalyvavo.
Išnašos
- Theologische Realenzyklopädie, p. 40
- Piskorski (1999), p. 35
- Piskorski (1999), p. 36
- Addison (2003), pp. 57ff
- Herrmann (1985), pp. 384ff
- Inachim (2008), p. 17 : "Mit dem Tod Kaiser Lothars 1137 endete der sächsische Druck auf Wartislaw I., und mit dem Ableben Boleslaw III. auch die polnische Oberhoheit. "
- Inachim (2008), p. 17
- Piskorski (1999), p. 61
- Du Moulin Eckart (1976), pp. 111, 112
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Pomeranijos kunigaikštystė, Kas yra Pomeranijos kunigaikštystė? Ką reiškia Pomeranijos kunigaikštystė?
Sis straipsnis apie valstybe Scecino Pomeranijos regione Apie jos rytine kaimyne skaitykite straipsnyje Pomerelijos kunigaikstyste Pomeranijos kunigaikstyste vok Herzogtum Pommern lenk Ksiestwo Pomorskie XII a 1637 m istorine kunigaikstyste Pomeranijoje pietineje Baltijos juros pakranteje kuria valde Pomeranijos kunigaiksciai Kunigaikstyste atsirado is pamarenu kunigaikscio Vartislavo I valdu Veliau buvo prijungta Slaves ir Stolpo zeme 1317 m 1325 m Lauenburgo ir Biutovo zeme 1455 m Vienu metu prie kunigaikstystes buvo prijungtas Ukermarkas Uzpenenu zemes Meklenburg Strelico kunigaikstyste Herzogtum Pommern Ksiestwo Pomorskie Pomeranijos kunigaikstystebuvusi kunigaikstyste1121 1637 Location of Pomeranijos kunigaikstystePomeranija valdant paskutiniams GrifinamsSostine Scecinas Valdymo forma monarchijaPomeranijos kunigaikstis 1091 1135 Vartislavas IIstorija Kunigaikstystes įkurimas 1121 m 1121 Paskutinio kunigaikscio mirtis 1637 m Ilga laika Pomeranija buvo vasalai Lenkijos 1122 1138 m Saksonijos kunigaikstystes 1164 1181 m Danijos 1185 1227 m Sventosios Romos imperijos 1181 1185 ir 1227 1806 m Kartais Pomeranija budavo Brandenburgo markgrafu vasale Dauguma laiko Pomeranija buvo padalinta valdoma skirtingu Grifinu seimos atsaku Po paskutinio Pomeranijos kunigaikscio mirties Pomeranija pasidalino Brandenburgas Prusija ir Svedija Veliau Svedijos ir Prusijos karaliai tapo Sv Romos imperijos Reichstago nariais kaip Pomeranijos kunigaiksciai KilmePilis Pomeranijos kunigaiksciu Scecinas Stolpo dab Slupskas ir Slaves dab zemes valde Ratiboras I ir jo palikuonys Ratiboridai Grifinu atsaka iki Danijos okupacijos ir Ratiboridu isnykimo 1227 m Teritorija tarp Kolobzego ir Scecino valde Ratiboro brolis Vartislavas I ir jo palikuonys kita Grifinu atsaka iki 1637 m Per kelius zygius 1102 1121 m Lenkijos kunigaikstis Boleslovas III Kreivaburnis uzeme visa Pomeranija Vartislavo pasidavimo lenkams salygos priimti krikscionybe pripazintu valdzia moketi duokle lenku kunigaiksciui 1102 1109 m Boleslovas kariavo Noteces ir Persantes apylinkese Pomeranijos kunigaiksciu rezidencija Belgarde buvo uzimta jau 1102 m Visa Pomeranija uzimta 1112 1116 m o zemes link Oderio 1119 1122 m Scecinas uzimtas 1121 1122 m ziema Per uzkariavimus daug pamarenu zuvo o ju zemes buvo nusiaubtos Pomeranijos kunigaiksciai tapo Boleslovo vasalais Lenkijos įtaka isnyko kita desimtmetį 1135 m Boleslovas pripazino Sventosios Romos imperijos imperatoriaus virsenybe o mainais gavo Pomeranijoje uzimtas valdas ir nenugaleta kaip feoda Vartislavas I irgi pripazino imperatoriu savo valdovu Mirus Boleslovui III lenku valdzia Pomeranijoje baigesi ir del srities pradejo varzytis Danija ir Sventoji Romos imperija Tuo metu Vartislavas sugebejo uzimti dideles teritorijas į vakarus nuo Oderio kur gyveno slavai luticai nusilpe nuo ankstesniu karu ir įtrauke ju zemes į Pomeranijos kunigaikstyste Jau 1120 m jo valdos į vakarus tesesi iki zemiu prie Scecino įlankos ir Penes upes Po keleriu metu uzimtas Guzkovo kunigaikstyste ir Pagrindine Vartislavo ekspansija į luticu teritorija vyko tarp dvieju Oto Bambergiecio ekspediciju 1124 ir 1128 m Pagauti luticai ju pinigai drabuziai ir gyvuliai buvo padalinti tarp nugaletoju Po ju uzkariavimo Vartislavo kunigaikstyste driekesi tarp Greifsvaldo įlankos siaureje vakaruose Kolobzego rytuose ir tikriausiai Hafelio ir Spre upiu pietuose Sios valdos nebuvo lenku vasales bet imperatoriaus Lotaro III valia buvo markgrafo pasisventusio slavu prieso globoje Taigi vakarines teritorijos padejo Vartislavui tapti labiau nepriklausomu nuo lenku kunigaiksciu Jis buvo ne vienintelis cia grobiantis zemes Boleslovas III per Pomeranijos kampanija įsiverze į Miurico apylinkes 1120 21 m kol grįzo pavergti Vartislava 1114 m Lotaras III buvo pradejes didelį kara pries luticus bet jie buvo sunaikinti 1228 m Be to cia kelis kartus buvo įsiverze danai atvyke Baltijos jura ir Penes upemis Saksai pamarenai danai buvo sajungininkai ar priesai sioje kovoje XII a Pomeranijos kunigaiksciai ten įsitvirtino bet vietoves buvo nusiaubtos Pirmakart pamarenus bandyta krikstyti kai juos uzkariavo Boleslovas III Kreivaburnis 1122 m ispanu vienuolis Bernardas atvyko į Volina su verteju bet pamarenai nebuvo suzaveti ir jį ismete is miesto Veliau jis tapo Lebuso vyskupu Po to Boleslovas III kreipesi į Ota Bambergietį ir sis pakrikstijo pamarenus 1124 1125 m per pirma vizita Oto strategija skyresi nuo Bernardo sis keliavo kaip vargsas ir nezinomas vienuolis o turtinga ir garsu Ota lydejo 20 kunigu is jo vyskupystes daugybe tarnu 60 kariu kuriuos suteike Boleslovas Be to buvo gabenama daug dovanu ir istekliu Atvykes į Otas įtikino pamarenus kad jo tikslas ne praturteti ju saskaita o platinti krikscionybe kuri apsaugotu juos nuo Dievo bausmes kuri įgydavo lenku forma Sis planas pavyko jį pareme ir pamarenu kilmingieji kuriu dalis buvo isauginta krikscioniskomis tradicijomis kaip Vartislavas I remes Oto misija Daug pamarenu buvo pakrikstyta aplankytuose miestuose Otas Bambergietis grįzo 1128 m pakviestas Vartislavo I ir remiamas Lotaro III kad apkrikstytu luticus prijungtus prie Pomeranijos kunigaikstystes sutvirtinti tikejima Scecine ir kur paplito erezijos Vakaru Pomeranijoje jis liepe nugriauti sventyklas ir Volgaste ju vietoje pastate Sv Mykolojaus ir Sv Petro baznycias susirinke kilmingieji prieme krikscionybe 1128 m birzelio 10 d Otui suteiktas apostolus gentis Pomeranorum titulas popiezius Klemensas III jį paskelbe sventuoju 1189 m o Pomeranijoje jis garbintas net po reformacijos 1140 m praejus metams po Oto mirties įkurta Pomeranijos vyskupyste tiesiogiai pavaldi Sventajam sostui Adalbertas Pomeranietis Oto vertejas ir padejejas tapo pirmu vyskupu Tiesioginis pavaldumas popieziui suzlugde Magdeburgo ir Gniezno archivyskupu spaudusiu Ota priskirti nauja vyskupyste ju valdoms planus Vyskupystes centras buvo Volinas veliau Grobes abatija Uzedomo saloje 1150 m ir Kaminas po 1175 m Kai 1188 m popiezius pripazino vyskupystes centro perkelima ji pradeta vadinti Kamino vyskupyste Vokieciu atvykimas Ostsiedlung Nuo XII a į Pomeranija pradejo keltis vokieciai Sis procesas vadinamas Ostsiedlung ir paveike Rytu ir Centrine Europa Isskyrus kasubus ir slovincus vendai buvo asimiliuoti Tuo metu buvo įkurta dauguma dabartiniu miestu ir kaimu Pries vokieciu atvykima Pomeranija buvo retai apgyvendinta Kalvos į pietus nuo pajurio regiono buvo ypac tuscios Karai ir danu atakos istustino ir pajurį XIII a pradzioje buvo tik izoliuotos vokieciu gyvenvietes vienuolynus valde vokieciai ir danai Vokieciai masiskai kelesi XIII a pirmojoje puseje Vokieciu kelimasis buvo įprastas procesas visoje Centrineje Europoje Jį skatino vienuolynai ir kilmingieji kad padidintu savo pajamas Taip pat buvo tikimasi kad atvykeliai isplatins krikscionybe tarp eiliniu zmoniu 1227 m danai pasitrauke is beveik visos Pomeranijos į ja pradejo kesintis Meklenburgas Brandenburgas ir Henrikas I Silezietis Vokieciu atvykimas nestabde kitu Pomeranijos kaimynu ekspansijos Vokieciai turejo paklusti kitokiems įstatymams nei slavai Vokieciai kuresi ir Piziceje apie 1240 m Guckove Jarmene apie 1250 m Kamine Masove 1260 m Uekermiunde ir Oderio ziotys apgyvendintos apie 1260 m bet Scecino įlankos miskai liko nepaliesti Penestromo apylinkese vietiniai slavai gyveno vokieciu gyvenvietese kurios atsirado apie 1260 m Pomeranijos miestai įstoje į Hanzos sajunga veike nepriklausomai nuo kunigaikscio ir kartais net pries jo interesus Galingiausi miestai buvo Stralzundas Greifsvaldas Scecinas Didele įtaka turejo Deminas ir Kolobzegas Pries Stralzundo sutartį 1370 m ir valdant Erikui Pamarenui Hanzos miestai kariavo su Danija del Baltijos juros valdymo Dalis Pomeranijos kilminguju piratavo pries Hanzos laivus Barnimas VI Pomeranijos Volgasto valdovas ne tik pats piratavo bet ir suteike prieglobstį Vitalieciams Pomeranija Deminas ir Pomeranija Scecinas 1155 1264 m 1155 m Pomeranija buvo padalinta į Pomeranija Demina ir Pomeranija Scecina Su trumpa isimtimi padalinimas truko iki 1264 m Vartislavas I buvo nuzudytas tarp 1134 ir 1148 m Stolpeje Jo brolis Ratiboras I įkure Stolpes vienuolyna ir valde jo zemes sunenu Bogislavo I ir Kazimiero I vardu Po Ratiboro mirties 1155 m broliai pasidalino Pomeranija Kazimieras valde is Demino Bogislavas is Scecino Kolobzego apylinkes buvo valdomos bendrai Po Kazimiero mirties 1180 m Bogislavas tapo vieninteliu kunigaiksciu Jis pripazino imperatoriaus Frydricho I Barbarosos virsenybe 1181 m ir Danijos karaliaus Knuto VI 1185 m Mirus Bogislavui I jo sunus Bogislavas II ir Kazimieras II buvo dar nepilnameciai tad ju vardu valde Scecino kastelionas Vartislavas II Del danu spaudimo jį pakeite Riugeno princas ir danu vasalas Jaromaras I 1189 m Riugeno kunigaikstyste buvo isplesta į pietus Pomeranijos Demino zemiu Kai mire Bogislavas II 1219 m ir Kazimieras II 1220 m ju sunus Vartislavas III Pomeranija Deminas ir Barnimas I Pomeranija Scecinas buvo nepilnameciai Vartislavo motina Ingardis Dane valde iki jo pilnametystes 1225 m o Barnimas pradejo valdyti tik 1233 m Pomeranija Deminas prarado pietines ir vakarines sritis Brandenburgui o likusi dalis atiteko Barnimui po Vartislavo mirties 1264 m XIII a permainosValdant Brandenburgo margrafui Otui ir jo sunui Albertui Branderburgieciui 1100 1170 m Brandenburgas bande pasisavinti Pomeranija nors Sventosios Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa ja atidave Bogislavui I Brandenburgas to nepripazino 1185 1227 m Pomeranija ir beveik visa Baltijos juros pietinį kranta valde Danija Taciau Brandenburgas bande uzkariauti Pomeranija ir trumpam uzeme Scecina Danijai pralaimejus Bornhoevedo musį 1227 m ji prarado pietinį Baltijos kranta Tuo metu Pomeranija buvo padalinta Vartislavas III savo dalį valde is Demino o Barnimas I is Scecino Atsitraukus danams Brandenburgas įsiverze į Pomeranija Demina 1231 m imperatorius Frydrichas II atidave Pomeranija Askanams Brandenburgo markgrafui 1235 m danai uzeme Volgasta ir Demina bet buvo isvyti tais paciais metais Vartislavas 1236 m Kremeno sutartimi pripazino Brandenburgo valdzia ir jam atidave didziaja savo kunigaikstystes dalį t y ir jo apylinkes veliau Meklenburgas ir Meklenburgas Strelicas Uzpenenu zemes Brandenburgui atiteko jau anksciau 1250 m Landino sutartimi Brandenburgas pripazino Pomeranijos valdovu Barnima I mainais uz Ukermarka Nuo tada Brandenburgas pletesi į rytus 1250 1252 m markgrafai gavo puse Lebuso zemes Chinco zeme į siaure nuo Mietcelo upes Branderburgas gavo Zantocha ir Drezdenka o 1261 m Myslibuza o kitais metais Cedynija 1264 m Vartislavas III mire o jo pusbrolis Barnimas I pradejo valdyti visa Pomeranija 1266 m jis vede Mechthilda Oto III Brandenburgiecio dukra 1269 m Brandenburgas ateme is Barnimo I Pries savo mirtį Barnimas I ispirko vakarines sritis 1278 m Bogislavas IV prarado Bernsteina ir Zinenburga 1280 m Protestantu reformacija 1518 1534 m Reformacija pasieke Pomeranija XVI a pradzioje Bogislavas X 1518 m nusiunte savo sunu Barnima IX studijuoti į Vitenberga Jis asmeniskai dalyvavo Martyno Liuterio misiose 1521 m Be to tais metais Johannes Bugenhagen labiausiai nusipelnes platinant protestantizma Pomeranijoje paliko Belbuko vienuolyna kad studijuotu Vitenberge salia Liuterio Belbuke Buhenhagena reme Johann Boldewan Christian Ketelhut Andreas Knopke ir Johannes Kureke Johannes Knipstro Paul vom Rode Peter Suawe Jacob Hogensee ir Johann Amandus taip pat prisidejo prie protestantizmo platinimo Pomeranijoje Procesas kartais nebuvo taikus pasitaikydavo plesimu ir padeginejimu nukreiptu pries baznycia Nors Bogislavas X simpatizavo protestantams uzdraude ju pamokslus pries savo mirtį Jo sunus Jurgis I priesinosi reformacijai ja reme Jurgio brolis Barnimas IX ir sunus Pilypas I 1531 m mirus Jurgiui Landtagas Scecine formaliai leido pamokslauti protestantams jei tai nesukels neramumu 1534 m gruodzio 13 d Trzebiatove susirinke kilmingieji balsavo uz reformacijos priemima Bugenhagenas per kelis menesius paruose naujus baznycios įstatymus Nors Pomeranija įstojo į jos karuose aktyviai nedalyvavo IsnasosTheologische Realenzyklopadie p 40 Piskorski 1999 p 35 Piskorski 1999 p 36 Addison 2003 pp 57ff Herrmann 1985 pp 384ff Inachim 2008 p 17 Mit dem Tod Kaiser Lothars 1137 endete der sachsische Druck auf Wartislaw I und mit dem Ableben Boleslaw III auch die polnische Oberhoheit Inachim 2008 p 17 Piskorski 1999 p 61 Du Moulin Eckart 1976 pp 111 112