Lietuviška pirtis Lietuvoje paplitusi garinės pirties tradicija skirta kaitintis pertis ir praustis Pirties pastatas Vil

Lietuviška pirtis – Lietuvoje paplitusi garinės pirties tradicija, skirta kaitintis, pertis ir praustis.

Lietuvoje tradicinė laikoma garinė pirtis, kurioje garas išgaunamas arba pilant vandenį ar augalų nuovirą ant įkaitusių akmenų, arba milinant, t. y., ant įkaitintus akmenis dedant į kubilą su vandeniu.

Etimologija

Sąvokas liet. pirtis, latv. pirts dauguma kalbininkų sieja su pagrindiniu veiksmu pirtyje, pėrimusi balt. *per- 'perti, mušti, plakti'. Taip pat jis gali būti siejamas su veiksmažodžiu 'perėti': pirtis yra tapatinama su kiaušiniu, kuris yra šildomas.

Istorija

Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys kūrentos kaitinant akmenų krūsnis ir atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį. Čia buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji, atliekamos iniciacijos. Bendruomenės pirtyse kviestos sueigos ir pasitarimai. Pirtys viena ar kita forma gyvavo visoje Šiaurės ir Rytų Europoje. Dūminės pirtys laikomos archaiškiausios regione.

Nors tradicija greičiausiai gyvuoja kelis tūkstančius metų, seniausias archeologiškai patvirtintas pirties pastatas rastas Kernavėje ir datuojamas XIV a. Jis primena paprastą gyvenamąjį pastatą, tačiau prie jo randamos vantos, yra akmenų krūsnies (krosnies) likučiai. Rekonstruotas pirties variantas yra Kernavėje. Pirtis vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tekstuose išlikę nemažai prties paminėjimų, kurių pirmieji – Voluinės metraštyje ir Prūsijos žemės kronikoje. Jie pasakoja apie kunigaikščių privačias pirtis. Vienas viduramžių tekstų pasakoja apie didįjį kunigaikštį Jogailą, kuris pasikvietė Lenkijos karalystės pasiuntinius Vilniuje į pirtį, kad šie galėtų įsitikinti, jog jis neturi jokių fizinių trūkumų. 1536 m. Vilniuje leista steigti viešas pirtis, ir XVI a. pabaigoje jų mieste buvo jau 60.

XVII a. Matas Pretorijus detaliai aprašė baltiškas pirčių tradicijas, paplitusias Lietuvoje, Prūsijoje ir Latvijoje. Pavyzdžiui, jis rašė, jog pirtyse moterys atlikdavo gimdymus, čia vykdavo ritualai deivei Laimai. Tuo metu Lietuvoje prausimasis pirtyje buvo paplitęs tiek miestuose, tiek kaimuose. Dažnai tai buvo bendruomeninės pirtys: kiekviena gyvenvietė turėdavo atskirą pirtį, dažnai pastatytą šiek tiek nuošaliau, prie vandens telkinio. Pirties dieną iš pradžių maudydavosi vyrai, vėliau moterys. Procedūra rūpindavosi vietos pirtininkas. Egzistavo ir keliaujančių pirtininkų tradicija.

Sovietų Sąjungoje tradicinių pirčių tradicija pradėjo nykti. Buvo steigiamos viešos miestų pirtys bendros visoje valstybėje, ir vietinės tradicijos buvo naikinamos kaip feodalinė atgyvena. Prieš 1990 m. tradicinė pirtis buvo nunykusi. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo entuziastų dėka tradiciją imtasi gaivinti. Emė vėl kurtis tradicinės pirtys, tiek viešos, tiek privačios. Susiformavo pirtininkus jungiančios organizacijos (, ir ). 2020 m. pirties lankymo tradicija Lietuvoje įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, o 2024 m. į tą patį sąvadą įtrauktos Pirties akademijos pastangos mokyti pirties tradicijos.

Procedūros

Lietuviškos tradicinės pirties pastatas mažai skiriasi nuo kitų šiaurės Rytų Europos pirties tradicijų. Dažniausiai jis įkuriamas gamtoje, netoli vandens telkinio. Patalpai būtini elementai yra krosnis, ventiliacijos angos, plautai ir vandens nubėgimo sistema. Prie pirties neretai įrengiamas . Pirtys tradiciškai kūrenamos malkomis, bet pastaruoju metu naudojamos ir elektrinės krosnelės. Pirtys neturinčios kamino yra vadinamos dūminėmis.

Lyginant su kitomis garinių pirčių tradicijomis lietuviška pirtis yra ganėtinai vėsi. Temperatūra yra tarp 55–70 °C (131–158 °F), o drėgmė: 60–90%. Procedūrų metu naudojama vanta, kuria reguliuojamas garas, glostoma ir mušama oda. Naudojama daug vandens, kuris pilamas ant krosnies stengiantis išgauti garą, kuriuo prausiama ir vėsinamasi. Tradiciškai svarbų vaidmenį atlieka pirtininkas, kuris atsižvelgdamas į besimaudančiųjų poreikius reguliuoja procedūrą, valdo garą, peria vantomis.

Be to, šiuolaikinėse pirtyse atliekami masažai, odos įtrynimas druska, moliu, medumi, maltais kaštonais ar kitais tepalais, aliejais.

Šaltiniai

„Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
Baltiškieji pirties pavadinimai. Onomasiology Online, t. 5, 2004.
Rimas Kavaliauskas, Birutė Masiliauskienė. Pirtis. 2019. Terra Publica.
„Lietuviška pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
„Dūminė pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
"Lietuviška ar rusiška pirtis? Ką sako istorija?" [Lithuanian or Russian sauna? What does the history say?]. Bernardinai.lt (in Lithuanian). 13 April 2020.
"Lietuviška ar rusiška pirtis? Ką sako istorija?" [Lithuanian or Russian sauna? What does the history say?]. Bernardinai.lt. 13 April 2020.
"Lietuviškų garinių pirčių senovė" [The antiquity of Lithuanian steam baths]. Baltai. 10 January 2010.
[1]
[2]
[3]

Nuorodos

Viskas apie pirtis
Rimas Kavaliauskas, Birutė Masiliauskienė. Pirtis. 2019. Terra Publica.

[1] „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.

[ab-2] Baltiškieji pirties pavadinimai. Onomasiology Online, t. 5, 2004.

[3] Rimas Kavaliauskas, Birutė Masiliauskienė. Pirtis. 2019. Terra Publica.

[pirtis-4] „Lietuviška pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.

[5] „Dūminė pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.

[6] "Lietuviška ar rusiška pirtis? Ką sako istorija?" [Lithuanian or Russian sauna? What does the history say?]. Bernardinai.lt (in Lithuanian). 13 April 2020.

[7] "Lietuviška ar rusiška pirtis? Ką sako istorija?" [Lithuanian or Russian sauna? What does the history say?]. Bernardinai.lt. 13 April 2020.

[8] "Lietuviškų garinių pirčių senovė" [The antiquity of Lithuanian steam baths]. Baltai. 10 January 2010.

[9] [1]

[10] [2]

[11] [3]