Pilietinis nepaklusnumas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pilietinis nepaklusnumas – viena iš valstybės ir piliečių konfliktų formų. Tai yra neprievartinis ir sąmoningas tam tikrų valstybės ar kitos galios įstatymų, pareigų arba įsakymų nevykdymas. Piliečiai protestuoja ne prieš vyriausybę, bet prieš tiksliai įvardintus jos sprendimus ar įstatymus. Pilietinio nepaklusnumo akcijomis paprastai siekiama, kad vyriausybė nepriimtinus įstatymus ar sprendimus atšauktų, arba visai panaikintų. Pilietinio nepaklusnumo reiškimosi formos labai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Tai gali būti ir pavienių asmenų, ir nedidelių grupelių, ir netgi masinės akcijos.

Žymiausios pilietinio nepaklusnumo akcijos:

• protestas prieš anglų druskos monopolį Indijoje, inicijuota M. Gandžio 1930 metais, kai Indijos gyventojai buvo pakviesti masiškai nesilaikyti įstatymo ir gamintis druską.
• visuomeninio transporto boikotas Montgomeryje, inicijuotas Martino Liuterio Kingo 1955 metais prieš rasistinį visuomeninio transporto įstatymą.
• „Oranžinė alternatyva“ Vroclave

Naujųjų laikų mąstytojai, remdamiesi prigimtinės teisės/įstatymo samprata, išplėtojo prigimtinių žmogaus teisių koncepciją. Jas pažeidus, piliečiai įgydavo teisę maištauti. 1776 m. Amerikos kolonistai atsisakė paklusti Britanijos įstatymams todėl, kad kolonijinė valdžia pažeidė jų teises į „gyvenimą, laisvę ar laimės siekimą“. Prancūzijos Nacionalinis susirinkimas (Asamblėja) 1789 m. panašiai apeliavo į „paprastus ir neginčijamus“ principus, kuriais remiantis žmonės turi prigimtines teises į „laisvę, nuosavybę, saugumą ir pasipriešinimą priespaudai“. Tokios teisės yra akivaizdžios. Šiuo laikotarpiu susiformavusi prigimtinių arba žmogaus teisių versija tapo vienu iš svarbiausių pagrindų pateisinti pilietinį nepaklusnumą.

Šiuolaikinių teisės teoretikų požiūriu, pilietinis nepaklusnumas yra pateisinamas tik tuomet, kai pilietinio nepaklusnumo veiksmų subjektas vadovaujasi išskirtinai moraliniais (nesavanaudiškais) įsitikinimais ir naudoja veikimo būdus, kurie nedaro žalos kitiems visuomenės nariams.