Penki gerieji imperatoriai

Penki geri imperatoriai arba įsūnyti imperatoriai – penki paeiliui Romą valdę Nervų–Antoninų dinastijos imperatoriai (96–180 m): Nerva, Trajanas, Adrianas, Antonijus Pijus ir Markas Aurelijus. Jie žinomi dėl nuosaikios politikos lyginant su prieš ir po jų valdžiusiais tironiškesniais imperatoriais. Jų valdymas buvo imperijos klestėjimo viršūnė per Pax Romana.

Penkių gerų imperatorių laikotarpis išsiskyrė taikiu valdžios perėmimu. Kiekvienas imperatorius pasirinkdavo įsūnyti gerai atrinktą, kompetentingą įpėdinį, kuris sudarydavo lygiaverčius ryšius kaip giminaitis ir taip praktiškai paremdavo dinastijos principą, išvengdamas politinės maišaties, lydėjusios naujo imperatoriaus atsiradimą prieš ir po to laikotarpio. Tačiau Markas Aurelijus įpėdiniu įvardijo savo sūnų Komodą, kuris paprastai nėra laikomas geru imperatoriumi. Daugelis istorikų (ypač E. Gibonas) tai laiko Romos nuosmukio pradžia.

Istorinis vertinimas

Iš „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“:

Jei žmogus būtų paprašytas nurodyti pasaulio istorijos laikotarpį, kurio metu žmonija buvo laimingiausia ir labiausiai klestinti, be dvejonės nurodytų laikotarpį trukusį nuo Domicijano mirties iki Komodo atėjimo į valdžią. Visą Romos imperiją valdė absoliuti valdžia, vadovaujama dorybės ir išminties. Armijos buvo sutramdomos tvirtos, bet švelnios rankos keturių vėliau valdžiusių imperatorių, kurių asmenybė ir valdžia kėlė pagarbą. Civilinio administravimo formos buvo atidžiai prižiūrimos Nervos, Trajano, Adriano ir Antoninų, kuriuos džiugino laisvės idėja ir kurie buvo patenkinti save laikydami atsakingais įstatymų pasiuntiniais. Šie valdovai, verti Romos respublikos atkūrimo garbės, suteikė tų laikų romėnams galimybę džiaugtis racionalia laisve.

Tačiau dabartiniai istorikai ne visai sutinka su Gibono vertinimu. Šių imperatorių valdžioje buvo daugiau žmonių nei keletas turtingų žmonių, paminėtų istoriniuose įrašuose. Didžioji likusiųjų dalis buvo žemdirbiai ar nuo jų priklausantieji, kurie gyveno pagal valdžios pareigūnų užgaidas ar nesulaikomų plėšikų, kurių buvo ne mažiau nei kitais laikais. Ar tie žmonės buvo laimingi, ar kentėjo yra istorinių ginčų tema. Bet kokiu atveju ne tik pavergti žmonės, bet ir barbarų gentys (pvz.: germanai) arba patys trokšdavo tapti romėnais arba greitai tapdavo pusiau romėnais užkariavę byrančios imperijos dalį, o tai įrodymas, kad romėnų socialinis - ekonominis gyvenimas pagal to meto standartus buvo labai geras.

Šaltiniai

1. McKay, John P.; Hill, Bennett D.; Buckler, John; Ebrey, Patricia B.; & Beck, Roger B. (2007). A History of World Societies (7th ed.). Boston: Houghton Mifflin Company, v–vi. ISBN 978-0-618-61093-8.