Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Peloponeso karas gr Πελοποννησιακός Πόλεμος Antikos karas 431 404 m pr m e vykęs tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygo
Peloponeso karas
Peloponeso karas (gr. Πελοποννησιακός Πόλεμος) – Antikos karas, 431–404 m. pr. m. e. vykęs tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygos, kuriai vadovavo Sparta. Istorikai karą tradiciškai dalina į tris fazes:
- 431–421 m. pr. m. e. Archidamo karas – Sparta daug kartų įsiveržė į Atiką, o Atėnai, naudodamiesi laivyno pranašumu, niokojo Peloponeso pakrantes ir tuo pat metu bandė nuslopinti neramumus savo imperijoje. Laikotarpis pasibaigė 421 m. pr. m. e. Nikijo taika.
- 421–413 m. pr. m. e. Atsinaujina susirėmimai Peloponese. 415 m. pr. m. e. Atėnai išsiuntė ekspediciją į Sirakūzus Sicilijoje, kuri nepasisekė, ir 413 m. pr. m. e. visos Atėnų pajėgos buvo sunaikintos. Tai sukėlė paskutinį karą.
- 413–404 m. pr. m. e. Decelėjos (Jonijos) karas – Spartai į pagalbą atėjo Persija, skatinusi maištus Atėnams pavaldžiuose Egėjo jūros ir Jonijos miestuose, pakenkdama Atėnų imperijai ir palauždama laivyno pranašumą. Atėnų laivyno sutriuškinimas Egospotamų mūšyje veiksmingai užbaigė Peloponeso karą ir Atėnai kitais metais pasidavė.
Karas pakeitė senovės Graikijos pasaulį. Prieš karą buvę galingiausiu Graikijos miestu Atėnai prarado visą galią ir buvo beveik pavergti, o Sparta tapo stipriausia valstybe. Žala ekonomikai buvo juntama visoje Graikijoje. Peloponese paplito skurdas, Atėnai buvo visai nusiaubti ir niekada neatgavo prieškarinio klestėjimo. Karas sukėlė pasikeitimus visuomenėje: demokratiški Atėnai ir aristokratiška Sparta rėmė jiems palankias politines frakcijas visoje Graikijoje, tad pilietinis karas tapo įprastu reiškiniu graikų pasaulyje.
Graikų kariavimas, anksčiau buvęs formalus ir ribotas, tapo visuotinėmis kautynėmis tarp polių (miestų-valstybių), kurias lydėjo neįtikėtinas žiaurumas. Sulaužyti kultūriniai ir religiniai tabu, nusiaubti dirbami laukai, sugriauti miestai – Peloponeso karas žymi aukso amžiaus ir dramatiško V a. pr. m. e. pabaigą Graikijoje.
Archidamo karas
Spartos ir jos sąjungininkai, išskyrus Korintą, išimtinai rėmėsi sausumos pajėgomis ir galėjo surinkti milžiniškas armijas, kurios buvo beveik nenugalimos. Atėnų imperija, nors įkurta Atikos pusiasalyje, pasklido po visas Egėjo jūros salas ir Atėnai krovėsi turtus iš tų salų mokamų mokesčių. Atėnai turėjo stiprų laivyną, tad priešininkai beveik negalėjo susiremti lemiamame mūšyje.
Spartos strategija per pirmą karą, pavadintą Spartos karaliaus vardu, buvo įsiveržti į žemes, supančias Atėnus. Nors invazija atkirto Atėnus nuo derlingų žemių, ryšys su jūra išliko ir miestas smarkiai nekentėjo. Daug Atikos gyventojų paliko savo ūkius ir apsigyveno už vadinamųjų Ilgųjų sienų, kurios jungė Atėnus su Pirėjo uostu. Spartiečiai okupuodavo Atiką trims savaitėms, nes tradiciškai pagal hoplitų kariavimo būdą kareiviai tikėdavosi grįžti namo nuimti derliaus. Be to Spartos vergų, vadinamų helotais, ilgai nebuvo galima palikti be priežiūros. Ilgiausia Spartos invazija buvo 430 m. pr. m. e. ir truko tik 40 dienų.
Atėnams iš pradžių vadovavo strategas (generolas) Periklis, pataręs tautiečiams vengti atvirų mūšių su didesne gerai treniruotų hoplitų armija ir pasikliauti laivynu. Stipriausias Graikijoje Atėnų laivynas pradėjo puolimą ir laimėjo prie . Tačiau 430 m. pr. m. e. Atėnuose kilo maro epidemija. Šis maras nusiaubė sausakimšą miestą ir ilgainiui buvo viena iš pagrindinių pralaimėjimo priežasčių. Nuo jo mirė 30 tūkst. piliečių, tarp jų daug kareivių, jūreivių, Periklis ir jo sūnūs. Mirė apie ketvirtis Atėnų gyventojų. Atėnams trūko karių ir net užsienio samdiniai nenorėjo samdytis miestui, kenčiančiam nuo maro. Maro baimė buvo tokia didelė, kad Sparta nustojo veržtis į Atiką, bijodama, kad užsikrės jos kareiviai.
Po Periklio mirties Atėnai nusigręžė nuo jo konservatyvios gynybinės strategijos ir nusprendė kariauti agresyviau. Labai didelę įtaką tuo metu Atėnų demokratijai turėjo , karingai nusiteikusių grupuočių lyderis. Naujo generolo (nepainioti su oratoriumi Demostenu) vadovaujama armija sėkmingai tęsė Peloponeso pakrančių antpuolius. Atėnai pradėjo aktyviau veikti Beotijoje ir Etolijoje ir statė įtvirtintus postus aplink Peloponesą. Vienas iš tų postų buvo prie , mažoje Sfakterijos saloje, kur pirmo karo sėkmė pasisuko į Atėnų pusę. Pilo postas smogė į silpniausią Spartos vietą: jos priklausomybę nuo helotų. Spartos vergai dirbdavo laukus, kol piliečiai treniruodavosi būti kareiviais. Ši sistema leido egzistuoti Spartai, bet Pilo postas pradėjo vilioti pabėgti norinčius helotus. Be to Atėnų skatinamo visuotinio helotų sukilimo baimė privertė Spartą veikti. Tačiau Demostenas pergudravo spartiečius ir jų kareivių būrys įstrigo Sfakterijos saloje. Tačiau bėgant savaitėms paaiškėjo, kad Demostenas nesugeba to būrio sunaikinti. Pasigyręs liaudies susirinkime, kad gali greitai padaryti galą šiam reikalui, nepatyręs Kleonas laimėjo Pilo mūšį ir su juo susijusį Sfakterijos mūšį 425 m. pr. m. e. Atėnai į nelaisvę paėmė 300–400 hoplitų, kurie buvo svarbus derybų objektas.
Po mūšio , Spartos generolas, surinko didelę sąjungininkų ir helotų armiją, kad užimtų , Atėnų koloniją ir galios šaltinį, nes miestas kontroliavo greta esančias sidabro, kurį Atėnai naudojo finansuoti karui, kasyklas. Reikia pažymėti, kad istorikas Tukididas tuo metu buvo Atėnų generolas ir dėl jo nesugebėjimo sustabdyti Brasidą, jis buvo ištremtas iš Atėnų. Tukididas atvyko per vėlai, kad padėtų pajėgoms, ginančioms Amfipolį. Po to buvusiam Amfipolio mūšyje Kleonas ir Brasidas žuvo. Atėnai išmainė įkaitus už Brasido užimtus miestus ir pasirašė su Sparta taikos sutartį.
Nikijo taika
Mirus Kleonui ir Brasidui, didžiausiems karo šalininkams abejose pusėse, buvo pasirašyta Nikijo taika, trukusi šešerius metus. Tačiau tai buvo nuolatinių susirėmimų Peloponese ir aplink jį metas. Nors Sparta susilaikė nuo veiksmų, kai kurie jos sąjungininkai pradėjo kalbėti apie maištą. Juos skatino Argas, galinga Peloponeso valstybė, nepriklausoma nuo Spartos. Su Atėnų parama Argas sėkmingai sudarė Peloponeso demokratiškų valstybių sąjungą, prie kurios prisidėjo tokios galingos to meto valstybės kaip Mantinėja ir Elis. Pirmos Spartos pastangos sunaikinti sąjungą nepavyko ir iškilo grėsmė Spartos karaliaus vadovavimui. Įsidrąsinęs Argas ir sąjungininkai su mažu būriu iš Atėnų pajudėjo užimti Tegėjos miestą prie Spartos.
Mantinėjos mūšis buvo didžiausias sausumos mūšis per visą Peloponeso karą. Sparta ir Tagėja pasitiko jungtinę Argo, Atėnų, Mantinėjos ir Arkadijos armiją. Iš pradžių sąjungininkai patyrė sėkmę, bet nesugebėjo užsitikrinti pergalės ir juos nugalėjo elitiniai Spartos daliniai. Sparta šventė absoliučią pergalę, demokratinė sąjunga iširo ir dauguma jos narių buvo sugrąžinti į Peloponeso lygą. Mantinėjos mūšis apsaugojo Spartą nuo visiško pralaimėjimo ir įtvirtino jos hegemoniją Peloponese.
Sicilijos ekspedicija
Septynioliktais karo metais atėjo pranešimas, kad tolimas Atėnų sąjungininkas Sicilijoje buvo užpultas Sirakūzų. Sirakūzų gyventojai etniškai buvo dorėnai (kaip spartiečiai), o atėniečiai ir jų sąjungininkai Sicilijoje – jonėnai. Atėnai jautėsi įsipareigoję įsikišti.
Atėnai padėjo ne vien iš altruizmo: Alkibiado, ekspedicijos vado, skatinami, jie įžiūrėjo visos Sicilijos užkariavimo viziją. Sirakūzai, svarbiausias Sicilijos miestas, buvo vos mažesnis už Atėnus ir visos Sicilijos užkariavimas suteiktų Atėnams daug resursų. Esant pasiruošimo išplaukti pabaigai, Atėnų hermos (religinės statulos) buvo išniekintos ir Alkibiadas buvo tuo apkaltintas. Alkibiadas reikalavo teismo, kad būtų išteisintas prieš prasidedant ekspedicijai. Bet atėniečiai jį išleido į kelionę be teismo (daugelis mano, kad būtų suorganizuotas geresnis sąmokslas). Atvykęs į Siciliją Alkibiadas buvo atšauktas teismui. Bijodamas, kad bus neteisingai nubaustas, Alkibiadas pabėgo į Spartą, o ekspedicijos vadu tapo . Alkibiadas informavo spartiečius, kad Atėnai ketina užkariauti Siciliją, ja pasinaudoti kaip tramplinu užimti Italijai, o jos išteklius panaudoti nugalint Spartą ir jos sąjungininkus.
Atėnų pajėgas sudarė 100 laivų, 5 tūkst. pėstininkų ir lengvai šarvuotų dalinių. Kavaleriją sudarė 30 arklių ir nė iš tolo neprilygo didelei ir gerai treniruotai Sirakūzų kavalerijai. Išlipus Sicilijoje keli miestai prisijungė prie Atėnų pusės. Užuot iš karto puolęs, Nikijas delsė ir 415 m. pr. m. e. Sirakūzai beveik nenukentėjo. Atėjus žiemai, atėniečiai atsitraukė ir rinko sąjungininkus, ruošėsi sunaikinti Sirakūzus. O iš Spartos Sirakūzams į pagalbą atvyko generolas su pastiprinimu. Atvykęs jis surinko armiją iš kelių Sicilijos miestų ir išvyko nutraukti Sirakūzų apsiausties. Gilipas tapo Sirakūzų armijos vadu, keliuose mūšiuose nugalėjo Atėnus ir sutrukdė jiems įsiveržti į miestą.
Nikijas paprašė Atėnų pastiprinimo. Tam buvo išrinktas Demostenas, kuris vadovavo kitai ekspedicijai į Siciliją, kuri prisijungė prie Nikijo. Įvyko keletas mūšių kuriuose vėl laimėjo atėniečiai. Demostenas siūlė atsitraukti į Atėnus, bet Nikijas iš pradžių priešinosi. Po keleto pralaimėjimų Nikijas nusileido, kol pasirodė blogas ženklas – mėnulio užtemimas, atidėjęs atsitraukimą. Atidėliojimas brangiai atsiėjo, nes atėniečiai buvo priversti kautis dideliame Sirakūzų vadinamajame Didžiojo uosto jūrų mūšyje. Atėniečiai buvo visiškai nugalėti. Demostenas ir Nikijas pasitraukė į krašto gilumą ieškodami sąjungininkų. Galingo Atėnų laivyno likučius Sirakūzų kavalerija be gailesčio išžudė ar paėmė vergijon.
Antrasis karas
Sparta nepasitenkino tik pagalba Sirakūzams ir nusprendė pradėti karą su Atėnais. Patarti Alkibiado, jie įtvirtino Decelėją prie Atėnų ir nuolat trukdė Atėnams naudotis žeme. Decelėjos fortas trukdė tiekimą sausuma ir viską reikėjo atgabenti tik laivynu, o tai buvo brangu. Blogiausia, kad sidabro kasyklos buvo sunaikintos, o Decelėjos hoplitai išlaisvino 20 tūkst. Atėnų vergų. Nykstant iždui ir tūkstančio talentų atsarginiam fondui Atėnai buvo priversti padidinti mokesčius sąjungininkams, taip didindami įtampą ir maišto grėsmę imperijoje.
Peloponeso lygos miestai pasiuntė Sirakūzams dar daugiau karių, kad Atėnai pasitrauktų. Bet atėniečiai į Siciliją išsiuntė naują 100 laivų, 5 tūkst. karių ekspediciją. Gilipo vadovaujami Sirakūzai nugalėjo ekspediciją sausumoje ir jis skatino Sirakūzus pastatyti laivyną, kuris nugalėtų atėniečius, kai jie bandys trauktis. Atėnų armija, besitraukdama link draugiškų Sicilijos miestų, buvo padalinta ir nugalėta. Beveik visi pateko į vergiją.
Po Atėnų pralaimėjimo Sicilijoje buvo manoma, kad jų imperijos galas arti. Atėnų iždas buvo tuščias, dokai tušti, o jaunimas žuvęs ar įkalintas svetimuose kraštuose. Jie neįvertino Atėnų imperijos jėgos, bet grėsė valstybės žlugimas.
Atėnų atsigavimas
Po Sicilijos ekspedicijos Sparta skatino maištus tarp Atėnų sąjungininkų ir didžioji Jonijos dalis sukilo prieš Atėnus. Sirakūzai atsiuntė savo laivyną Spartai, o Persija rėmė Spartą laivais ir pinigais. Maištas grėsė pačiuose Atėnuose.
Atėnai išliko dėl keleto priežasčių. Pirma, jų priešams labai trūko energijos. Korintas ir Sirakūzai užtruko atgabenti savo laivynus į Egėjo jūrą, o kiti Spartos sąjungininkai irgi lėtai tiekė karius ir laivus. Sukilę Jonijos miestai tikėjosi apsaugos ir daugelis jų grįžo į Atėnų globą. Persai taip pat veikė lėtai, žlugdydami mūšių planus. Tikriausiai svarbiausia tai, kad Spartos pareigūnai nebuvo apmokyti diplomatijos ir buvo nejautrūs politikai ir jos neišmanė.
Atėnai karo pradžioje buvo atsidėję 100 laivų ir tam tikrą pinigų sumą, kuri turėjo būti panaudota būtiniausiu atveju.
Šie laivai nebuvo demobilizuoti ir iki karo pabaigos buvo Atėnų laivyno branduoliu. Atėnuose įvyko oligarchinis perversmas, kurį įvykdė 400 žmonių. Taika su Sparta tapo galima, bet Samo saloje įsikūręs laivynas atsisakė pripažinti naują valdžią. 411 m. pr. m. e. Atėnų laivynas susikovė su Sparta Simės mūšyje. Po to laivyno vadu tapo iš Spartos grįžęs Alkibiadas. Dėl jų pasipriešinimo per dvejus metus Atėnuose buvo atkurta demokratija.
Alkibiadas, nors pasmerktas kaip išdavikas, vis dar turėjo įtakos Atėnuose. Jis sutrukdė laivynui užpulti Atėnus ir grąžino demokratiją švelnesniu spaudimu. Jis taip pat įtikino laivyną kautis Kiziko mūšyje 410 m. pr. m. e. Čia Spartos laivynas buvo sunaikintas, o Atėnų imperijos finansinis pagrindas atkurtas.
Lysandro triumfas ir Atėnų pasidavimas
Po mažos Spartos laivyno, vadovaujamo talentingo generolo Lisandro, pergalės Nocijaus mūšyje 406 m. pr. m. e., Atėnai nebeišrinko Alkibiado generolu ir jis išvyko iš miesto. Jis daugiau niekada nevedė atėniečių į mūšį. Po to Atėnai laimėjo Arginusų mūšyje. Spartos generolas Kalikatridas prarado 70 laivų, o Atėnai 25. Bet dėl blogo oro atėniečiai negalėjo pribaigti Spartos laivyno ar išgelbėti skęstančių įgulų. Nepaisant pergalės, nesėkmės sukėlė nepasitenkinimą Atėnuose ir kontroversišką teismą. Po teismo šešiems aukštiems laivyno pareigūnams buvo įvykdyta mirties bausmė. Po to laivynas turėjo kautis demoralizuotas ir be talentingiausių lyderių.
Priešingai nei anksčiau buvę generolai, Lisandras nebuvo Spartos aristokratijos narys ir gerai išmanė jūrų mūšius. Jis buvo talentingas diplomatas ir palaikė gerus santykius su Persijos princu Kyru, Darijaus II sūnumi. Pasinaudodamas aplinkybėmis, Spartos laivynas patraukė į Helespontą, iš kur Atėnams buvo tiekiami grūdai. Iškilus bado grėsmei Atėnų laivynas buvo priverstas sekti paskui. Sumania strategija Lisandras visiškai sutriuškino Atėnų laivyną 405 m. pr. m. e. Egospotamų mūšyje, sunaikindamas 168 laivus ir paimdamas į nelaisvę 3–4 tūkst. jūreivių. Tik 12 laivų pabėgo, iš kurių keli išplaukė pas Kyrą su strategu Kononu, kuris nenorėjo būti teisiamas liaudies susirinkimo.
404 m. pr. m. e. išsekinti bado ir ligų Atėnai pasidavė, o netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir sąjungininkai. Samo demokratai išsilaikė iki pabaigos ir jiems buvo leista pabėgti gelbstint gyvybes. Atėnai neteko sienų, laivynų ir užjūrio valdų. Korintas ir Tėbai reikalavo miestą sunaikinti, o piliečius paversti vergais. Bet Sparta pareiškė negriausianti miesto, kuris naudingai tarnavo iškilus grėsmei (Persų karai) ir įvedė Atėnuose savo sistemą. Atėnai „turėjo tuos pačius priešus ir draugus“ kaip ir Sparta.
Taip pasielgdama Sparta buvo ne tik aršiausia Atėnų priešė, bet ir jų išgelbėtoja, nes nei Korintas, nei Tėbai negalėjo pasipriešinti jos sprendimui.
Karo pasekmės
- Kare dalyvavę poliai nusilpo, subyrėjo sudarytos sąjungos,
- Nusilpo politinė graikų vienybė,
- Atėnai prarado savo vadovaujamą karinį, ekonominį ir politinį vaidmenį Graikijoje,
- Susidarė palankios sąlygos sustiprėjusiems kaimynams (Makedonijai) užkariauti Graikiją.
Išnašos
- Kagan, The Peloponnesian War, 488.
- Fine, The Ancient Greeks, 528–33.
- Kagan, The Peloponnesian War, Introduction XXIII–XXIV.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Peloponeso karas, Kas yra Peloponeso karas? Ką reiškia Peloponeso karas?
Peloponeso karas gr Peloponnhsiakos Polemos Antikos karas 431 404 m pr m e vykes tarp Atenu imperijos ir Peloponeso lygos kuriai vadovavo Sparta Istorikai kara tradiciskai dalina į tris fazes 431 421 m pr m e Archidamo karas Sparta daug kartu įsiverze į Atika o Atenai naudodamiesi laivyno pranasumu niokojo Peloponeso pakrantes ir tuo pat metu bande nuslopinti neramumus savo imperijoje Laikotarpis pasibaige 421 m pr m e Nikijo taika 421 413 m pr m e Atsinaujina susiremimai Peloponese 415 m pr m e Atenai issiunte ekspedicija į Sirakuzus Sicilijoje kuri nepasiseke ir 413 m pr m e visos Atenu pajegos buvo sunaikintos Tai sukele paskutinį kara 413 404 m pr m e Decelejos Jonijos karas Spartai į pagalba atejo Persija skatinusi maistus Atenams pavaldziuose Egejo juros ir Jonijos miestuose pakenkdama Atenu imperijai ir palauzdama laivyno pranasuma Atenu laivyno sutriuskinimas Egospotamu musyje veiksmingai uzbaige Peloponeso kara ir Atenai kitais metais pasidave Raudonai pazymeti Atenai ir ju sajungininkai melynai Sparta ir jos sajungininkai Peloponeso lyga Karas pakeite senoves Graikijos pasaulį Pries kara buve galingiausiu Graikijos miestu Atenai prarado visa galia ir buvo beveik pavergti o Sparta tapo stipriausia valstybe Zala ekonomikai buvo juntama visoje Graikijoje Peloponese paplito skurdas Atenai buvo visai nusiaubti ir niekada neatgavo prieskarinio klestejimo Karas sukele pasikeitimus visuomeneje demokratiski Atenai ir aristokratiska Sparta reme jiems palankias politines frakcijas visoje Graikijoje tad pilietinis karas tapo įprastu reiskiniu graiku pasaulyje Graiku kariavimas anksciau buves formalus ir ribotas tapo visuotinemis kautynemis tarp poliu miestu valstybiu kurias lydejo neįtiketinas ziaurumas Sulauzyti kulturiniai ir religiniai tabu nusiaubti dirbami laukai sugriauti miestai Peloponeso karas zymi aukso amziaus ir dramatisko V a pr m e pabaiga Graikijoje Archidamo karasSpartos ir jos sajungininkai isskyrus Korinta isimtinai remesi sausumos pajegomis ir galejo surinkti milziniskas armijas kurios buvo beveik nenugalimos Atenu imperija nors įkurta Atikos pusiasalyje pasklido po visas Egejo juros salas ir Atenai krovesi turtus is tu salu mokamu mokesciu Atenai turejo stipru laivyna tad priesininkai beveik negalejo susiremti lemiamame musyje Spartos strategija per pirma kara pavadinta Spartos karaliaus vardu buvo įsiverzti į zemes supancias Atenus Nors invazija atkirto Atenus nuo derlingu zemiu rysys su jura isliko ir miestas smarkiai nekentejo Daug Atikos gyventoju paliko savo ukius ir apsigyveno uz vadinamuju Ilguju sienu kurios junge Atenus su Pirejo uostu Spartieciai okupuodavo Atika trims savaitems nes tradiciskai pagal hoplitu kariavimo buda kareiviai tikedavosi grįzti namo nuimti derliaus Be to Spartos vergu vadinamu helotais ilgai nebuvo galima palikti be prieziuros Ilgiausia Spartos invazija buvo 430 m pr m e ir truko tik 40 dienu Atenus ir Pirejo uosta jungiancios Ilgosios sienos Atenams is pradziu vadovavo strategas generolas Periklis patares tautieciams vengti atviru musiu su didesne gerai treniruotu hoplitu armija ir pasikliauti laivynu Stipriausias Graikijoje Atenu laivynas pradejo puolima ir laimejo prie Taciau 430 m pr m e Atenuose kilo maro epidemija Sis maras nusiaube sausakimsa miesta ir ilgainiui buvo viena is pagrindiniu pralaimejimo priezasciu Nuo jo mire 30 tukst pilieciu tarp ju daug kareiviu jureiviu Periklis ir jo sunus Mire apie ketvirtis Atenu gyventoju Atenams truko kariu ir net uzsienio samdiniai nenorejo samdytis miestui kencianciam nuo maro Maro baime buvo tokia didele kad Sparta nustojo verztis į Atika bijodama kad uzsikres jos kareiviai Po Periklio mirties Atenai nusigreze nuo jo konservatyvios gynybines strategijos ir nusprende kariauti agresyviau Labai didele įtaka tuo metu Atenu demokratijai turejo karingai nusiteikusiu grupuociu lyderis Naujo generolo nepainioti su oratoriumi Demostenu vadovaujama armija sekmingai tese Peloponeso pakranciu antpuolius Atenai pradejo aktyviau veikti Beotijoje ir Etolijoje ir state įtvirtintus postus aplink Peloponesa Vienas is tu postu buvo prie mazoje Sfakterijos saloje kur pirmo karo sekme pasisuko į Atenu puse Pilo postas smoge į silpniausia Spartos vieta jos priklausomybe nuo helotu Spartos vergai dirbdavo laukus kol pilieciai treniruodavosi buti kareiviais Si sistema leido egzistuoti Spartai bet Pilo postas pradejo vilioti pabegti norincius helotus Be to Atenu skatinamo visuotinio helotu sukilimo baime priverte Sparta veikti Taciau Demostenas pergudravo spartiecius ir ju kareiviu burys įstrigo Sfakterijos saloje Taciau begant savaitems paaiskejo kad Demostenas nesugeba to burio sunaikinti Pasigyres liaudies susirinkime kad gali greitai padaryti gala siam reikalui nepatyres Kleonas laimejo Pilo musį ir su juo susijusį Sfakterijos musį 425 m pr m e Atenai į nelaisve paeme 300 400 hoplitu kurie buvo svarbus derybu objektas Po musio Spartos generolas surinko didele sajungininku ir helotu armija kad uzimtu Atenu kolonija ir galios saltinį nes miestas kontroliavo greta esancias sidabro kurį Atenai naudojo finansuoti karui kasyklas Reikia pazymeti kad istorikas Tukididas tuo metu buvo Atenu generolas ir del jo nesugebejimo sustabdyti Brasida jis buvo istremtas is Atenu Tukididas atvyko per velai kad padetu pajegoms ginancioms Amfipolį Po to buvusiam Amfipolio musyje Kleonas ir Brasidas zuvo Atenai ismaine įkaitus uz Brasido uzimtus miestus ir pasirase su Sparta taikos sutartį Nikijo taikaMirus Kleonui ir Brasidui didziausiems karo salininkams abejose pusese buvo pasirasyta Nikijo taika trukusi seserius metus Taciau tai buvo nuolatiniu susiremimu Peloponese ir aplink jį metas Nors Sparta susilaike nuo veiksmu kai kurie jos sajungininkai pradejo kalbeti apie maista Juos skatino Argas galinga Peloponeso valstybe nepriklausoma nuo Spartos Su Atenu parama Argas sekmingai sudare Peloponeso demokratisku valstybiu sajunga prie kurios prisidejo tokios galingos to meto valstybes kaip Mantineja ir Elis Pirmos Spartos pastangos sunaikinti sajunga nepavyko ir iskilo gresme Spartos karaliaus vadovavimui Įsidrasines Argas ir sajungininkai su mazu buriu is Atenu pajudejo uzimti Tegejos miesta prie Spartos Mantinejos musis buvo didziausias sausumos musis per visa Peloponeso kara Sparta ir Tageja pasitiko jungtine Argo Atenu Mantinejos ir Arkadijos armija Is pradziu sajungininkai patyre sekme bet nesugebejo uzsitikrinti pergales ir juos nugalejo elitiniai Spartos daliniai Sparta svente absoliucia pergale demokratine sajunga isiro ir dauguma jos nariu buvo sugrazinti į Peloponeso lyga Mantinejos musis apsaugojo Sparta nuo visisko pralaimejimo ir įtvirtino jos hegemonija Peloponese Sicilijos ekspedicijaSeptynioliktais karo metais atejo pranesimas kad tolimas Atenu sajungininkas Sicilijoje buvo uzpultas Sirakuzu Sirakuzu gyventojai etniskai buvo dorenai kaip spartieciai o atenieciai ir ju sajungininkai Sicilijoje jonenai Atenai jautesi įsipareigoje įsikisti Atenai padejo ne vien is altruizmo Alkibiado ekspedicijos vado skatinami jie įziurejo visos Sicilijos uzkariavimo vizija Sirakuzai svarbiausias Sicilijos miestas buvo vos mazesnis uz Atenus ir visos Sicilijos uzkariavimas suteiktu Atenams daug resursu Esant pasiruosimo isplaukti pabaigai Atenu hermos religines statulos buvo isniekintos ir Alkibiadas buvo tuo apkaltintas Alkibiadas reikalavo teismo kad butu isteisintas pries prasidedant ekspedicijai Bet atenieciai jį isleido į kelione be teismo daugelis mano kad butu suorganizuotas geresnis samokslas Atvykes į Sicilija Alkibiadas buvo atsauktas teismui Bijodamas kad bus neteisingai nubaustas Alkibiadas pabego į Sparta o ekspedicijos vadu tapo Alkibiadas informavo spartiecius kad Atenai ketina uzkariauti Sicilija ja pasinaudoti kaip tramplinu uzimti Italijai o jos isteklius panaudoti nugalint Sparta ir jos sajungininkus Atenu laivyno kelias į Sirakuzus Atenu pajegas sudare 100 laivu 5 tukst pestininku ir lengvai sarvuotu daliniu Kavalerija sudare 30 arkliu ir ne is tolo neprilygo didelei ir gerai treniruotai Sirakuzu kavalerijai Islipus Sicilijoje keli miestai prisijunge prie Atenu puses Uzuot is karto puoles Nikijas delse ir 415 m pr m e Sirakuzai beveik nenukentejo Atejus ziemai atenieciai atsitrauke ir rinko sajungininkus ruosesi sunaikinti Sirakuzus O is Spartos Sirakuzams į pagalba atvyko generolas su pastiprinimu Atvykes jis surinko armija is keliu Sicilijos miestu ir isvyko nutraukti Sirakuzu apsiausties Gilipas tapo Sirakuzu armijos vadu keliuose musiuose nugalejo Atenus ir sutrukde jiems įsiverzti į miesta Nikijas paprase Atenu pastiprinimo Tam buvo isrinktas Demostenas kuris vadovavo kitai ekspedicijai į Sicilija kuri prisijunge prie Nikijo Įvyko keletas musiu kuriuose vel laimejo atenieciai Demostenas siule atsitraukti į Atenus bet Nikijas is pradziu priesinosi Po keleto pralaimejimu Nikijas nusileido kol pasirode blogas zenklas menulio uztemimas atidejes atsitraukima Atideliojimas brangiai atsiejo nes atenieciai buvo priversti kautis dideliame Sirakuzu vadinamajame Didziojo uosto juru musyje Atenieciai buvo visiskai nugaleti Demostenas ir Nikijas pasitrauke į krasto giluma ieskodami sajungininku Galingo Atenu laivyno likucius Sirakuzu kavalerija be gailescio iszude ar paeme vergijon Antrasis karasSparta nepasitenkino tik pagalba Sirakuzams ir nusprende pradeti kara su Atenais Patarti Alkibiado jie įtvirtino Deceleja prie Atenu ir nuolat trukde Atenams naudotis zeme Decelejos fortas trukde tiekima sausuma ir viska reikejo atgabenti tik laivynu o tai buvo brangu Blogiausia kad sidabro kasyklos buvo sunaikintos o Decelejos hoplitai islaisvino 20 tukst Atenu vergu Nykstant izdui ir tukstancio talentu atsarginiam fondui Atenai buvo priversti padidinti mokescius sajungininkams taip didindami įtampa ir maisto gresme imperijoje Peloponeso lygos miestai pasiunte Sirakuzams dar daugiau kariu kad Atenai pasitrauktu Bet atenieciai į Sicilija issiunte nauja 100 laivu 5 tukst kariu ekspedicija Gilipo vadovaujami Sirakuzai nugalejo ekspedicija sausumoje ir jis skatino Sirakuzus pastatyti laivyna kuris nugaletu ateniecius kai jie bandys trauktis Atenu armija besitraukdama link draugisku Sicilijos miestu buvo padalinta ir nugaleta Beveik visi pateko į vergija Po Atenu pralaimejimo Sicilijoje buvo manoma kad ju imperijos galas arti Atenu izdas buvo tuscias dokai tusti o jaunimas zuves ar įkalintas svetimuose krastuose Jie neįvertino Atenu imperijos jegos bet grese valstybes zlugimas Atenu atsigavimas Alkibiado biustas Kapitolijuje romenu kopija pagal IV a pr m e originala Po Sicilijos ekspedicijos Sparta skatino maistus tarp Atenu sajungininku ir didzioji Jonijos dalis sukilo pries Atenus Sirakuzai atsiunte savo laivyna Spartai o Persija reme Sparta laivais ir pinigais Maistas grese paciuose Atenuose Atenai isliko del keleto priezasciu Pirma ju priesams labai truko energijos Korintas ir Sirakuzai uztruko atgabenti savo laivynus į Egejo jura o kiti Spartos sajungininkai irgi letai tieke karius ir laivus Sukile Jonijos miestai tikejosi apsaugos ir daugelis ju grįzo į Atenu globa Persai taip pat veike letai zlugdydami musiu planus Tikriausiai svarbiausia tai kad Spartos pareigunai nebuvo apmokyti diplomatijos ir buvo nejautrus politikai ir jos neismane Atenai karo pradzioje buvo atsideje 100 laivu ir tam tikra pinigu suma kuri turejo buti panaudota butiniausiu atveju Sie laivai nebuvo demobilizuoti ir iki karo pabaigos buvo Atenu laivyno branduoliu Atenuose įvyko oligarchinis perversmas kurį įvykde 400 zmoniu Taika su Sparta tapo galima bet Samo saloje įsikures laivynas atsisake pripazinti nauja valdzia 411 m pr m e Atenu laivynas susikove su Sparta Simes musyje Po to laivyno vadu tapo is Spartos grįzes Alkibiadas Del ju pasipriesinimo per dvejus metus Atenuose buvo atkurta demokratija Alkibiadas nors pasmerktas kaip isdavikas vis dar turejo įtakos Atenuose Jis sutrukde laivynui uzpulti Atenus ir grazino demokratija svelnesniu spaudimu Jis taip pat įtikino laivyna kautis Kiziko musyje 410 m pr m e Cia Spartos laivynas buvo sunaikintas o Atenu imperijos finansinis pagrindas atkurtas Lysandro triumfas ir Atenu pasidavimas Po mazos Spartos laivyno vadovaujamo talentingo generolo Lisandro pergales Nocijaus musyje 406 m pr m e Atenai nebeisrinko Alkibiado generolu ir jis isvyko is miesto Jis daugiau niekada nevede atenieciu į musį Po to Atenai laimejo Arginusu musyje Spartos generolas Kalikatridas prarado 70 laivu o Atenai 25 Bet del blogo oro atenieciai negalejo pribaigti Spartos laivyno ar isgelbeti skestanciu įgulu Nepaisant pergales nesekmes sukele nepasitenkinima Atenuose ir kontroversiska teisma Po teismo sesiems aukstiems laivyno pareigunams buvo įvykdyta mirties bausme Po to laivynas turejo kautis demoralizuotas ir be talentingiausiu lyderiu Priesingai nei anksciau buve generolai Lisandras nebuvo Spartos aristokratijos narys ir gerai ismane juru musius Jis buvo talentingas diplomatas ir palaike gerus santykius su Persijos princu Kyru Darijaus II sunumi Pasinaudodamas aplinkybemis Spartos laivynas patrauke į Helesponta is kur Atenams buvo tiekiami grudai Iskilus bado gresmei Atenu laivynas buvo priverstas sekti paskui Sumania strategija Lisandras visiskai sutriuskino Atenu laivyna 405 m pr m e Egospotamu musyje sunaikindamas 168 laivus ir paimdamas į nelaisve 3 4 tukst jureiviu Tik 12 laivu pabego is kuriu keli isplauke pas Kyra su strategu Kononu kuris nenorejo buti teisiamas liaudies susirinkimo 404 m pr m e issekinti bado ir ligu Atenai pasidave o netrukus ju pavyzdziu paseke ir sajungininkai Samo demokratai issilaike iki pabaigos ir jiems buvo leista pabegti gelbstint gyvybes Atenai neteko sienu laivynu ir uzjurio valdu Korintas ir Tebai reikalavo miesta sunaikinti o piliecius paversti vergais Bet Sparta pareiske negriausianti miesto kuris naudingai tarnavo iskilus gresmei Persu karai ir įvede Atenuose savo sistema Atenai turejo tuos pacius priesus ir draugus kaip ir Sparta Taip pasielgdama Sparta buvo ne tik arsiausia Atenu priese bet ir ju isgelbetoja nes nei Korintas nei Tebai negalejo pasipriesinti jos sprendimui Karo pasekmesKare dalyvave poliai nusilpo subyrejo sudarytos sajungos Nusilpo politine graiku vienybe Atenai prarado savo vadovaujama karinį ekonominį ir politinį vaidmenį Graikijoje Susidare palankios salygos sustiprejusiems kaimynams Makedonijai uzkariauti Graikija IsnasosKagan The Peloponnesian War 488 Fine The Ancient Greeks 528 33 Kagan The Peloponnesian War Introduction XXIII XXIV