Pasaulietinis humanizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sekuliarusis humanizmas, pasaulietinis humanizmas – humanistinė filosofija, kuri remiasi mokslu, etika ir teisingumu, ji visiškai atmeta religiją, kaip netinkamą pagrindą, kuriuo remiantis galima būtų daryti sprendimus.

Terminas „sekuliarusis humanizmas“ buvo sugalvotas XX a. tam, kad aiškiai atsiskirti nuo .

Pažiūros ir principai

• Įsitikinimai turi būti tiriami – religinės ir politinės dogmos negali būti laikomos absoliučia tiesa.
• Įrodymai, mokslinis metodas – kritinis mąstymas priimant žmogui svarbius sprendimus, misticizmo atsisakymas.
• Pilnatvė, kūrybingumas – individo ir visos žmonijos gerovės kėlimas.
• Tiesos paieškos – naujų duomenų, objektyvios tiesios ieškojimas.
• Šiapusinis gyvenimas – rūpinimasis šio, o ne pomirtinio gyvenimo gerove.
• Etika – individo laisvės ir atsakomybės kėlimas.
• Geresnio pasaulio kūrimas – įsitikinimas, kad besikeičiant idėjomis, remiantis gera valia, tolerancija, galima kurti progresyvesnį ir geresnį pasaulį.

Didžiausios organizacijos

(Human-Etisk Forbund), turi 72 000. narių. Rengia nereligines vardo suteikimo, vestuvių ir laidotuvių ceremonijas.

(International Humanist and Ethical Union). Skėtinė organizacija, vienijanti skeptikus, sekuliaristus, laisvamanius, ateistus, racionalistus visame pasaulyje. Įkurta 1952 m. Amsterdame. Organizacija reprezentuoja apie 3 milijonus humanistų iš 100 nacionalinių organizacijų ir 40 šalių, turi patarėjo statusą JTO.

Pagrindiniu savo dokumentu sekuliarūs humanistai laiko „Amsterdamo deklaraciją 2002“.