Parašiutas

Parašiutas – įtaisas, kuris krentančio žmogaus ar greitį sumažina iki saugaus, leidžiančio saugiai nusileisti.

Dalis šiuolaikinių parašiutų leidžia sklęsti ir nusileisti pasirinktoje vietoje. Parašiutai taip pat naudojami kaip stabdymo įtaisai aviacijoje, mažinantys stabdančio lėktuvo (ar daugkartinio naudojimo kosminio aparato) greitį ir trumpinantys stabdymo kelią.

Parašiutus naudoja kariai, kai reikia nusileisti į priešo teritoriją, lakūnai, kai tenka gelbėtis iš sugedusio ar pamušto lėktuvo. Parašiutas puikiai tinka kroviniams (pvz., maistui ir amunicijai) nuleisti į tas vietas, kur lėktuvai negali nusileisti.

Parašiutai naudojami sportui ir pramogai.

Istorija

Pirmą kartą parašiutas panaudotas 852 metais, kai bandyta nušokti nuo Kordobos bokšto. Nežinomas šuolininkas liko gyvas.

1178 metais nežinomas šuolininkas bandė nusileisti parašiutu nuo vieno iš Konstantinopolio bokštų, bet nusileisdamas susilaužė nemažai kaulų ir vėliau mirė.

Parašiuto eskizų rasta ir didžiojo italų dailininko, mokslininko ir inžinieriaus Leonardo da Vinči 1485 metų rankraščiuose.

1783 metais parašiutą iš naujo išrado prancūzas Sebastijanas Lenormandas, kuris, beje, ir pavadino šį įtaisą „parašiutu“.

1785 metais parašiutą išbandė Žanas Pjeras Blanšaras (Jean Pierre Blanchard), iš aukštai skrendančio oro baliono sėkmingai nuleisdamas šunį.

1793 metais pats Blanšaras išbandė šuolį parašiutu. Oro balionas pradėjo kristi, ir Blanšaras išsigelbėjo nusileisdamas parašiutu.

1890 m. Polas Letemanas (Paul Letteman) ir Paulius Katčenas (Kathchen Paulus) pagamino ir išbandė pirmąjį savaime išsiskleidžiantį parašiutą.

1912 metais JAV armijos kapitonas Albertas Beris (Albert Berry) pirmasis sėkmingai nusileido parašiutu iš lėktuvo.

Nuorodos

• Parašiutų istorija (liet. k);
• Parašiutizmas Lietuvoje Archyvuota kopija 2008-04-06 iš Wayback Machine projekto. (liet. k);
• The European Military Parachuting Association .