Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis

Pagrindinis puslapis | Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis

Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis – buvęs 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis, jungęs Panevėžį su Pastovimis (Baltarusija). Dar buvo žinomas kaip Švenčionių siaurasis geležinkelis,[1] o XX a. tarpukariu, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos, lietuviškoji dalis buvo žinoma kaip Panevėžio–Saldutiškio geležinkelis. Šiuo metu naudojama tik dalis istorinio ruožo – Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis, jį eksploatuoja įmonė „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“.

Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis VietaŠalys Lietuva,  BaltarusijaStočių skaičius22 stotysMiestaiPanevėžys – Troškūnai – Anykščiai – Utena – Švenčionėliai – Švenčionys – PastovysPagrindinė informacijaTipastarpmiestinisSavininkaiPirmoji privažiuojamųjų kelių bendrovėStatybų pradžia1894 m.Atidarymas1901 m.Uždarymas1972 m.Techninė informacijaIlgis215 kmVėžė750 mm vėžė
1520 mm vėžė (Švenčionėliai-Utena nuo 1974 m.)Išvystomas greitis25–70 km/h
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Geležinkelis atidarytas dviem etapais: 1) 1895 m. lapkričio 11 d. Švenčionėliai–Pastovys; 2) 1901 m. gegužės 13 d. Panevėžys–Švenčionėliai (nors ruožas atidarytas dar 1899 m. rugsėjo 28 d.). Nutiesti tiltai, įrengtos pervažos, pastatytos geležinkelio stotys, jose įrengti akmens grindiniai kroviniams krauti (kad prikrautų vežimų ratai nesmigtų į gruntą), vandens bokštai (garvežiams vandeniu pasipildyti). Garvežių kūrikai nuo anglies ir suodžių smarkiai išsitepdavo, tad visose stotyse, kur garvežiai būdavo pildomi vandeniu ir anglimi, buvo pastatytos pirtys (Anykščiuose, Troškūnuose, Surdegyje, Raguvėlėje, Panevėžio depe ir kt.).[2]

Istorija

redaguoti

Rusijos imperijai nutiesus plačiųjų geležinkelių tinklą (dabartinę Lietuvos teritoriją kirto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir Liepojos–Romnų geležinkelis), imtasi statyti privežamuosius siauruosius geležinkelius. 1894 m. birželio 27 d. Pirmoji privažiuojamųjų kelių bendrovė, kuriai vadovavo Saldutiškio dvaro dvarininko A. Jaloveckio sūnus Boleslovas Jaloveckis, gavo caro valdžios leidimą tiesti ir eksploatuoti Panevėžio–Pastovių siaurojo geležinkelio liniją.[3] 1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta pirmoji linijos atkarpa Švenčionėliai–Pastovys (70,4 km),[4] joje prasidėjo reguliarus traukinių eismas. Tai buvo pirmoji 750 mm vėžė Rusijos imperijoje.[5] Bėgių ilgis buvo 8,5 metro, piltos 2,9 metro aukščio sankasos, 1 km kelio teko 1660 pabėgių.[6] 1896–1897 m. nuo Pastovių linija pratęsta iki Varapajevos ir Gluboko.[7]

1897 m. pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio–Švenčionėlių atkarpa, kurioje įrengtos Troškūnų ir Utenos geležinkelio stotys, 4 platformos, 5 prasilenkimo keliai. Atkarpoje įrengtos 39 akmeninės pralaidos, pastatyti 99 mediniai tiltai per upes ir kelius, didžiausias iš jų – apie 100 m ilgio Anykščių geležinkelio tiltas. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Pabėgiai buvo dedami mediniai.[8] Darbinių traukinių eismas atkarpa prasidėjo 1899 m. rugsėjo 28 d., oficialus atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d.[9][10] Ta proga Panevėžyje vyko iškilmės – stačiatikių pamaldos, kaspiną perkirpo inžinierius B. Jaloveckis, grojant Panevėžio įgulos pėstininkų (rus. 179 Усть-Двинский) orkestrui sugiedotas imperijos himnas.[11] Šis viso ruožo atidarymas įvyko po to, kai buvo nutiestas Švenčionėlių–Panevėžio ruožas (136 varstai 146 sieksniai).[12]Tiesimo darbams finansuoti išleistos 1,7698 mln. rublių emisijos, 100 rublių vertės akcijos-obligacijos, užtikrinančios 5 proc. kasmetinį pelną. Akcijas-obligacijas be kitų pasirašė ir B. Jaloveckis.[13] Iš viso Panevėžio–Pastovių ruožo statybos kainavo 4,3 mln. rublių.[14] Ruožas daugiausia naudotas medienai iš smarkiai kertamų Rytų Lietuvos miškų vežti.[15]

Iš viso Panevėžio–Pastovių geležinkelio ilgis siekė 215 km, jame buvo įrengtos 22 stotys.[16][17] Geležinkelio nutiesimas paskatino aplinkinių gyvenviečių urbanizaciją, prekybos vystymąsi.[4] Be keleivių geležinkeliu gabenta mediena, linų pluoštas, maisto pramonės žaliavos ir produktai.[13] Geležinkelio riedmenis prižiūrėjo ir remontavo du depai – Švenčionėliuose (12 vietų) ir Panevėžyje (2 vietų), riedmenų ūkį sudarė 15 garvežių, 112 krovininių vagonų, 58 keleiviniai vagonai, 6 pašto vagonai, 154 krovinių platformos. 1903 m. pervežta 65 tūkst. tonų krovinių ir 40,6 tūkst. keleivių,[18] 1911 m. – 19,5 tūkst. tonų miško ir apie 5 tūkst. tonų grūdų.[19]

I pasaulinio karo metais Pastovių–Gluboko ruožas perkaltas į plačiąją vėžę, kuri 1916 m. pratęsta iki Kruleuščynos. Nuo Lentupio stoties siaurojo geležinkelio atšaka nutiesta iki Kanstantinavos ir Kabilninko.[7] Baigiantis I pasauliniam karui ir Rusijoje įvykus Spalio revoliucijai, Švenčionėlių siaurasis geležinkelis priskirtas sovietų Spalio geležinkeliui,[20] nors nėra aišku, ar tai Panevėžio–Pastovių, ar kitas nuo Švenčionėlių besidriekęs geležinkelis.

1919 m. birželio 2 d. iš Panevėžio į Uteną išvyko pirmasis nepriklausomos Lietuvos siaurojo geležinkelio traukinys.[21] 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą iki Kaltanėnų, paskutinė Lietuvos teritorijoje likusi geležinkelio stotis buvo Kiauneliškyje, o bėgiai tarp Kiauneliškio ir Švenčionėlių nuardyti.[10] 125 km ilgio reisas Panevėžys–Kuktiškės tuo metu kelyje užtrukdavo 4 valandas.[13] XX a. 4-ajame dešimtmetyje Pirmoji privažiuojamųjų kelių bendrovė bylinėjosi su Lietuvos Respublika dėl atlyginimo už neteisėtą Panevėžio–Saldutiškio linijos perėmimą ir eksploatavimą, Lietuvos interesus čia gynė Mykolas Riomeris.[22] Geležinkelio ruože maksimalus leistinas traukinių greitis buvo 25 varstai per valandą, bet 1938–1939 m. visi geležinkelio bėgiai buvo pakeisti ilgesniais, stambesniais ir tvirtesniais, dėl ko traukiniai jau išvystydavo 35–50 km/h greitį.[7]

1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, atkarpa Kiauneliškis–Švenčionėliai atstatyta per tris rudens savaites, pastatyti tiltai per Kiauną (45 m ilgio) ir Žeimeną (35 m ilgio), 35 m ilgio viadukas. Tiesimo darbus padėjo atlikti savanoriai talkininkai iš Kurklių, Antaliedės, Peliagrindos, Mykoliškių ir kitų kaimų. Traukinių eismas visame Panevėžio–Švenčionėlių ruože atnaujintas 1939 m. lapkričio 24 d.[23]

1937–1938 m. nutiestas 750 mm vėžės ruožas Panevėžys–Joniškėlis. XX a. pradžioje buvo numatytas ruožas Troškūnai–Ukmergė, tačiau jis liko neįgyvendintas.[21] 1940 m. Švenčionėlių stotis turėjo siaurajai vėžei pritaikytus 8 garvežius.[24]

1972–1974 m. 50 km ilgio atkarpa Utena–Švenčionėliai buvo perdaryta į 1520 mm vėžę.[25][26] Pradėtas ir 92,8 km ilgio atkarpos Panevėžys–Utena perdarymas, numatyta sąmatinė projekto vertė – 27 mln. rublių.[27] 1972 m. gruodį iš Švenčionėlių išvyko paskutinis siaurojo geležinkelio traukinys, 1973 m. pradėta ardyti bėgius.[24] Neperdaryta geležinkelio dalis (Švenčionėliai–Pastovys) išardyta kaip nenaudinga, pakeičiant krovinių ir keleivių vežimą autotransportu.[25][21] Geležinkelio ruožas Utena–Anykščiai buvo išardytas, pradėti plačiojo geležinkelio tiesimo darbai atskiruose ruožuose. 1975 m. sausį atidarytas atnaujintas ruožas.[28] Beveik pilnai buvo nutiestas kelių kilometrų ruožas nuo Utenos plačiojo geležinkelio stoties su dviem viadukais virš automobilių kelių ir tiltu, pakloti bėgiai, tačiau geležinkelio tiesimo darbai sustojo ir 1992 m. ruožas išardytas.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo naudojamas liko Panevėžio–Rubikių originalios vėžės ruožas, naudotas kvarcinio smėlio ir keleivių pervežimui. 1987 m. vasarą ruože Anykščiai–Rubikiai kursavo jaunųjų geležinkelininkų aptarnaujamas traukinys „Nykštukas“, savo veiklą baigęs po kelių vasarų dėl finansavimo stygiaus.[25] 1999 m. nutrauktas krovinių vežimas Panevėžio–Rubikių ruože, 2001 m. kovo 24 d. atšaukti ir reguliarūs šio ruožo keleiviniai reisai.[29][13] Tų pačių metų kovo 25 d. nutrauktas keleivinių traukinių eismas Utenos–Švenčionėlių atkarpoje.[30]

Stotys

redaguoti
  • Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis (išlikusi originali 750 mm vėžė, vyksta pramoginiai reisai):
    • Panevėžio geležinkelio stotis, 2014 m. atkurta senoji siaurojo geležinkelio stotis
    • Taruškų geležinkelio stotelė
    • Rekstino miškas
    • Bajoriškiai
    • Raguvėlės geležinkelio stotis
    • Surdegio geležinkelio stotis
    • Vašuokėnų geležinkelio stotelė
    • Troškūnų geležinkelio stotis
    • Pagojės geležinkelio stotelė
    • Anykščių geležinkelio stotis
    • Žažumbrio geležinkelio stotelė
    • Bičionių geležinkelio stotelė
    • Rubikių geležinkelio stotis
  • Rubikių–Utenos atkarpa (išardyta):
    • Rubikių geležinkelio stotis
    • Trumbatiškio geležinkelio stotis
    • Stabulankių geležinkelio stotelė
    • Utenos siaurojo geležinkelio stotis (priklauso Utenos kraštotyros muziejui, yra išlikęs vandentiekio bokštas)[31]
  • Utenos–Švenčionėlių geležinkelio atkarpa (1972–1974 m. perdaryta į 1520 mm vėžę, keleivinis susisiekimas nutrauktas 2001 m.):
    • Utenos siaurojo geležinkelio stotis
    • Degulių geležinkelio stotis, pastatyta 1937 m.[10]
    • Kuktiškių geležinkelio stotis, sudegusi 1944 m.[10]
    • Saldutiškio geležinkelio stotis
    • Kiauneliškio geležinkelio stotis
    • Kaltanėnų geležinkelio stotis
    • Švenčionėlių geležinkelio stotis, kurioje siaurojo geležinkelio stotis neišlikusi[24]
  • Švenčionėlių–Pastovių atkarpa (išardyta):
    • Švenčionėlių geležinkelio stotis
    • Kvederiškė[24]
    • Drūstėnai[24]
    • Ragaučina[24]
    • Švenčionių geležinkelio stotis
    • Lentupio geležinkelio stotis
    • Razlohų geležinkelio stotelė[32]
    • Adutiškio geležinkelio stotis
    • Pastovių geležinkelio stotis

Riedmenys

redaguoti

Traukiniai važinėjo 25–70 km/h greičiu.[13] XX a. tarpukariu prekės ir keleiviai buvo vežami T3 serijos garvežiais. Panevėžio–Utenos ruože kelionė užtrukdavo 6 valandas. Vasarą garvežiai būdavo pakrauti iki 70 tonų, žiemą – iki 60 tonų. Vėliau imta naudoti vokiškus T4 serijus garvežius ir čekų „Škoda“ P5 serijos garvežius, kurie galėjo vežti daug sunkesnius krovinius 40–50 km/h greičiu. Vieni galingiausių garvežių vadinti „čekais“ – jie kursavo Panevėžio–Švenčionėlių ruože, kur gabendami 600–800 tonų krovinius jie išvystydavo 50–60 km/h greitį, o kelionė užtrukdavo apie 7 valandas.[2]

Taip pat skaitykite

redaguoti
  • Panevėžio–Rubikių siaurasis geležinkelis
  • Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis
  • Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis
  1. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 15
  2. Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai (sudarė Eligijus Juvencijus Morkūnas). – Kaunas, Terra Publica, 2013, ISBN 978-609-8090-28-4. // psl. 47–48
  3. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 15
  4. . 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  5. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 63
  6. Algirdas Trinkūnas. Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai. – Utena, Utenos spaustuvė, 2007. // psl. 19–20.
  7. Ramunė Čebručenko. Švenčionėlių siaurasis geležinkelis. 2019-09-09, Voruta.lt (tikrinta 2026-01-20).
  8. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 67
  9. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 65
  10. Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  11. Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai (sudarė Eligijus Juvencijus Morkūnas). – Kaunas, Terra Publica, 2013, ISBN 978-609-8090-28-4. // psl. 45
  12. Афонина Г. М. (сост.). Краткие сведения о развитии отечественных железных дорог с 1838 по 1990 гг. – Москва, 1995. // psl. 63
  13. Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
  14. А. Никитин. Постройка и эксплуатация узкоколейных подъездных железных дорог. – СПб., 1909. // psl. 113
  15. Geležinkelio transportas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
  16. Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija. Siaurukas.eu (tikrinta 2026-01-10).
  17. Antanas Gravrogkas. Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis. Kaunas, 1929.
  18. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 24
  19. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 18
  20. Афонина Г. М. (сост.). Краткие сведения о развитии отечественных железных дорог с 1838 по 1990 гг. – Москва, 1995. // psl. 95
  21. Iveta Taparauskaitė. Lietuvos geležinkelių raida. Žiemgala, 2010, Nr. 2, p. 32-37.
  22. Ieva Deviatnikovaitė. Geležinkelio Panevėžys-Saldutiškis byla M. Römerio dienoraščiuose. – Jurisprudencija, 2022, Nr. 29 (2), p. 182-212.
  23. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 43
  24. Jakštas, Algis. . Švenčionių kraštas. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
  25. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 66
  26. Aukštaitijos keliais ir šunkeliais
  27. Geležinkelis Utena – Panevėžys
  28. Г. И. Косаковский (Gerasimas Kosakovskis). Железные дороги Литвы (Lietuvos geležinkeliai). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 234
  29. Ona Stasiukaitienė. Siaurasis Lietuvos geležinkelis. – Vilnius, „Versus aureus“, 2010. ISBN 978-9955-34-258-8 // psl. 68
  30. „"Lietuvos geležinkeliai" nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2001-03-13. Nuoroda tikrinta 2024-03-15.
  31. Prisimintas siaurasis Aukštaitijos krašto geležinkelis 2017-02-03 iš Wayback Machine projekto.
  32. „Первое ОПП (Свенцянско-Березвечская ж.д.)“. Suarchyvuota iš originalo 2014-01-05. Nuoroda tikrinta 2018-05-15.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis, Kas yra Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis? Ką reiškia Panevėžio–Pastovių siaurasis geležinkelis?

Pagrindinis puslapis | Į viršų