Panamos istorija

Pagrindinis puslapis | Panamos istorija

Panamos istorija (isp. Historia de Panamá) − tai istorija apie Panamos sąsmaukos regioną.

Panamos istorija
Sąsmauka-Kolumbija
Tiera Firmė:
Veragva, Auksinė Kastilija
Panamos audiencija
Gvatemalos audiencija
Panamos audiencija (1563–1718)
Naujosios Granados vicekaralystė
Kolumbijos valdžioje (1819–1903):
Sąsmauka > Veragva, Panama>
Valstija > Departamentas
Panamos kanalo zona
Panamos Respublika

Iki ispanų kolonizacijos Panamoje gyveno apie 60 indėnų genčių (čibčai ir čoko). Gyventojai vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba, amatais.

1501 m. kraštą atrado ispanai. 1519 m. Ramiojo vandenyno pakrantėje jie įkūrė Panamos miestą. 1560−1565 m. Panama priklausė Gvatemalos generalkapitonijai, 1565−1718 m. įėjo į Peru, vėliau į Naujosios Granados vicekaralystę. 1821 m. Panama įstojo į Didžiosios Kolumbijos federacinę respubliką, o jai 1830 m. iširus, tapo Naujosios Granados (nuo 1886 m. Kolumbija) departamentu. Panamiečiai ne kartą sukilo prieš Kolumbijos valdžią.

1903 m. lapkričio 3 d. Panama pasiskelbė nepriklausoma. Lapkričio 18 d. JAV ir Panama pasirašė sutartį, pagal kurią Panama perleido dalį savo teritorijos JAV, kanalui per Panamos sąsmauką kasti. 1936 m. kovo mėnesį buvo pasirašyta nauja JAV ir Panamos sutartis, kuria panamiečiai gavo teisę prekiauti Panamos kanalo zonoje.

1974 m. JAV ir Panama pasirašė deklaraciją, numatančią naujos svarbiausius sutarties dėl Panamos kanalo principus. 1977 m. JAV ir Panama susitarė, o 1999 m. gruodžio 31 d. Panamos kanalas ir jo zona galutinai buvo perduota Panamos kontrolei.

Ikikolumbinė Panama

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Sąsmaukos-Kolumbijos zona.

Dėl savo geografinės padėties akmens amžiuje Panama buvo migracijos koridoriumi, per kurį iš Šiaurės Amerikos migravo tautų grupės, kurios apgyvendino Pietų Ameriką. Jau III tūkst. pr. m. e. aptinkami ankstyviausi keramikos pavyzdžiai. Ilgainiui susiformavo archeologinės kultūros, kurios klestėjo iki pat XVI a.

Ikikolumbinė Panama priskiriama Sąsmaukos-Kolumbijos zonai, kuriai būdinga įtaka tiek iš Mezoamerikos šiaurėje, tiek iš Andų civilizacijos pietuose. Vietos gyventojai priklausė dviems kalbinėms grupėms: čibčams ir čoko. Manoma, kad XV a. pabaigoje iš viso Panamos teritorijoje galėjo gyventi apie 200 tūkst. gyventojų.[1]

Vakariausiame Panamos trečdalyje dominavo Gran Čiriki kultūra (isp. Gran Chiriquí), kurios palikuonys yra čibčų kalbomis kalbantys teribiai, doraskiai (čumulu, gualakai ir čangenai) ir guaimiai. Šios kultūros kūrėjai gamino detalius aukso dirbinius, kūrė akmenines skulptūras. Svarbiausia vietovė Panamoje yra Barilesas (isp. Barriles).[2]

Centrinėje Panamoje klestėjo Gran Koklės kultūra (isp. Gran Cocle), kurios nešėjai kūrė labai dekoratyvią keramiką. Gyventojai buvo susiskaldę į beveik dešimt kasikatų. Svarbiausia jų gyvenvietė buvo Nata. Jų palikuonys yra bugleriai.[3]

Rytinėje Panamos pusėje dominavo kuevai (isp. cuevas), greičiausiai kalbėję viena iš čoko kalbų.[4] Tai buvo didžiausia etninė grupė. Jų ir gretimų tautų kultūra vadinama Gran Darieno kultūra (isp. Gran Darién). Jų keramika beveik nenaudoja spalvų (išskyrus raudoną spalvą), bet yra kruopščiai raižyta, dažnas moliuskų motyvas.[5] Svarbiausios kuevų valstybėlės buvo Pokorosa, Komagrė, Kareta ir Čočama Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Kolonijinis laikotarpis

redaguoti

1501 m. Panamos sąsmauką pasiekė pirmasis europietis – Rodrigas de Bastidasas. 1502 m. pakrantę savo Ketvirtosios kelionės metu pasiekė Kristupas Kolumbas. Naujai atrastosios teritorijos priskirtos Tiera Firmės provincijai, kuri driekėsi per visą Amerikos žemyno Karibų jūros pakrantę. Panamos teritorijoje suformuotos Vergavos (vakaruose) ir Auksinės Kastilijos (rytuose) valdos.

1509 m. Vaskas Nunjesas de Balboa įkūrė Santa Marija la Antigva del Darjeno gyvenvietę (Kolumbijos teritorijoje prie pat Panamos sienos). Čia paskirtas pirmasis vyskupas Pietų Amerikoje.[6] Kitas konkistadoras Diego de Nicuesa, kitais metais įkūrė Nombre de Diosą. 1513 m. de Balboa kirto sąmauką, pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantę, ir pavadino naujai atrastą vandenyną Pietų jūra.

1514 m. naujuoju Auksinės Kastilijos gubernatoriumi paskirtas Pedrariasas Davila 1519 m. perkėlė administracinį centrą į naujai įkurtą Panamos miestą (Nuestra Señora de la Asunción de Panamá) prie Ramiojo vandenyno. Jis naikino konkistai besipriešinusius vietos indėnus, tiesė kelius tolimesnei kolonizacijai. Tarp jų svarbiausias buvo Karališkasis kelias (isp. El Camino Real), sujungęs du vandenynus. 1524 m. jis išsiuntė Francisco Hernández de Córdoba konkistadorus į šiaurę, kur šie nukariavo Nikarao gentis. 1526 m. į Pietų jūrą išsiųstas Francisco Pizarro atrado ir vėliau nukariavo Inkų imperiją.

Su ispanais susidūrę vietos indėnai masiškai mirė nuo kolonizatorių atneštų ligų, kurioms neturėjo imuniteto. Jie taip pat buvo naikinami. Ypač nukentėjo kuevai rytinėje Panamos sąmaukos dalyje, kurie buvo išnaikinti. Vėliau jų buvusias teritorijas apgyvendino gunai. Vakarinėje Panamos dalyje gyvenę čibčai priešinosi kolonizatoriams arba pasitraukė į džiungles. Trūkstant darbo jėgos buvo atgabenta vergų iš Afrikos, tačiau ir jų nemažai pabėgo iš vergijos ir kūrė gyvenvietes (palenkes) džiunglėse. Tokie pabėgę vergai vadinti maronais.

XVI a. pirmoje pusėje Panama tapo svarbiausia Ispanijos valda Amerikose, iš kurios vyko užkariavimai į Meksiką, Peru, Jukataną. 1538 m. čia sukurta Panamos audiencija formaliai administravo visą Centrinę ir Pietų Ameriką nuo Nikaragvos iki pietinės Čilės. Panama buvo svarbus prekybinis mazgas, jungęs Peru vicekaralystę ir Karibų jūrą.

Tačiau XVI a. viduryje kolonizatorių dėmesio centras perisikėlė į naujai užkariautas sritis: ėmė dominuoti Naujoji Ispanija, Gvatemalos karalystė, Peru vicekaralystė, Naujoji Granados karalystė. Jau 1543 m. Peru audiencija panaikinta ir padalinta tarp Gvatemalos, Naujosios Granados ir Peru. Panamos teritorija atiteko Gvatemalai, tačiau 1563 m. atkurta autonominė Panamos audiencija, kuri egzistavo iki 1718 m. Ji taip pat valdė dabartinės Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantę.

Tačiau per kelis šimtmečius Panamos strateginė reikšmė sumenko. Kirsti Panamos sąsmauką tarp dviejų vandenynų Karališkuoju keliu buvo sudėtingiau nei apiplaukti Ameriką iš pietų. Tai buvo brangus ir varginantis darbas, reikalavęs daug darbo jėgos.[7] Panamos vystymąsį taip pat stabdė piratavimas Karibų jūroje. Sausumoje siautėjo maronai, kurie plėšikavo. Svarbiausias miestas Panama, kuris davė pavadinimą visai sąsmaukai, buvo dalinai apsaugotas nuo piratų. Tačiau miestą XVII a. nusiaubė žemės drebėjimas, o 1673 m. jį užėmęs piratas Henry Morgan sudegino. Naujoji Panama atstatyta 8 km nuo senojo miesto.

Intensyvėjant Britų imperijos ir kitų šalių interesams regione, britai kelis kartus bandė užimti atskiras Panamos dalis. 1698 m. škotai net įkūrė Naujosios Kaledonijos koloniją, kuri, tiesa, neišsilaikė.

Kolumbijos sudėtyje

redaguoti

XVII a. augant britų ir kitų šalių antpuoliams Karibų jūos pakrantėje, Ispanija sustiprino administraciją šiaurinėje Pietų Amerikoje 1713 m. sukurdama Naujosios Granados vicekaralystę. Panamos audienciją panaikinus, 1722 m. jos teritorija priskirta šiai vicekaralystei, ir taip sustiprėjo ryšiai su Kolumbija. Tiesa, panamiečiai buvo sukūrę stiprią savarankišką tapatybę, kuri kūrė įtemptus ryšius su vicekaralystės vadžia Bogotoje.

1744 m. Panamoje įkurta Ignaso Lojolos kolegija, kuri netrukus peraugo į universitetą.

XIX a. prasidėjus Lotynų Amerikos šalių išsilaisvinimo judėjimui, Panama svarstė prisijungimą prie Peru, su kuria turėjo ilgesnius nusistovėjusius administracinius ryšius, arba sąjungą su Centrinės Amerikos valstybėmis. Tačiau 1819 m. ją prisijungė Simonas Bolivaras, kuris atkūrė Naujosios Granados teritorijas kaip nuo Ispanijos nepriklausomą Didžiąją Kolumbiją. Tuometinė Panama formaliai valdė ir rytinę Kostarikos bei Nikaragvos pakrantę (Moskitų krantą).

Nepaisant to, vienybės Kolumbijoje nebuvo, todėl 1831 m. atsiskyrus Venesuelai ir Ekvadorui, Panama vadovaujama José Domingo Espinar irgi bandė tapti nepriklausoma. Tiesa, nesėkmingai. Kolumbiją alinant nuolatiniams pilietiniams karams, Panama bandė dar kartą paskelbti nepriklausomybę 1841 m.

Nuo XIX a. vidurio čia vis aktyvesnės buvo JAV, kurios matė interesus regione. 1855 m. JAV nutiesė pirmąjį pasaulyje transkontinentinį geležinkelį, sujungusį du vandenynus. Už tai gavo išskirtines teises, įskaitant ir teisę prireikus įvesti savo armiją. Šia teise buvo ne kartą naudojamasi su pretekstu ginti infrastruktūrą. Ji padėjo Kolumbijai malšinti vietinius separatistų judėjimus.[8]

Nepriklausoma Panama

redaguoti

XIX a. pabaigoje pradėta vystyti Panamos kanalo idėja. 1882 m. čia pradėjo dirbti prancūzai, tačiau susidūrė su didžiuliais techniniais iššūkiais. [9] 1902 m. JAV prezidentas Theodore Roosevelt įtikino kongresą atnaujinti šį projektą.

Kadangi negalėjo susitarti su Kolumbijos vyriausybe dėl kanalo teisių, pasinaudodamos čia vykusiu Tūkstančio dienų karu, JAV parėmė Panamos separatistų judėjimą, ir 1903 m. pripažino nepriklausomą Panamos Respubliką (Kolumbija atsiskyrimą pripažino tik 1921 m.). Tai pačiais metais naujoji Panamos vyriausybė, dėkinga JAV, pasirašė sutartį, kuria ne tik leido kasti kanalą, bet ir atidavė joms visas teises į kanalo zoną.[10]

1914 m. baigtas 83 km ilgio kanalas tapo vienu didžiausių technologinių pasiekimų žmonijos istorijoje. Jis leido sutrumpinti kelią tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų ir kardinaliai pakeitė jūrinio transporto srautus.

Nepriklausoma Panama buvo valdoma kelių turtingų oligarchų giminių. Per II Pasaulinį karą Panama buvo formaliai paskelbusi karą Japonijai, Vokietijai ir Italijai. Pagal 1942 m. gegužės mėnesio sutartį Panama leido savo teritorijoje steigti JAV karines bazes.

Tačiau ilgainiui nepasitenkinimas valdžia augo dėl didėjančios JAV įtakos ir neteisingos sutarties dėl Panamos kanalo zonos. 1968 m. tuo pasinaudojo generolas Omar Torrijos, kuris paėmė valdžią karine jėga. Jis šalį valdė iki mirties 1981 m. Jis pradėjo visą eilę pažangių reformų, kurių metų buvo kuriamos darbo vietos, skatinamas naujų žemių įsisavinimas, stiprinama indėnų padėtis, vidurinė klasė. Vienas didžiausių pasekimų buvo 1977 m. Torrijos–Carter sutartis, kuria JAV įsipareigojo sugrąžinti Panamai kanalo zoną. Tai padaryta iki 1999 m.[11]

1983 m. valdžią jėga paėmė generolas Manuel Noriega. Jis vykdė kitokią politiką. Pablogėjo santykiai u JAV ir šalis nugrimzdo į vidinę krizę. 1989 m. buvo bandoma organizuoti demokratinius rinkimus, tačiau jų rezultatais nepatenkintas Noriega sustiprino kontrolę. Dėl to JAV įvedė savo armiją, suėmė Noriegą ir įkalino JAV kalėjime. Naujuoju prezidentu prisaikdintas Guillermo Endara, laimėjęs rinkimus.

Nuo 1989 m. Panama pasirinko demokratijos kelią. Buvo užtikrinti demokratiški rinkimai, vykdomos ekonominės reromos, sėkmingai vyko kanalo perėmimas. XXI a. pradėta daugiau dėmesio skirti švietimui, sėkmingai kovojama su narkotikų prekyba. Sparčiai augo kinų populiacija, kuri daugiausiai susijusi su kanalo darbais.[12]

Krikščionybė

redaguoti

Krikščionybės istorija Panamoje prasidėjo XVI a. atvykus ispanų kolonistams. Jau 1513 m. buvo įsteigta pirmoji vyskupija, tačiau savarankiška bažnytinė provincija buvo įkurta tik 1925 m. Šiuo metu ją sudaro metropolinė arkivyskupija, penkios sufraganinės vyskupijos, viena teritorinė prelatūra ir vienas apaštališkasis vikariatas.

  1. Mena García, C. (2013). Los inicios de la esclavitud indígena en el Darién y la desaparición de los" Cuevas". In Dalla-Corte Caballero, Gabriela [et al.](coord.). América: poder, conflicto y política:[Asociación Española de Americanistas. Simposio (7. 2011. Barcelona)], págs. 1-20. Universidad de Murcia.
  2. Francisco Corrales Ulloa, La Gran Chiriquí: una historia cada vez más profunda
  3. Lothrop, Samuel Kirkland. Pre-Columbian Designs from Panama -Illustrations of Coclé Pottery. Dover Publications, Toronto, Canada, 1976. ISBN 0-486-23232-8.
  4. Loewen, Jacob A. (July 1963). "Chocó I: Introduction and Bibliography". International Journal of American Linguistics. 29 (3): 239–263. doi:10.1086/464740. ISSN 0020-7071.
  5. Martín-Rincón, J. (2002). Panamá la Vieja y el Gran Darién. Arqueología de Panamá la Vieja: avances de investigación. Panama City: Patronato Panamá Viejo, 230-250.
  6. Andagoya, Pascual de. "Introduction". Narrative of the Proceedings of Pedrarias Davila. The Hakluyt Society.
  7. Meditz, Sandra; Hanratty, Dennis Michael; Black, Jan Knippers; Flores, Edmundo (December 1987). Panama : a country study. Library of Congress: Washington, D.C. : Federal Research Division, Library of Congress : For sale by the Supt. of Docs., U.S. G.P.O., 1989. p. 6-9. LCCN 88600486.
  8. McGuinness, Aims (2008). Path of Empire : Panama and the California Gold Rush. Ithaca: Cornell University Press. ISBN 9780801445217.
  9. Musicant, I, The Banana Wars, 1990, New York: Macmillan Publishing Co., ISBN 0025882104
  10. Harding, Robert C. (2006). The history of Panama. Greenwood Press. ISBN 978-0313333224.
  11. "Milestones: 1977–1980 - Office of the Historian". history.state.gov.
  12. Jackson, Eric (May 2004), "Panama's Chinese community celebrates a birthday, meets new challenges", The Panama News, 10 (9)

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Panamos istorija, Kas yra Panamos istorija? Ką reiškia Panamos istorija?

Pagrindinis puslapis | Į viršų