Naujosios Zelandijos istorija

Naujosios Zelandijos istorija prasidėjo prieš 700 metų, kai polineziečiai atrado ir apgyvendino Naująją Zelandiją ir sukūrė savitą Maorių kultūrą, pagrįstą giminystės ryšiais ir žeme.

Polinezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Archeologinės kultūros:
moai, , ,
,
Tui Tonga
Havajai, Rarotonga, ,
Kolonijos:
Britų kolonijos, , Prancūzų Polinezija, , Vokietijos Samoa
Dabartiniai politiniai vienetai:
Naujoji Zelandija, , Havajai, , Kuko Salos, , , Samoa, Tonga, ,

Polineziečių įsikūrimas

Naująją Zelandiją apgyvendino polineziečiai iš Rytų Polinezijos. Daiktiniai įrodymai teigia, kad tai įvyko apie 1280 m. Buvo rasta ankstesnių radinių, bet vėliau paaiškėjo, kad jie nepatikimi.

Atvykėlių palikuonys tapo maoriais, kurie sukūrė savitą kultūrą. Mažytės Čatemo salos į rytus nuo Naujosios Zelandijos buvo apgyvendintos apie 1500 m. Lingvistiniai tyrimai rodo, kad jų vietiniai gyventojai atsirado, kad maoriai iš Naujosios Zelandijos patraukė į rytus.

Maoriai medžiojo didelius Naujosios Zelandijos gyvūnus, tad moa, neskraidantis paukštis, buvo išnaikintas apie 1500 m. Kai didieji gyvūnai buvo išnaikinti ar mažai belikę maorių kultūra išgyveno didelius pokyčius su regioniniais skirtumais. Kur buvo galima auginti kolokaziją ir batatą vystėsi hortikultūra. Kitur buvo auginamas kopūstmedis ir įvairūs laukiniai augalai. Karas įgavo reikšmę, kai prasidėjo konkurencija dėl žemės ir kitų resursų. Tais laikais įtvirtinta pa tapo įprasta, bet ginčijamasi kaip dažnai vykdavo karai. Kaip kitose regiono šalyse kanibalizmas buvo karo dalis.

Maoriams vadovaudavo vadai. Pareigybė dažnai, bet ne visada, buvo paveldima. Vadas arba vadė turėdavo pademonstruoti lyderio savybes, kad nebūtų išstumti. Svarbiausias prieškolonijinės maorių visuomenės vienetas buvo whānau arba išplėsta šeima. Keletas šeimų sudarė hapū, o šių keletas sudarė iwi arba gentį. Hapū prekiaudavo ir bendradarbiaudavo, bet dažnai ir tarpusavyje pešdavosi. Maoriai išsaugojo savo istoriją žodžiu dainuose, pasakojimuose ir giesmėse. Patyrę meistrai galėjo padeklamuoti šimtmečių senumo genties genealogiją (whakapapa). Menams priklausė oratorija (whaikōrero), šokiai, pavyzdžiui, haka, audimas, medžio drožimas, tā moko (tatuiravimas).

Ankstyvųjų kontaktų laikotarpis

Tyrinėtojai

Pirmasis europietis apsilankęs Naujojoje Zelandijoje buvo olandas Abelis Tasmanas, atvykęs su laivais Heemskerck ir Zeehaen. Tasmanas išmetė inkarą šiauriniame Pietų salos gale, Auksinėje įlankoje (kurią pavadino Žudikų įlanka) 1642 m. gruodį ir išplaukė į Tongą po susirėmimo su vietiniais maoriais. Tasmanas padarė abiejų pagrindinių salų, kurias pavadino Staten Landt, vakarinių pakrančių žemėlapius. Olandų kartografai vėliau pakeitė salų pavadinimą į Naująją Zelandiją (Nieuw Zeeland) pagal Zelandijos provinciją Nyderlanduose. Džeimsas Kukas naudojo tokį pat salų pavadinimą, kai čia lankėsi praėjus 100 metų po Tasmano 1769–1770 m. Kukas dar dukart buvo grįžęs į Naująją Zelandiją. Yra daug teigiančiųjų, kad salose dar prieš Tasmaną lankėsi europiečiai, bet šie teiginiai nėra plačiai priimtini.

Nuo 1790 m. aplink Naująją Zelandiją plaukiojo anglų, prancūzų ir amerikiečių laivai, kurie medžiojo banginius, ruonius ir prekiavo. Laivų įgulos keitė ginklus ir metalo gaminius į vandenį, maistą, Naujosios Zelandijos liną, medieną. Maoriai garsėjo kaip entuziastingi ir gudrūs prekeiviai. Nors buvo tokių konfliktų kaip prancūzo Marc-Joseph Marion du Fresne nužudymas, daugelis santykių tarp maorių ir europiečių buvo taikūs. Nuo XIX a. pradžios į Naująją Zelandiją vyko misionieriai, kurie bandė maorius atversti į krikščionybę ir kontroliuoti į nusikaltimus linkusius lankytojus.

Maorių atsakas

Santykiai su europiečiais įvairiai veikė maorius. Toliau nuo jūros gyvenimas nepasikeitė, nors prekybos keliu buvo gaunami metaliniai kirviai ir žvejybos kabliukai. O europiečių dažnai lankomos gentys, pvz., Ngā Puhi Nortlande, patyrė didelių permainų.

Maoriai neturėjo jokių didelio nuotolio ginklų išskyrus iečių (tao) ir muškietų atsiradimas smarkiai pakeitė karo eigą. Muškietų turinčios gentys žudydavo ir pavergdavo tas, kurios jų neturėjo. Todėl ginklai tapo labai vertinami ir maoriai daug sumokėdavo už vienintelę muškietą. baigėsi po 1830 m., kai dauguma genčių turėjo šaunamųjų ginklų ir buvo pasiektas naujas jėgos balansas. 1835 m. taikius moriorius užpuolė Ngāti Mutunga ir Ngāti Tama maoriai. 1901 m. buvo belikę tik 35 morioriai, bet jų skaičius vėliau išaugo.

Tuo metu daug maorių atsivertė į krikščionybę. Kodėl taip įvyko labai karštai ginčijamasi. Manoma, kad tai įvyko dėl socialinių ir kultūrinių pokyčių, krikščionių propoguojamo atlaidumo, bandymų pamėgdžioti europiečius ir įgyti tokių pat prekių, maorių politeistinės kultūros, kuri lengvai priimdavo naujus dievus.

Europiečių įsikūrimas

Pirmais XIX a. dešimtmečiais Naujojoje Zelandijoje pradėjo kurtis europiečių gyvenvietės, kurios tarnavo kaip prekybos postai. Pirmasis grynakraujis europietis Tomas Kingas gimė 1815 m. Salų įlankoje. Kerikeris, įkurtas 1822 m., ir Blafas, įkurtas 1823 m., tvirtina, kad yra seniausios europiečių gyvenvietės Naujojoje Zelandijoje.

Daugelis europiečių nusipirko žemę iš maorių, bet dėl skirtingo požiūrio į žemės nuosavybe kilo konfliktų ir nuoskaudų. 1839 m. Naujosios Zelandijos kompanija paskelbė planus pirkti didelius žemės plotus Naujojoje Zelandijoje, kad pradėtų kolonizaciją. Tai neramino misionierius, kurie kreipėsi į britų vyriausybę, kad ši kontroliuotų europiečių gyvenvietes Naujojoje Zelandijoje.

Britų valdymas

1788 m. įkurta Naujoji Pietų Velso kolonija. Šiai kolonijai pagal kapitono Filipo komisiją 1787 m. balandžio 25 d. buvo priskirta ir didžioji dalis Naujosios Zelandijos. Van Dymeno Žemė tapo atskira kolonija 1825 m., tad pasikeitė pietinė Naujojo Velso siena. Dabar jam priklausė tik šiaurinė Šiaurinės salos dalis. Bet visa tai turėjo mažai įtakos Naujajai Zelandijai, nes ši nesulaukė kolonijos administracijos susidomėjimo.

Gavusi daugybę skundų dėl baltųjų jūreivių ir nuotykių ieškotojų nusikalstamos veiklos, Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė Džeimsą Basbį budinčiu pareigūnu Naujojoje Zelandijoje 1832 m. Jis 1834 m. įtikino maorių genčių vadus pasirašyti jo sukurtą Naujosios Zelandijos nepriklausomybės deklaraciją 1835 m. Šį dokumentą pripažino Didžiosios Britanijos karalius Vilhelmas IV. Džeimsas Basbis neturėjo nei karių, nei teisinio autoriteto, tad negalėjo suvaldyti į salą atvykusių europiečių.

Vaitangio sutartis

1839 m. Naujosios Zelandijos kompanija pareiškė, kad įkurs kolonijas. Tai ir įsikūrusių kolonistų nusikaltimai privertė Didžiąją Britaniją imtis griežtesnių veiksmų. Kapitonas Viljamas Hobsonas buvo nusiustas į Naująją Zelandiją, kad įtikintų maorius pripažinti britų valdžią. Dėl Naujosios Zelandijos kompanijos veiksmų, birželio 15 d. visa Naujoji Zelandija tapo Naujojo Pietų Velso dalimi, o jo gubernatorius Džordžas Gipsas pradėjo valdyti salas. Tai buvo pirmas ženklas, kad britai nori valdyti Naująją Zelandiją.

1840 m. vasario 6 d. Hobsonas ir 40 maorių vadų pasirašė Vaitangio sutartį Salų įlankoje. Kopijos buvo nugabentos po visas salas, kad pasirašytų ir kiti vadai. Daug maorių vadų nepasirašė arba jų niekas neprašė, bet iš viso sutartį pasirašė 500 maorių.

Sutartis suteikė maoriams teisę į jų žemę ir nuosavybę bei Didžiosios Britanijos piliečių teises. tai, ką gauna britai mainais, priklauso nuo sutarties kalbinės versijos. Angliškoje versijoje Britanijos klaralius tampa Naujosios Britanijos valdovu, o maoriu versijoje jis gauna kawanatanga (manoma, kad tai reiškia žymiai mažesnę valdžią nei angliškoje versijoje). Tikrieji abiejų pusių ketinimai yra ginčų objektas.

Britai norėjo sustabdyti kitų europos šalių žingsnius salose (prancūzai 1840 m. įkūrė mažą mažą koloniją Akaroajoje Pietinėje saloje), palengvinti britų kolonistų įsikūrimą ir tikriausiai nutraukti britų ir amerikiečių jūreivių nusikaltimus. Pareigūnai ir misionieriai gynė savo pozicijas ir reputaciją.

Maorių vadai norėjo apsaugos nuo užsieniečių, primesti savo valdžią kolonistams ir pirkliams bei platesnės sutarties, kuri pagerintų maorių prekybą ir buitį.

Hobsonas mirė 1842 m. Gubernatorius Robertas Ficrojus bandė teisiškai pripažinti maorių papročius. Tačiau jo įpėdinis Džordžas Grėjus ribojo maorių teises ir įtaką. Sutarties įtaka buvo juntama pamažu, ypač tose srityse, kur buvo daug maorių.

Kolonijinis laikotarpis

1841 m. gegužės 3 d. Naujoji Zelandija tapo nuo Australijos nepriklausoma kolonija. Salos buvo padalintos į provincijas, kurios buvo reorganizuotos 1846 m. ir 1853 m., kai gavo įstatymų leidžiamasias institucijas, panaikintas 1876 m. Šalis gavo savivaldą su Naujosios Zelandijos konstituciniu aktu 1852 m., kuris įtvirtino centrinę ir provincijų vyriausybes.

Imigracija

Nuo 1840 m. į Naująją Zelandiją pradėjo keltis daug žmonių iš Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos. Mažiau kėlėsi iš JAV, Indijos, kontinentinės Europos (įskaitant Dalmatiją Kroatijoje ir Bohemiją Čekijoje). 1859 m. atvykėlių buvo daugiau nei vietinių, o 1911 m. jų skaičius viršijo 1 milijoną.

Apie 1870–1880 m. keli tūkstančiai kinų atvyko iš Guangdongo, kad dirbtų Pietinės salos aukso laukuose. Nors juos pakvietė Otogo provincijos valdžia, jie tapo baltųjų priekabių objektu ir buvo išleistas įsakymas, neleidžiantis kinams vykti į Naująją Zelandiją.

Maorių prisitaikymas ir pasipriešinimas

Maoriams patiko baltųjų atvykimas dėl atsivėrusių prekybos galimybių ir ginklų, kuriuos jie atsivežė. Tačiau greitai tapo aišku, kad jie neįvertino atvykstančių europiečių skaičiaus. Vyriausybės aktais iš genčių, kurių žemėse apsistojo atvykėliai, buvo atimtos teisės į žemę ir autonomiją. Kiti maoriai klestėjo: iki 1860 m. Oklando miestas didžiąją dalį maisto pirko iš maorių, kurie jį užaugindavo. Daug genčių turėjo malūnus, laivus ir kitas modernias technologijas, net eksportuodavo maistą į Australiją. Nors rasių santykiai tuo metu buvo taikūs gubernatoriai ir genčių vadai varžydavosi dėl viršenybės daugelyje teritorijų. Vienas iš tokių konfliktų buvo Hone heke sukilimas, per kurį buvo sugriautas Kororarekos miestas.

Didėjant europiečių skaičiui maoriai juto didesnį spaudimą parduoti žemę. Keletas genčių prarado beveik visą žemę, o kitos bijojo atsidurti jų padėtyje. Maoriams žemė ne tik ekonominis resursas, bet ir jų indentiteto pagrindas ir ryšys su protėviais. Žemė buvo bendra nuosavybė ir jos neatiduodavo be pasitarimų ir diskusijų.

Europiečiai viso to nesuprato ir kaltino maorius, kad šie laiko žemę, kurios efektyviai nenaudoja. Per XIX a. septintame ir aštuntame dešimtmetyje kolonijų kariai atėmė žemę iš maorių Vaikato ir Taranakio regionuose. Karas ir po to sekusi žemių konfiskacija apkartino abiejų rasių santykius iki šių laikų.

Kai kurios gentys iš pradžių kovėsi su vyriausybę, bet po prieš ją kovojo. Juos skatino tikėjimas, kad vyriausybė atsilygins ir nesutarimai su kitomis gentimis. Vienas iš bendradarbiavimo rezultatų buvo tai,. kad maoriai parlamente 1867 m. gavo keturias vietas.

Po karų maoriai pradėjo naudoti pasyvaus pasipriešinimo strategiją, ypač Parihakoje, kuri yra Taranakio regione. Kitos gentys toliau bendradarbiavo su vyriausybe. Besipriešinančios ir bendradarbiaujančios gentys suprato, kad europiečiai vis dar nori žemės. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje beveik visos gentys prarado daug žemių dėl Vietinių Žemės teismo veiklos. Teismo tikslas buvo nustatyti kam tiksliai priklauso žemė, bet dėl europietiškų taisyklių, didelių mokesčių, teismo didelio nuotolio iki nagrinėjamos žemės ir europiečių žemės agentų sukčiavimo, maoriai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo atskirti nuo savo žemės.

Dėl karų, konfiskacijų, ligų, asimiliacijos, žemės praradimo, kuris sukėlė skurdą ir alkoholizmą, iliuzijų praradimą, maorių skaičius mažėjo. 1769 m. jų buvo 86 tūkst., 70,000 in 1840 m. – apie 70 tūkst. ir 1874 m. apie 48 tūkst., o 1896 m. jų buvo mažiausiai – 42 tūkst. Po to jų skaičius pradėjo didėti.

Pietinė sala

Kai Šiaurinėje saloje vyko Žemių karas, Pietinėje saloje, kur maorių buvo mažiau, buvo ramu. 1861 m. Gabrielio Gulyje Otoge rasta aukso. Danidinas tapo turtingiausiu šalies miestų ir daugelis pietiečių finansavo karą šiaurėje. 1865 m. parlamente buvo balsuota dėl Pietinės salos nepriklausomybės, bet pasiūlymas buvo nugalėtas.

Iki 1900 m. Pietinėje saloje buvo daugiausiai baltųjų, bet po to Šiaurinė sala įsiveržė į priekį ir pirmauja iki šiol.

XIX a. paskutinis dešimtmetis

Tuo metu daug kas pasikeitė. Ekonomikoje anksčiau vyravo vietinė prekyba ir vilnos pramonė, bet nuo tada ji pradėjo remtis šaldytos mėsos ir pieno produktų eksportu į Didžiąją Britaniją. Taip atsitiko išradus laivus su šaldytuvais, dėl kurių buvo galima gabenti maisto produktus dideliais atstumais. Ši prekyba tesėsi iki XX a. aštunto dešimtmečio. XXi a. išaugo Naujosios Zelandijos pieno ir sviesto pardavimai dėl šių produktų aukštų kainų.

Tuo metu prasidėjo ir partijų politika, kai buvo įnauguruota pirmoji liberalų vyriausybė. Ji sukurė gerovės valstybę, užtikrino senatvės pencijas, sukūrė sistemą spresti nesutarimus tarp darbdavių ir profsąjungų, o 1893 m. suteikė balsavimo teises moterims. Tai buvo pirmoji taip padariusi šalis pasaulyje.

Dominija ir realmas

1901 m. Naujoji Zelandija atsisakė tapti Australijos dalimi, o 1907 m. nusprendė tapti atskira dominija kaip Kanada ir Australija.

Prohibicija

Prohibicija buvo moralinė reforma, Naujojoje Zelandijoje prasidėjusi po 1880 m. Jos įdėją gynė protestantų evangelikų ir nonkomformistinės bažnyčios, o po 1890 m. ir Prohibicijos lyga. Tačiau niekada nepavyko pasiekti nacionalinio alkoholio vartojimo uždraudimo. Tai buvo viduriniosios klasės, kuri pripažino įstatymus, judėjimas. Tačiau Anglijos bažnyčia ir beveik visa airių katalikų bažnyčia smerkė prohibiciją kaip valstybės kišimąsi į bažnyčios reikalus, o darbininkų judėjimas kapitalizmą laikė didesniu blogiu nei alkoholį. Reformatoriai tikėjosi, kad moterų balso teisė, kurią Naujoji Zelandija suteikė viena pirmųjų, nulems jų pergalę, bet moterys nebuvo tokios organizuotos kaip kitose šalyse. Prohibicija surinko daugumą balsų 1911 m. referendume, bet neviršijo reikiamų 60%. Kitą dešimtmetį prohibicijos rėmėjai mažu skirtumu pralaimėjo dar tris referendumus. Reformatoriai pasiekė, kad aludės užsidarytų 6 ryto ir nedirbtų sekmadieniais. Ekonominė depresija ir karas sunaikino judėjimą.

Pirmasis Pasaulinis karas

Naujoji Zelandija buvo Britų imperijos dalis, tad 100 tūkstančių jos gyventojų kovėsi Pirmajame Pasauliniame kare. Naujosios Zelandijos pajėgos atėmė Vakarų Samoa iš vokiečių ir ją valdė iki Samoa nepriklausomybės 1962 m.

Depresija

Naujoji Zelandija kaip ir kitos šalys, smarkiai nukentėjo nuo ekonominės depresijos, kuri paveikė šalį per tarptautinę prekybą. Dėl žemės ūkio eksporto sumažėjimo krito vartojimas, investicijos ir importas. Ryškiausia krizė buvo 1930–1932 m., kai vienu metu vidutinės fermos pajamos buvo pasiekusios minusą, o nedarbas pasiekė piką. Nors valstybė neskaičiavo bedarbių, manoma, kad labiausiai buvo paveikta Šiaurinė sala.

Vis daugiau moterų registravosi kaip bedarbės, o maoriams pagalba buvo teikiama kitais kanalais, pvz.: žemės plėtros schema, kurią organizavo Apirana Ngata. 1933 m. 8,5% bedarbių atsidūrė darbo stovyklose, o kiti gavo darbo netoli namų. Dauguma darbininkų tiesė ir taisė kelius (45% dirbusių nepilną darbo dieną ir 19% dirbusių pilną dabo dieną 1934 m.), daug bedarbių tvarkė parkus (17%) ir dirbo žemės ūkyje (31%).

Konservatyvi liberalų ir reformatorių koalicija tapo nepopuliari, nes bandė gelbėtis iš krizės mažindami biudžeto išlaidas ir bedarbiams duodami viešuosius darbus, kas buvo neefektinga ir nemėgstama. 1935 m. buvo išrinkta pirmoji leiboristų vyriausybė, o po karo parama jiems padvigubėjo lyginant su priešdepresiniais laikais. 1935 m. ekonominė situacija buvo pasitaisiusi, tad naujoji vyriausybė galėjo kurti gerovės valstybę t. y. suteikti nemokamą sveikatos apsaugą ir švietimą, padėti senyviems ir bedarbiams. Programą rėmė ir plėtojo vėlyvesnės nacionalinės ir leiboristų vyriausybės.

Antrasis Pasaulinis karas

Kai kilo Antrasis Pasaulinis karas Naujoji Zelandija suteikė 120 tūkst. karių, kurių didžioji dalis kovėsi Karališkajame laivyne Europoje, o vėliau Amerikoje, kad apsaugotų Naująją Zelandiją nuo japonų, kurie niekada nepasiekė salų neskaitant keleto plačiai aprašytų, bet neefektyvių žvalgybinių misijų. Bendradarbiavimas su JAV nubrėžė naują politinę kryptį ir 1951 m. tarp Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos buvo pasirašyta sutartis, kuri iširo po dešimtmečio dėl nesutarimų branduolinio ginklavimosi srityje.

Maorių urbanizacija

Daug maorių kovojo Antrajame pasauliniame kare, o dar daugiau kėlėsi į miestus, kad dirbtų baltųjų, išvykusių į karą, darbus. Prie to prisidėjo ir didelis gimstamumas maorių tarpe XX a. pradžioje, o maorių sodybos negalėjo suteikti pakankamai darbų. Maorių kultūra išgyveno renesansą iš dalies dėl politiko Apiranos Ngatos. Po karo dar daugiau maorių kėlėsi į miestus ir apie 1980 m. apie 80% maorių gyveno mieste, o prieš karą tik 20%. Miestuose maoriai rado geresnius atlyginimus ir gyvenimo sąlygas, švietimą, tačiau patyrė rasizmą ir diskriminaciją. Prieš 1970 m. kilo protestų judėjimas, kuris kovojo su rasizmu, siekė Vaitangio sutarties išpildymo, skatino maorių kultūrą.

Pokaris

Maorių judėjimas buvo vienas iš keleto, kurie metė iššūkį konservatyviai Naujosios Zelandijos visuomenei. Kultūra ir ekonomika buvo pagrįsta tuo, kad šalis buvo Britanijos atšaka. Nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio ekonomika rėmėsi iš esmės tik šaldytos mėsos ir pieno produktų eksportų į Britaniją, 1961 m. ten vis dar buvo nukreipta virš 51% eksporto, o 15% į kitas Europos šalis. Ši sismema buvo sunaikinta, kai Didžioji Britanija įstojo į Europos ekonominę bendriją 1973 m. Naujoji Zelandija turėjo ne tik surasti naujas rinkas, bet ir savo indetitetą, vietą pasaulyje.

Premjeras Robertas Maldūnas 1975–1984 m. ir jo vadovaujama trečioji nacionalinė vyriausybė bandė įveikti krizę konservatyvizmu. Dėl jo priešiško ir konservatyvaus stiliaus Naujojoje Zelandijoje atsirado konfliktiška aplinka, kuri ypač pasireiškė 1981 m., kai šalyje lankėsi PAR regbio žaidėjai. Kai kurios naujovės pasiteisino: buvo užmegzti glaudesni ekonominiai ryšiai su Australija, o „dominija“ buvo pakeista „realmu“.

Reformos

1984 m. išrinkta ketvirtoji leiboristų vyriausybė. Atsiradusi ekonominėje ir konstitucinėje krizėje, naujoji vyriausybė ėmėsi restruktūrizavimo. Naujosios Zelandijos doleris buvo paleistas, vyriausybės išlaidos sumažintos, sumažėjo mokesčiai, bet atsirado pridėtinės vertės mokestis, panaikintos beveik visos pramonės subsidijos. Šios priemonės atgaivino ekonomiką, bet išaugo nedarbas, kurį pablogino 1987 m. biržos nuosmūkis.

Leiboristų vyriausybė revoliucionizavo užsienio politiką, kai uždraudė branduolinius objektus savo teritorijoje ir paliko ANZUS sąjungą. Imigracija buvo liberalizuota ir šalyje atsirado daug atvykėlių iš Azijos. Anksčiau į Naująją Zelandiją vykdavo europiečiai, ypač britai, ir Ramiojo vandenyno salų (pvz.: Samoa) gyventojai. Leiboristai pripažino Vaitangio sutartį, priėmė homoseksualų įstatymą, Konstitucijos aktą 1986 m. ir Naujosios Zelandijos teisių bilį.

Nepatenkinti reformų greičiu ir užmoju, rinkėjai išrinko 1990 m. nacionalinę vyriausybę, vadovaujamą Džimo Bolgerio, kuris tęsė leiboristų ekonomines reformas. Naujosios Zelandijos gyventojai nusprendė, kad vyriausybė neatspindi jų nuotaikų ir buvo įvesta nauja papildomo balso Proporcinio atstovavimo sistema. Pagal naują sistemą rinkimai įvyko 1996 m. ir juos laimėjo nacionalinė partija sudariusi koaliciją su Naujosios Zelandijos Pirmąja partija.

Šiandieninė Naujoji Zelandija

Penktoji leiboristų vyriausybė, vadovaujama Helen Klark, buvo išrinkta 1999 m. Ji tesė ankstesnės vyriausybės reformas, mažiau kišosi į ekonomiką, labiau rūpinosi socialine politika. Pavyzdžiui, įdarbinimo įstatymas suteikė daugiau teisių darbuotojams, o studentiškų paskolų sistemos pakeitimai panaikino procentų mokėjimą studentams ir baigusiesiems. Helen Klark išsilaikė 9 metus, kol ją 2008 m. pakeitė Džono Kėjaus nacionalinė vyriausybė.

Naujoji Zelandija palaiko stiprius, bet neformalius santykius su Didžiąja Britanija, daug naujazelandiečių jaunuolių ten važiuoja dėl palankių galimybių gauti darbo vizą. Nepaisant imigracijos įstatymų liberalizavimo, britai yra didžiausia į Naująją Zelandiją emigruojanti tauta, nes naujausi pakeitimai suteikia privilegijų laisvai kalbantiems angliškai. Naujojoje Zelandijoje išliko keli konstituciniai ryšiai su Britanija, tačiau atsisakoma imperinių titulų. Visuomenė pasvarsto dėl tapimo respublika, bet šiuo atžvilgiu Naujoji Zelandija pasidalinusi.

Naujoji Zelandija nuo 1980 m. turi nepriklausomą užsienio politiką. Ji siuntė karius į Afganistano karą, bet ne į Irako karą` neskaitant medicinos personalo ir inžinerinių dalinių.

Nos Naujoji Zelandija išsivysčiusi šalis, jos ekonomika smarkiai priklauso nuo žemės ūkio, nors mėsą pieno produktus ir vilną pakeitė vaisiai, vynas ir mediena. Turizmas yra svarbus verslas, o Žiedų valdovas ir kiti filmai padėjo susidaryti šaliai gerą įvaizdį.

Išnašos

1. John Wilson. 'Central and South-eastern Europeans', Te Ara—the Encyclopedia of New Zealand, updated 26-Sep-2006, http://www.TeAra.govt.nz/NewZealanders/NewZealandPeoples/CentralAndSouth-easternEuropeans/en Archyvuota kopija 2009-08-14 iš Wayback Machine projekto.
2. Manying Ip. 'Chinese', Te Ara—the Encyclopedia of New Zealand, updated 21-Dec-2006, http://www.TeAra.govt.nz/NewZealanders/NewZealandPeoples/Chinese/en Archyvuota kopija 2007-02-24 iš Wayback Machine projekto.
3. Epidemic Diseases (Papa reti or Mate uruta)., National Library of New Zealand
4. Estimating a population devastated by epidemics, Peter Entwisle, Otago Daily Times, 20 October 2006 Archyvuota kopija 2008-10-14 iš Wayback Machine projekto.
5. Greg Ryan, „Drink and the Historians: Sober Reflections on Alcohol in New Zealand 1840–1914,“ New Zealand Journal of History (April 2010) Vol.44, No.1
6. Richard Newman, „New Zealand’S Vote For Prohibition In 1911,“ New Zealand Journal of History, April 1975, Vol. 9 Issue 1, pp 52-71
7. New Zealand Historical Atlas – McKinnon, Malcolm (Editor); David Bateman, 1997, Plate 79
8. New Zealand Historical Atlas – McKinnon, Malcolm (Editor); , 1997, Plate 91