Natūralioji atranka

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gamtinė atranka (natūralioji atranka) – laipsniškas procesas, kurio metu dėl ekologinių veiksnių poveikio keičiasi biologinės populiacijos individų su tam tikrais paveldimais bruožais () dažnis dėl įtakos išlikimui ir dauginimuisi. Dėl šio proceso iš priešistorinio pradmens išsivystė daugybė įvairiausių gyvųjų organizmų. Tai vienas iš mechanizmų, skatinančių biologinių rūšių evoliuciją.

Gamtinės atrankos sąvoką ir teoriją 1858 m. pasiūlė Čalzas Darvinas (Charles Robert Darwin) ir Alfred Russel Wallace, nors mažiau tikslios formuluotės buvo naudojamos ir ankstesnių tyrinėtojų. Gamtinė atranka tebėra viena iš kertinių sąvokų moderniojoje evoliucijos teorijoje.

Pagal modernią gamtinės atrankos teoriją sąlygos gamtinei atrankai susidaro dėl genetinių skirtumų tarp individų, o genetiniai skirtumai atsiranda dėl atsitiktinių mutacijų.

Gamtinę atranką galima skirstyti į dvi dalis:

• – lemia organizmo aplinka, kuri nėra tiesiogiai susijusi su lytine konkurencija (maisto prieinamumas, grobuonių buvimas ir pan.).
• – kyla iš konkurencijos dėl lytinių partnerių tarp tos pačios rūšies individų.

gamtinės atrankos dėka organizmų populiacijos prisitaiko prie aplinkos. Atskiro individo gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos per ar kintamumą yra ankstesnio prisitaikymo per gamtinę atranką rezultatas.

Lytinės atrankos skirtis yra prasminga dėl to, kad lytinės atrankos rezultatas gali atrodyti neadaptyvus žvelgiant tik iš ekologinės atrankos perspektyvos. Tipiškas pavyzdys yra povų uodegos, kurios yra labai „nepatogios“, tačiau vaidina reikšmingą vaidmenį lytinėje atrankoje.

Pagrindinis gamtinės atrankos principas yra tai, kad gamtinės sąlygos („gamta“) lemia („atrenka“), kad individai, turintys tam tikrus bruožus, geriau išgyvena ir dauginasi. Tokių bruožų neturintys individai gali žūti iki dauginimosi pradžios ar prasčiau daugintis. Organizmai įgijo tam tikroms gyvenimo sąlygoms geriausiai pritaikytas formas (pvz., aptakų kūną, naudingą plaukiojant ar skraidant), adaptavosi t. y. įgijo apsaugos priemones (pvz., dyglius arba nuodingus geluonis). Visa tai turi ir naujos kartos, nes tokie padarai gali ilgiau išgyventi bei veistis. Tai pagrindinis darvinizmo teiginys.

Tol, kol aplinkos sąlygos išlieka tokios pačios ar panašios, individų su palankesniais bruožais populiacijoje daugėja, nes jie turi daugiau palikuonių ir perduoda jiems šiuos palankius bruožus. Tais atvejais, kai rūšis praranda arba perpildo savo ekologinę nišą dėl organizmų skaičiaus didėjimo, palankūs išgyvenimui bruožai gali visiškai pasikeisti – šiuo atveju vyksta ekologinė atranka.

Tam tikro organizmo bruožo perdavimas iš kartos į kartą priklauso nuo aplinkos veiksnių, įskaitant plėšrūnus, maisto šaltinius, fizinės aplinkos sąlygas ir kt. Kai vienos rūšies organizmai atskiriami vieni nuo kitų (pvz., geografiškai), jie patenka į skirtingą fizinę aplinką ir vystosi skirtingomis kryptimis. Po ilgo laiko dviejų tos pačios rūšies organizmų bruožai išsivysto tokiomis skirtingomis kryptimis, kad jie nebegali tarpusavyje kryžmintis () ir šias grupes jau galima laikyti skirtingomis rūšimis. Tokiu būdu rūšys kartais skyla į kelias rūšis, o ne pasikeičia nauja rūšies forma (iš to Č. Darvinas darė išvadą, kad visos dabartinės rūšys kilusios iš bendro protėvio).

Gamtinė atranka skiriasi nuo dirbtinės atrankos (selekcijos), kurios metu naminių gyvūnų populiacijos keičiasi dėl žmogaus įsikišimo, tuo tarpu gamtinės atrankos atveju poveikį daro „gamtinė aplinka“. Nepaisant to, gamtinė ir dirbtinės atrankos mechanizmas iš principo yra identiškas, dėl to Č. Darvinas, siekdamas parodyti kaip veikia gamtinė atranka, rėmėsi pavyzdžiais iš dirbtinės atrankos.