Mitinis Kalvis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mitinis Kalvis (Dievaitis Kalvelis) senovės lietuvių mitologijoje buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų daiktų (ginklų, Saulės, Mėnulio) kalėjas, slibinų, milžinų nugalėtojas. Įprastinis įrankis – akmeninis kirvis ar kūjis – nukaltas paties Perkūno arba jo kalvio.

Iš pradžių didžiąja dangaus ugnimi, žibintu buvo laikoma Saulė. Ilgainiui imta manyti, kad dangaus šviesulius nukalė ir pakabino danguje dieviškasis kalvis. Jis gyvena žemėje, kur yra metalų, nes, pasak senųjų tikėjimų, danguje tėra tik akmenys, kuriuos Perkūnas naudoja savo kirvukams arba strėlėms.

Vario, žalvario, vėliau ir geležies panaudojimas paliko gilius pėdsakus ne tik mūsų krašto, bet ir daugelio kitų tautų mitologijoje. Panašių kalvio vaizdinių turėjo ir kitos tautos: latvių Dangaus Kalvis, baltarusių Nepaprastasis Kalvis, pritaisęs Mėnulį ant ąžuolo (Pasaulio medžio), graikų Hefaistas, žydų Tabalkainas, romėnų Vulkanas, skandinavų dievas Toras ir jo padėjėjas Tialvis, suomių , kuris nukalė dangų, išlenkė dangtį orui, padarė iš geležies ugninį erelį šampą (visų gamybos šakų simbolį). Motyvas apie tai, kad velnias pavogęs dievo Griaustinio įrankius, padirbtus jo kalvio, žinomas ne tik lietuviams, bet ir visiems baltams, skandinavams, estams.

Legendos

Mitai apie dangaus kalvį, greičiausiai, paplito žalvario amžiuje kartu su kalvystės atsiradimu. Daugiau reikšmės jie įgavo, kai žmonės susipažino su geležimi.

XIV a. pab. Jeronimas Prahiškis suradęs lietuvių gentį, kuri meldėsi Saulei ir garbino reto didumo geležinį kūjį. Paklausti šio kulto žyniai paaiškinę, jog kadaise daug mėnesių nebuvę matyti Saulės: kažkoks galingas karalius laikęs ją belaisve, uždarytą tvirčiausiame bokšte. Zodiako ženklai šiuo didžiuoju kūju sudaužė bokštą, išvadavo Saulę ir grąžino žmonėms.

Jaunuolis buvęs prarytas slibino ir išspjautas tamsiame krašte. Pamatęs žiburį ir priėjęs pilį, kur radęs didelę skrynią, užrakintą 9 spynomis, o šalia jos tokio didumo kūjį, kad žmogus negalėtų net iš vietos pajudinti. Šalia kūjo buvo parašyta, kad šioje skrynioje uždaryta tos šalies karališkoji šeima. Kas trimis smūgiais numuš visas 9 spynas, išlaisvins karalystę. Jaunuolis, pakėlęs kūjį, numušęs spynas ir pamatęs akinančią Saulės šviesą.

Mitai apie Saulės ir Mėnulio pagrobimą, uždarymą bokšte, akmenyje, tvirtovėje žinomi daugeliui tautų, ypač gyvenančių tuose kraštuose, kur žiemą labai sutrumpėja diena. Pvz., suomių epe „Kalevala" sakoma: kai Saulė išeina iš savo pilies, o Mėnulis iš savo gryčios pasiklausyti, kaip Veinemeinas skambina kanklėmis, Pohjolos šeimininkė Louhė pagrobia juos ir uždaro Mėnulį į akmenį, o Saulę į akmeninį kalną. Be to, ji išvagia ugnį iš visų Kalevalos gryčių. Aukščiausiasis dievas Ūkas – oro sutvėrėjas išskelia ugnį žvaigždžių sodelyje naujam Mėnuliui ir naujai Saulei. Uždarius Saulę ir Mėnulį, Veinemeinas vyksta į Pohjolą, kovoja su jos žmonėmis ir nugali. Tada jis nueina pažiūrėti Saulės ir Mėnulio, bet negali patekti į kalno vidų. Sugrįžta namo nusikaldinti įrankių, su kuriais galėtų atidaryti kalną. Kalvis Ilmarinas ima kalti įrankius. Apie tai išgirsta Pohjolos šeimininkė Louhė, išsigąsta, išleidžia Saulę ir Mėnulį. Pasivertusi balande, ji atskrenda pranešti Ilmarinui, kad Saulė ir Mėnulis jau laisvi.