Metempsichozė sen gr μετεμψύχωσις senovės graikų filosofijoje religijotyroje sielos persikūnijimas Rytų tikėjimuose ir f

Metempsichozė (sen. gr. μετεμψύχωσις) – senovės graikų filosofijoje, religijotyroje – sielos persikūnijimas. Rytų tikėjimuose ir filosofijose metempsichozę atitinka reinkarnacija. Tikėjimas metempsichoze būdingas daugeliui archajinių, animistinių tikėjimų, rytų religijoms, mistiniams, ezoteriniams tikėjimams. Metempsichozė – tai sielos pomirtinis tapsmas – ji gali pereiti į kitą, naujai gimusį žmogų, gyvūną, augalą, negyvą daiktą. Vienais atvejais siela pamiršta buvusį gyvenimą, jo atgarsius pasiekia tik , sapnų metu, kitais – siela tęsia buvusio individo egzistenciją, tačiau jau kitame kūne. Šamanizme tikima, kad šamanas transo metu gali persikūnyti į gyvūną, o vėliau grįžti į žmogiškąją būseną.

Senovės baltų tikėjime būta nemažai metempsichozės elementų – tikėta, kad mirusiojo siela gali pereiti į medžius, gyvūnus (arklius, šunis, paukščius). Tokių liudijimų gausu sakmėse, pavyzdžiui, apie žirgais pavirtusius ponus, augalais, akmenimis paverstus blogus žmones.

Šaltiniai

Gintaras Beresnevičius, „Lietuvių religija ir mitologija“, 2004 m., 276–279 psl.

Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

[1] Gintaras Beresnevičius, „Lietuvių religija ir mitologija“, 2004 m., 276–279 psl.