Medžiotojai–rankiotojai

Medžiotojai-rankiotojai – visuomenės, kuriose verčiamasi rankiojimu, medžiokle ir žūkle. Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės paprastai būna klajokliškos ir negausios. Joms būdingas darbo jėgos pasiskirstymas pagal lytį. Didesnioji dalis maisto prirankiojama moterų, o vyrų sumedžiojamas grobis laikomas daugiau pagarbos dalyku. Nors šiauresnėse šalyse, kurioms būdinga skurdesnė augmenija, mėsa ir žuvis laikoma svarbesne suvartoto maisto dalimi.

Tokia santvarka buvo būdinga akmens amžiui, tačiau yra ir dabar išlikusių genčių, tebegyvenančių tradiciškai, ypač tų, kurios neturėjo sąlyčio su šiuolaikinių visuomenių atstovais. Daugiausia pastarųjų yra Brazilijoje bei kitose Pietų Amerikos šalyse ir Naujoje Gvinėjoje. Maždaug prieš 50 metų pasaulyje tokių bendruomenių būta žymiai daugiau, bet dauguma jų įsiliejo į šiuolaikinį pasaulį, tačiau kai kurios išsaugojo savo savitumą.

Jas antropologai tyrinėja itin kruopščiai. Nors dažniausiai patikslinama, kad šiuolaikinių visuomenių negalima lyginti su paleolito bendruomenėmis, dauguma antropologų ir archeologų vis dėlto gretina paleolito tautas su šių dienų arba neseniai gyvenusiomis tautomis. Pastarąsias būtų netikslinga lyginti, nes kai kurios iš jų buvo pasmerktos etniniam valymui arba į jų valdas buvo kėsintasi ūkininkų. Kad ir kaip būtų, jas vis vien bandoma gretinti, nes mažai terandama išlikusių senovės rinkėjų ir medžiotojų pėdsakų, kurie suteiktų žinių apie anuometinius žmones.

Šaltiniai

1. Gordon Marshall. Hunting and gathering societies. A Dictionary of Sociology. 1998. Oxford University Press
2. The Economist. The unexplored world: A new age of discovery