Mežuotnės piliakalnis

Piliakalnis tirtas 1938–1940 m., 1942 m. (vadovas Valdis Ginteris), 1948–1949 m. (vadovai E. Brīvkalne, A. Stubavs), 1969–1970 m. (vadovas Māris Atgāzis). Piliakalnio teritorija užima 3500 m. Piliakalnis 16 m aukščio, rytinėje pusėje atskirtas aukštu Lielupės krantu, šiaurinėje – upelio raguva. Vakarinėje ir pietinėje pusėje buvo įtvirtintas dviem pylimais ir grioviais. Aikštelėje, aptvertoje dviguba gynybine gulsčių rastų siena, stovėjo medinė žiemgalių pilis. Tyrimų metu rasti 3604 keramikos, metalo, gintaro ir kiti dirbiniai bei radiniai. Per archeologinius kasinėjimus atidengta 10 kultūrinių sluoksnių, datuojamų IX a. – XIV a. Rasta brūkšniuotosios keramikos šukių, iš kurių nustatoma, kad piliakalnis buvo gyvenamas I tūkstantmetyje pr. m. e., taip pat vėlyvojo paleolito strėlės antgalis. Rasta 14 pastatų (4 x 4 ir 8 x 6 m dydžio) su židiniais ir krosnimis, tarp jų kalvio, kaulo ir rago apdirbėjo, juvelyro dirbtuvių, daugiau kaip 3600 įvairių dirbinių, iš kurių sprendžiama apie IX a. – XIV a. žiemgalių ūkį, prekybą ir kultūrą.^[1]