Marie-José Pérec

Ji yra antroji atletė nugalėjusi dvejuose tų pačių olimpinių žaidynių bėgimuose – 200 ir 400 m (pirmoji – JAV atletė Valerie Brisco-Hooks) bei pirmoji, bendroje vyrų ir moterų atletų imtyje, kuriai pavyko dvejose olimpinėse žaidynėse iš eilės tapti nugalėtoja 400 m bėgime^[2]. Jos 1996 m. Atlantos žaidynių finale pasiektas laikas – 48,25 sek, iki šiol yra septintas geriausias visų laikų pasirodymas ir jau 23 metus yra vienintelis mažiau nei sekunde nuo Maritos Koch pasaulinio rekordo (47,60 sek, 1985 m.) atsiliekantis laikas, jai priklauso ir 400 m bėgimo olimpinis rekordas stadione. Marie-José Pérec yra ir dukart 400 m bėgimo pasaulio čempionė – 1991 m. Tokijuje ir 1995 m. Geteburge. Iki sportinės karjeros baigties, dėl jos eiklių skriejančių žingsnių, turėjo Gazelės pravardę (šiandien tokia pravardė vertinama kaip rasinių stereotipų apraiška – juodaodžiams atletams dažnai būdavo klijuojamos laukinių gyvūnų pravardės)^[3], arba – Dieviškosios, dėl neeilinių sportinių pasiekimų.

Jai priklauso 200 m (21,99 sek, 1993 m.) ir 400 m (48,25 sek, 1996 m.) bėgimo, 400 m kliūtinio bėgimo (53,21 sek, 1995 m.) ir estafetinio bėgimo 4 × 400 m (3 min 22,34 sek, 1994 m.) Prancūzijos rekordas^[4].

Baigusi sportininkės karjerą, Marie-José Pérec ėmėsi įvairių su sporto pasauliu susijusių veiklų^[4].

2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, ji buvo paskutinė, kartu su Teddy Riner, atnešusi olimpinį deglą^[5].