Madūriečių kalba

Madūriečių kalba (Bhâsa Madhurâ / ꦧꦱꦴꦩꦝꦸꦫꦴ / بَهاسَ مَدورا) – austroneziečių kalba, vartojama madūriečių, gyvenančių daugiausia Madūros saloje Indonezijoje, taip pat aplinkinėse salose (Kangeano, Sapudžio) bei kitur šalyje (ypač, rytų Javoje). Kalbančiųjų skaičius – 6,7 mln. žmonių (2011 m., priskaičiuojant Kangeano tarmę, kartais laikomą atskira kalba).^[1] Tai viena labiausiai paplitusių Indonezijos kalbų. Dabar paprastai užrašoma lotynišku raštu, nors naudojamas ir arabiškas raidynas (vad. Pegon), o istoriškai buvo užrašoma ir javiečių raštu (carakan).

Išskiriamos 6 madūriečių tarmės:

• Baveano – Baveano saloje;
• Bankalano – Madūros Bankalano regencijoje;
• Pamekasano – Madūros Pamekasano regencijoje;
• Sampango – Madūros Sampango regencijoje;
• Sapudžio – Sapudžio salose;
• Sumenepo – Madūros Sumenepo regencijoje.^[2]

Kangeaniečių tarmė, vartojama Kangeano salose, kartais laikoma atskira kalba.^[3]

Literatūrinė madūriečių kalba pagrįsta Sumenepo tarme. Surabajoje gyvenantys madūriečiai kaip prekybinę kalbą ir lingua franca naudoja Bankalano tarmę.^[2] Rašytiniai tekstai madūriečių kalba atsiranda nuo XVIII a.^[4] Į lotynų raštą pereita XX a. antroje pusėje. 1994 m. išversta Biblija (tiesa, krikščionių tarp madūriečių nedaug).^[2]

Madūroje vartojama praktiškai visų madūriečių, nors beveik visi jie taip pat šneka indonezietiškai. Javoje, ypač didmiesčiuose, nyksta dėl indoneziečių kalbos įtakos. Madūriečių ir javiečių palikuonys (pendalungai) vietomis šneka savita tarme.^[5]