Madagaskaro religija

Malagasių mitologija – Madagaskaro gyventojų malagasių mitinė pasaulėžiūra.

Malgasiai maždaug prieš 2000 jūrų keliais atsikraustė iš Malajų salyno į Madagaskarą ir asimiliavo seniau saloje gyvenusias tautas. Pagrindiniai malagasių mitologijos šaltiniai yra XIX−XX a. prancūzų, o vėliau pačių malagasių surinkta tautosaka.

Malagasių mitologija kilusi iš senųjų austroneziečių mitinių pasakojimų, kuriuos malgasiai atsinešė iš Malajų salyno, ir ikiaustronezinio Madagaskaro substrato, matyt, susijusio su Afrikos žemyno tradicijomis. Nors malagasių mitologija gerokai skiriasi tiek nuo , tiek nuo afrikiečių mitinių pasaulėžiūrų, joje galima rasti tiek vienos, tiek kitos bruožų.

Malagasių mitologijoje pasaulis yra dvisluoksnis, sudarytas iš dangaus ir žemės, pradžioje susijungusių vienas su kitu, o vėliau atskirtų vyriausiosios dievybės Andriamanitros. Sutvėrimo veiksmas malagasių mitologijoje atkartoja Vakarų Indonezijoje plačiai paplitusią „šventojo ginčo“ mitologemą. Bet priešingai nei Indonezijoje, malagasių mitologijoje ginčas išsirutulioja ne trisluoksnėje erdvėje, o tarp dangaus ir žemės, kuriedu visad yra prieštaros būsenoje. Dangus ir žemė dažnai įvaizdinami per vyriškas dievybes, vadinamas Zanahariu („kūrėjas“) arba Andriamanitra („maloniai kvepiantis valdovas“). Žemutinysis Zanaharis, įvaizdijantis žemę, iš molio nulipdo pirmuosius žmones ir gyvūnus, o aukštutinysis Zanaharis teikia jiems gyvastį ir reikalauja, kad jie kiltų į dangų. Andriamanitra lyginamas su dangumi, mėnuo – jo akis, saulė – žibintas, žvaigždės – brangakmeniai. Kai žemutinis Zanaharis tai uždraudžia, tada aukštutinis padaro žmones mirtingus, po jų mirties pasiima jų gyvastį, o kūnus palieka žemėje. Viename mite žemiškasis pradas siejamas su zatuvucinatau-nan-driananahari („Zatuvu nesukurtas zanaharis“) – pusiniu žmogumi, išaugusiu iš žemės (tikėtina, kad šis vaizdinys susijęs su ikiaustroneziniu mitologiniu vaizdynu). Zatuvu tampa pilnu žmogumi tik tada, kai veda aukštutiniojo Zanahario dukterį. Zanahariui (arba Andriamanitrai) priskiriama ir kultūrinio didvyrio paskirtis. Jis žmonėms dažniausiai dovanoja ryžius. Madagaskare paplitus krikščionybei, krikščionių Dievas imtas vadinti Zanahariu.

Priešingai nei dangiškos ir žemiškos dievybės, vandens dievybės malagasių mitologijoje moteriškos (kaip ir pas indoneziečius): Fara, Rafara, Faravarė („jaunesnioji duktė, mergelė“). Viename mitų Faravarė į vandenį paleidžia kiaušinį iš kurio gimsta jautis. Tą jautį klasta nužudo jos gimdytojai. Užsirūstinusi Faravarė nusileidžia į vandenį, kur tampa vandens gyvių – gyvačių, krokodilų, driežų – valdove. Tarp šių gyvių išskirtinę vietą užima septyngalvė gyvatė  – baisus padaras, nužudyto didvyrio persikūnijimas. Keršydama už nužudymą Fanampituluhu apsirango aplink kaimus arba aplink visą pasaulį, degindama savo priešus. Kitame mite didvyris Andriambahuaka savanoriškai atiduoda save ir savo šeimą Fanampituluhu, kad ši juos suėstų. Fanampituluhu atitinka malajų mitologijos jūrų gyvatę, požemių valdovę , , Lature Danę). Malagasių mitologijoje vandens gaivalas nors ir į atskirą pasaulį neišskirtas, siejasi su mirusiųjų pasauliu. Pasak vieno seno malagasių pasakojimo apie pomirtinę būseną (fanani) iš lavono skysčio gimstąs kirminas, paskui virstantis į ungurį, šis – į krokodilą, o šis – į gyvatę arba pačią Fanampituluhu (vandens gaivalo valdovę). Tokiu atveju vandens pasaulis malagasių mitologijoje yra kaip trečias, atskiras nuo dangaus ir žemės, pradas. Su juo susijęs kitas veikėjas – driežiškas orakulas, gyvačių valdovas Ramahavalis.

Malagasių mitologijoje veikia ir dvasios; kartais jos atlieka tarpininkų tarp žmonių ir dievybių paskirtį. Kinulai tai piktos, liesos, bedantės dvasios su ilgais nagais – kinulais pavirsta dauguma mirusių žmonių. Taip pat nykštukai kalanuru – ilgais nagais ir plaukais, slepiantys kūnus, gebantys sudraskyti žmogų iki mirties. Nykštukai vazimbai laikomi senaisiais Madagaskaro gyventojais, atėjus malagasiams jie virto mažomis geromis arba blogomis dvasiomis, gyvenančiomis kai kuriuose ežeruose ir sausumoje; jie gali nuspėti ateitį, pasirodyti sapnuose, prižiūri draudimus ir baudžia jų pažeidėjus. Vazimbams aukojami gaidžių ir avinų taukai.

Madagaskaro salos centre stūkso 12 didžiai gerbiamų Imerinos kalvų, kuriose yra karalių kapai. Garbinami ir vazimbų – pusiau mitinių ankstesnių gyventojų kapai.

Svarbi „kaulų apvertimo“ ceremonija – famadihana. Kaulai iškasami, apie juos ir šeimos žemę šokama. Taip žmonės gauna globą kitiems metams.

Visos šventos vietos turi savo dvasinę galią – hasiną. Hasiną turi ir amuletai, kuriuos sudaro ant ieties užrišta medžiagos skiautė arba ryšulėlis nugludintų pagaliukų. Daugelis karališkų amuletų sudeginta 1869 m. Krokodilai perduoda dvasinę galią (kartais jiems rengiamos puotos). Katės ir pelėdos perduoda ženklus. Kiaulės – nešvarios. Dvasinę galią reikia saugoti nuo užteršimo.

Literatūra

• Сказки и пословицы Мадагаскара, пер. с малагасийского, М., 1962;
• Сказки Мадагаскара, пер. с франц., М., 1965;
• Обычаи и фольклор Мадагаскара, пер. с малагасийского, М., 1977;
• Van Gennep A., Tabou et totemisme a Madagascar, P., 1904;
• Renel Ch., Contes de Madagascar, v. 1-3, Paris, 1910-30;
• Ferrand G., Contes populaires malgaches, Paris, 1893;
• Longchamps J., Contes malgaches…, Paris, 1955;
• Sibree J., „The oratory, songs, legends and folk-tales of the Malagasy“, The Folklore Journal, 1883, v. 1; t. p., „Malagasy folk-tales“, ten pat, 1884, v. 2.

Šaltiniai

1. Мифы народов мира. Малагасийская мифология , M. A. Членов – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.