Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Mažoji LietuvaVėliavaHerbas Lietuvos Respublikai priklausanti Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis arba Klaipėdos kraštasEtn
M. Lietuva
| Mažoji Lietuva | |
| Vėliava | |
| Herbas | |
| Lietuvos Respublikai priklausanti Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, arba Klaipėdos kraštas | |
| Etnografinis regionas | |
|---|---|
| Valstybė | Lietuva |
| Sostinė | Šilutė |
| Didžiausias miestas | Klaipėda |
| Plotas | 2 848 km2 |
- Kitos reikšmės – Mažoji Lietuva (reikšmės).
Mažoji Lietuva (vok. Kleinlitauen), arba Prūsų Lietuva (vok. Preußisch Litauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvos Respublikai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų.
Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai. Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709–1710 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos tai buvo ypatingas regionas, su daugmaž vienoda vokiečių ir lietuvių populiacija. Per ilgalaikę Prūsijos ir Vokietijos imperijos istoriją buvo įvairiai vadinamas - Lietuvos departamentas, Rytprūsiai. Unikalus krašto vystymasis ir istorija baigėsi 1946 m. pasitraukus 99% natūralių gyventojų (1945 m. sovietams artinantis Mėmelyje buvo likę 6 žmonės) ir kraštui tapus LTSR dalimi, kuomet atvyko naujakuriai iš didžiosios Lietuvos ir RTFSR.
Politinė istorija
Dalis Mažosios Lietuvos žemių Lietuvai priklausė dar XIII a.1253 m. liepos mėn. karalius Mindaugas Ordinui perleido dalį Nadruvos bei Karšuvos žemių, o 1259 m. kryžiuočiai jėga užgrobė Dainavos ir Skalvos teritorijas. Po sėkmingai numalšinto Didžiojo prūsų sukilimo Ordinas iš Lietuvos 1275–1276 m. atėmė likusias Nadruvos bei Skalvos valdas, o 1282 m. vokiečiai galutinai įsitvirtino panemunės pietuose. 1358 m. Algirdas ir Kęstutis pareikalavo Ordino LDK grąžinti Galindos, Bartos ir Sembos žemes, o Vytautas Didysis derybose su vokiečiais pareiškė: „Prūsai taip yra mano tėvų palikimas ir aš jų reikalausiu iki Osos.“ Šiaurinė ir rytinė Mažosios Lietuvos riba sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta valstybine siena.
Iki 1525 m. Mažosios Lietuvos žemes valdė Vokiečių ordinas. Ordino valstybę panaikinus, iki 1701 m. ji priklausė Prūsijos hercogystei (iki 1660 m. – kaip Lenkijos lenas), 1701–1871 m. – Prūsijos karalystei, 1871–1945 m. – Vokietijai. Nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. 1939 m. šį regioną aneksavo Trečiasis reichas, o dalis lietuvninkų emigravo į Lietuvą. 1945 m. Rusijos TFSR Klaipėdos kraštą perleido Lietuvos TSR. Lietuvai pasiūlyta susigrąžinti ir kitas istorines Mažosios Lietuvos žemes: 1946 m. Josifas Stalinas į Maskvą pasikvietė LSSR komunistų partijos pirmininką Antaną Sniečkų dėl Kaliningrado prijungimo prie Lietuvos, vėliau šį pasiūlymą pakartojo ir Michailas Suslovas. Abu pasiūlymai veikiausiai buvo atmesti dėl Kaliningrade smarkiai išaugusio rusakalbių gyventojų skaičiaus. Mažosios Lietuvos etnokultūrinė tapatybė ilgainiui buvo sunaikinta – 1948 m. didžioji dalis lietuvninkų drauge su vokiečiais buvo išvežti į VDR, o likusieji mirė nuo bado bei šalčio arba buvo ištremti į Sibirą.
Šiuo metu nuo 1945 m. Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios trys valstybės. Didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė, esanti dešiniajame Nemuno krante (Klaipėdos kraštas), – Lietuvai.
Lietuviai
Vokiečių ordinui XIII a. užkariavus vakarinių baltų žemes, dėl nuolatinių puldinėjimų Mažosios Lietuvos teritorija faktiškai nebuvo apgyvendinta – didžioji jos dalis buvo apaugusi miškais ir giriomis (vadinamoji dykra). XV a. pr. pasibaigus karui ir nustačius valstybinę sieną, aktyvesnis apgyvendinimas prasidėjo nuo XV a. antrosios pusės. Buvusiose baltų žemėse, daugiausia Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse, kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su menkais vietos baltų likučiais. Vokiečių ordinas šiuos kolonistus noriai priėmė, nes karinių nesėkmių nustekentam ordinui tai davė iki tol nenaudotų žemių įdirbimą bei papildomus mokesčius ir duokles. Dauguma lietuvių iki XVIII a. gyveno Prūsijos valdovo domenuose, taigi lietuvių valstiečių baudžiaviniai santykiai susiklostė tiesiogiai su valdovu.
Iki XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba buvo spausdinamos knygos, Prūsijos valdžios įsakymai, lietuviškai vyko pamaldos bažnyčioje. Todėl Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nei tuometinėje LDK, lietuvių kalba tapo rašto kalba, o iki XVIII a. pab. lietuvių kalba čia buvo išspausdinta daugiau leidinių nei LDK.
Mažosios Lietuvos gyventojų poreikiams buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547 m.), čia buvo pirmąsyk išversta į lietuvių kalbą visa Biblija (1590 m. Jono Bretkūno), 1653 m. pasirodė pirmoji lietuvių kalbos gramatika (parengta Danieliaus Kleino), sukurtas pirmasis lietuviškas grožinės literatūros kūrinys (Donelaičio „Metai“), 1823 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidawimai dievo karalystėje“ (leido N. F. Ostermeyeris), nuo 1883 m. čia buvo spausdinami svarbiausi lietuviško tautinio atgimimo leidiniai („Aušra“, „Varpas“), 1885 m. įsteigta pirmoji lietuviška pasaulietinė draugija „Birutė“. XIX a. antroje pusėje lietuvių kalbos gyvybingumas Prūsų Lietuvoje leido iš čia į Rusijos valdomą Lietuvą gabenti spaudą uždraustais lotyniškais rašmenimis.
Nuo XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prūsijos kariuomenėje, mokėsi Prūsijos mokykloje, tad Prūsijos (vėliau – Vokietijos) valstybė jiems natūraliai buvo sava valstybė. Didesnis kultūrinio suartėjimo su Didžiosios Lietuvos lietuviais poreikis iškilo XIX a. pabaigoje, tačiau didžiausia kliūtis glaudesniam bendravimui buvo skirtinga tikyba – mažlietuviai XVI amžiuje priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, Didžiojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai buvo katalikai.
Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, tad visuomenės modernizacija buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl neretai Prūsų lietuviai laikė Rusijos lietuvius „atsilikusiais“, pašiepiamai vadino juos „žemaičiais“. Politinio suartėjimo klausimas iškilo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau politinio suartėjimo siekė tik nedidelė mažlietuvių inteligentų dalis (daugiausia Martyno Jankaus aplinkoje). Didžiajai visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomybė Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi.
Kalbinė istorija
Istoriografijoje teigiama, kad Mažoji Lietuva kaip tokia susiformavo XVI a., kai apgyvendintose šiaurės rytinėse Prūsijos valdose dauguma gyventojų kalbėjo baltiškais dialektais ir dominavo lietuvių kalba. Tai leido tapatinti šią teritoriją su čia dominavusia gyventojų grupe. Todėl XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas (Klein Litaw) pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų (Simono Grunau, Luco Davido) darbuose (XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo; patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva).
Po Vokiečių ordino valstybės transformacijos į Prūsijos hercogystę (1525 m.) pagrindinis hercogo Albrechto tikslas buvo pasinaudojant evangelikų liuteronų tikėjimui suteiktu valstybinės religijos statusu, suvienyti visus savo pavaldinius ir užsitikrinti jų lojalumą. Įgyvendindamas Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skelbiamas gimtąja kalba, Albrechtas turėjo realiai įvertinti situaciją, kad jo valstybėje, greta vokiečių, gyvena didžiulės lenkų, prūsų ir lietuvių valstiečių masės. Todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei religinės literatūros lietuvių kalba rengimą.
Tankiausiai lietuvių gyvenamos sritys neoficialiai buvo vadinamos Lietuvos provincija, Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva, o 1736 m. šis pavadinimas pateko ir į administracinio vieneto – Lietuvos departamento – pavadinimą. Iki XVIII a. lietuviškai kalbėjusiųjų gyventojų dominavimas šioje teritorijoje nekelia abejonių. Išskyrus miestus, kai kuriuose apskrityse, pvz., Tilžės ar Klaipėdos, baltiškas pavardes turėdavo 95–100 % valstiečių. Tačiau XVIII a. lietuvių gyventas arealas Prūsijoje pradėjo mažėti.
Viena iš priežasčių buvo tai, kad per 1709–1711 m. marą išmirė maždaug pusė Lietuvos provincijos gyventojų. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, iškart netekęs didelės natūrinių prievolių ir pajamų dalies, šią netektį norėjo greitai kompensuoti, todėl į Prūsų Lietuvą iš Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Olandijos buvo pakviesti kolonistai, vadinamieji zalcburgiečiai. 1710–1736 m. Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikūrė apie 23 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių (santykinai jie sudarė apie 10 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažiausiai jų apsigyveno Klaipėdos ir Tilžės apskrityse, tačiau pietinėse Ragainės ir ypač Įsruties apskrityse jie pasklido tiesiog tarp lietuvių gyvenamų kaimų. Kolonistų atsikėlimas aktyvino lietuvių poreikį bendrauti vokiečių kalba, be to, sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais (pvz., K. Donelaičiu), nuo XVIII a. vidurio Prūsijos lietuviai vis aktyviau ėmė propaguoti religines praktikas, vadinamuosius surinkimus.
Antra vertus, prie lietuvių akultūracijos prisidėjo ir tai, kad nuo 1733 m. lietuvių valstiečius pradėta irgi rekrūtuoti į Prūsijos kariuomenę, o nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną. Tuo būdu vokiečių kultūros elementai, kažkada Prūsijos lietuviams buvę visiškai svetimi, per XVIII a. ir per XIX a. pirmąją pusę jiems tapo suvokiami ir artimi. Šitų elementų perėmimas tada buvo visiškai natūralus procesas, kurio bent jau iki XIX a. valdžia specialiai neprovokavo. Atvirkščiai, ir toliau buvo rūpinamasi lietuvių kalbą galinčių gerai vartoti mokytojų ir kunigų rengimu. Antai 1718 m. prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigtas ir po penkerių metų pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, kuriame lietuvių kalbos buvo mokomi būsimieji lietuvių parapijų kunigai ir mokytojai (šį seminarą lankė ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, norėję dirbti lietuviškose parapijose, kadangi jiems irgi buvo privalu išmokti lietuvių kalbą). Be to, 1844 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsteigė 18 metinių stipendijų lietuvių kilmės jaunuoliams, norintiems mokytis Tilžės gimnazijoje. Tačiau agrariniame krašte vaikų ateitis buvo tradiciškai siejama su žemės ūkiu, jie būdavo anksti įtraukiami į kasdienius ūkio darbus, todėl mokslo siekimas šeimose dažniausiai neskatintas.
Natūrali akultūracija paspartėjo XIX a. rinkos ekonomikos santykiams skverbiantis į žemės ūkį, augant komunikacijos galimybėms. Laikraščių atsiradimas, geležinkelių atitiesimas skatino Rytų Prūsijos gyventojų migraciją į pramoniniu požiūriu labiau išvystytas Vokietijos sritis. Susilpnėjus luominiam įvairių socialinių sluoksnių uždarumui, daugėjo persikraustymų gyventi į miestus, mišrių santuokų.
Prievartinė lietuvių asimiliacija prasidėjo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m., kai Vokietijos imperija pradėjo įsakymais siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo sferą, pirmiausia išstumdama ją iš mokyklų. Tada lietuvių kalba vis labiau virto „namų kalba“, labiau vartota dar bažnyčiose. Antra vertus, atsakant į Vokietijos imperijos XIX a. 8 dešimtmečio politiką, Mažojoje Lietuvoje prasidėjo vadinamasis peticijų sąjūdis (1873, 1875, 1878, 1879, 1882, 1887, 1890, 1895, 1900 m. peticijomis Vokietijos kaizeriui reikalauta grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas), sustiprėjo pasaulietinių inteligentų veikla, aktyviai kūrėsi kultūrinės draugijos („Birutė“, Tilžės giedotojų draugija, „Sandora“, „Santara“ ir kt.).
XIX a. pabaigoje mažlietuvių inteligentai pradėjo rūpintis savo politinių atstovų rinkimais į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą. Tačiau, net ir patekę į šias parlamentines institucijas, lietuvininkų atstovai kėlė vien kultūrinius reikalavimus.
Rytų Prūsijos provincijos gyventojų, save laikiusių lietuviais, skaičius (pagal oficialią Prūsijos statistiką):
|
|
Dialektas
Buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų senuoju „lietuvininkų dialektu“ dabar moka kalbėti vos keli šimtai asmenų. Dauguma vadinamųjų mažlietuvių, arba lietuvninkų, kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, gyvenę palei Kuršių marias – vadinamąja „kuršiuojančia“ („žemaičių donininkų“) šnekta, o nedidelė (anksti sulenkėjusi) pietrytinių mažlietuvių etnografinė grupė – dzūkų (pietų aukštaičių) tarme.
Simbolika
Himnas
Mažosios Lietuvos regionas buvo itin autonomiškas tiek Vokietijos imperijos, tiek tarpukario Lietuvos laikotarpiu. Lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys ir kalbantys lietuviškai šiame regione, savęs nelaikė lietuviais ir save vadino lietuvininkais. Jie paniekinamai žvelgė į didžiosios Lietuvos lietuvius, kadangi Mažoji Lietuva buvo labiau išsivysčiusi ekonominiu, politiniu bei kultūriniu atžvilgiu. Norėdamas pabrėžti šį skirtumą, Jurgis Zauerveinas 1879 m. paskelbė eilėraštį „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris vėliau tapo oficialiu Mažosios Lietuvos himnu.[reikalingas šaltinis] Šį himną regionas išsaugojo iki pat autonomijos panaikinimo ir prijungimo prie didžiosios Lietuvos (tuometinės LTSR) 1946 m.
Herbas
Pasak istorikų, Mažoji Lietuva niekada neturėjo herbo, tik įvairias emblemas, atskirų organizacijų ženklus. Herbo kūrimą lydi nesutarimai dėl jo centrinio simbolio, spalvų derinio. Briedžio ragai buvo vienas iš Rytų Prūsijos heraldinių simbolių, jie yra ir kelete šio regiono herbų, be to, briedžių populiacija regione garsėjo nuo neatmenamų laikų.2017 m. sukurtas herbas (aut. Arūnas Baublys ir Jūratė Bizauskienė), kuriame pavaizduotas geltonas briedis mėlyname fone, įrėmintas skydininkų – riterio ir moters kuršiškais drabužiais. Skydas su lotynišku užrašu: „Salus publica suprema lex“ (Žmonių gėris – aukščiausias įstatymas). Heraldikos komisija atmetė šį herbą, įžvelgusi jame aliuzijų į kai kurių nacių karinių padalinių simbolį. 2019 m. Mažosios Lietuvos herbas buvo tobulinamas. 2024 m. naujai sukurtas herbas oficialiai patvirtintas.
Vėliava
Mažosios Lietuvos vėliava žinoma nuo XVIII a. pabaigos. Ji padalinta į 3 lygias horizontalias juostas. Manoma, kad spalvos – žalia, balta ir raudona – perimtos iš Tilžės miesto herbo. Šios vėliavos spalvas 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania“, o 1885 m. – Birutės draugija Tilžėje. Vėliavą dažnai naudojo išeivijos lietuviai.
Taip pat skaitykite
- Tilžės aktas
Galerija
- griuvėsiai
- Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia
- Valdžios pastatas Gumbinėje
- Karalienės Luizos tiltas, tarp Tilžės ir Panemunės miestų.
- Buvusi Įsruties evangelikų reformatų bažnyčia
- Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia
- Klaipėdos dramos teatras
Šaltiniai
- „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..
- Baranauskas, Tomas (2003-03-23). „Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos karalystės problemos.“ Voruta. 6 (504). ISSN 1392-0677. Originalas archyvuotas 2005-10-26. Nuoroda tikrinta 2006-09-17.
- „Lietuvos istorija.“ Redaktorius A. Šapoka. Kaunas 1936, p.140
- „Prūsai“. Mažosios Lietuvos enciklopedija.
- Voverienė, Ona. „O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso?“ alkas.lt.
- Kuzmickas, Bronislovas. „Kaimynas Vakaruose – iš Rytų. Prūsijos nebeliko.“ LRT. Originalas archyvuotas 2017-04-15. Nuoroda tikrinta 2023-05-19.
- LIETUVIŠKA WOLFENBÜTTELIO POSTILĖ (1573). Mdl.projektas.vu.lt
- Wolfenbuttelio postilė. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- Zinkevičius, Z (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 27–34. ISBN 5420007789.
- Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo klausimas Archyvuota kopija 2019-01-26 iš Wayback Machine projekto.
- Aistros dėl briedžio nerimsta
- Visuomenei pirmą kartą pristatyta etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldika nerija.lrv.lt 2024-11-27
- Šilutės muziejus. Mažosios Lietuvos vėliava Archyvuota kopija 2019-01-26 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos
- Alma Ragauskaitė (2016). Lietuvos etnokultūrinis regionavimas (Disertacija)
- Mažoji Lietuva. Etninės kultūros globos taryba Archyvuota kopija 2020-03-21 iš Wayback Machine projekto.
- Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo: istorijos ir statistikos šviesoje (sud. Vincas Vileišis). – Vilnius: Versus aureus, 2008. – 248 p.: žml. – Orig. išleid. duom.: Kaunas: Politinių ir socialinių mokslų institutas, 1935. – ISBN 978-9955-34-155-0
- Mažoji Lietuva Archyvuota kopija 2006-04-21 iš Wayback Machine projekto. – Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ svetainė
- Mažoji Lietuva (vok.) Archyvuota kopija 2008-03-27 iš Wayback Machine projekto.
- Karaliaučiaus srities vietovardžiai, interaktyvus žemėlapis: lietuviškai, vokiškai, rusiškai Archyvuota kopija 2015-07-14 iš Wayback Machine projekto.
- Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva Archyvuota kopija 2015-02-18 iš Wayback Machine projekto.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie M. Lietuva, Kas yra M. Lietuva? Ką reiškia M. Lietuva?
Mazoji LietuvaVeliavaHerbas Lietuvos Respublikai priklausanti Mazosios Lietuvos siaurine dalis arba Klaipedos krastasEtnografinis regionasValstybe LietuvaSostineSiluteDidziausias miestasKlaipedaPlotas2 848 km2Kitos reiksmes Mazoji Lietuva reiksmes Mazoji Lietuva vok Kleinlitauen arba Prusu Lietuva vok Preussisch Litauen istorinis etnografinis Prusijos o veliau Rytprusiu regionas apemes siaurrytines Prusijos provincijos dalis kuriose gyveno lietuvininkai Iki Kalavijuociu Ordino invazijos XIII a veliau Mazaja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalviu ir nadruviu gentys Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino si teritorija prarado didele dalį savo gyventoju Regionas vel pradetas apgyvendinti po Melno taikos gyventoju pagrinda sudare likusieji baltai naujai atsikele lietuviai ir is kitu Prusijos regionu grįztantys gyventojai Mazosios Lietuvos savoka pirma karta pamineta tarp 1517 ir 1526 m Siuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sriciai dalis Lietuvos Respublikai Klaipedos krastas ir Lenkijai Siauraja prasme taip vadinamas ir tik Klaipedos krastas esantis vienu is penkiu dabartines Lietuvos etnokulturiniu regionu Mazoji Lietuva Veikiama protestantu baznycios ir Prusijos valstybes Mazojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuviu kultura kuri skyresi nuo Lenkijos ypac paveiktos katalikiskos Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes lietuviu kulturos Mazosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyresi nuo Didziosios Kunigaikstystes lietuviu Nors po 1945 m Mazojoje Lietuvoje praktiskai nebeliko lietuvininku ir ju kulturos sis regionas buvo svarbus Lietuvos kulturai Mazojoje Lietuvoje buvo isspausdinta pirmoji knyga lietuviu kalba pirmoji lietuviska Biblija pirmoji lietuviu kalbos gramatika pradetas leisti pirmasis laikrastis lietuviu kalba Iki 1709 1710 m maro lietuviai sudare Rytprusiu gyventoju dauguma gyveno daugiausia kaime o miestuose vyravo vokieciai Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos tai buvo ypatingas regionas su daugmaz vienoda vokieciu ir lietuviu populiacija Per ilgalaike Prusijos ir Vokietijos imperijos istorija buvo įvairiai vadinamas Lietuvos departamentas Rytprusiai Unikalus krasto vystymasis ir istorija baigesi 1946 m pasitraukus 99 naturaliu gyventoju 1945 m sovietams artinantis Memelyje buvo like 6 zmones ir krastui tapus LTSR dalimi kuomet atvyko naujakuriai is didziosios Lietuvos ir RTFSR Politine istorijaMazosios Lietuvos 1753 m zemelapis kuriame ji yra pavadinta kaip Litauen Dalis Mazosios Lietuvos zemiu Lietuvai priklause dar XIII a 1253 m liepos men karalius Mindaugas Ordinui perleido dalį Nadruvos bei Karsuvos zemiu o 1259 m kryziuociai jega uzgrobe Dainavos ir Skalvos teritorijas Po sekmingai numalsinto Didziojo prusu sukilimo Ordinas is Lietuvos 1275 1276 m ateme likusias Nadruvos bei Skalvos valdas o 1282 m vokieciai galutinai įsitvirtino panemunes pietuose 1358 m Algirdas ir Kestutis pareikalavo Ordino LDK grazinti Galindos Bartos ir Sembos zemes o Vytautas Didysis derybose su vokieciais pareiske Prusai taip yra mano tevu palikimas ir as ju reikalausiu iki Osos Siaurine ir rytine Mazosios Lietuvos riba sutapo su 1422 m Melno sutartimi nustatyta valstybine siena Iki 1525 m Mazosios Lietuvos zemes valde Vokieciu ordinas Ordino valstybe panaikinus iki 1701 m ji priklause Prusijos hercogystei iki 1660 m kaip Lenkijos lenas 1701 1871 m Prusijos karalystei 1871 1945 m Vokietijai Nuo 1923 m tik jos dalis Klaipedos krastas priklause Lietuvai 1939 m sį regiona aneksavo Treciasis reichas o dalis lietuvninku emigravo į Lietuva 1945 m Rusijos TFSR Klaipedos krasta perleido Lietuvos TSR Lietuvai pasiulyta susigrazinti ir kitas istorines Mazosios Lietuvos zemes 1946 m Josifas Stalinas į Maskva pasikviete LSSR komunistu partijos pirmininka Antana Sniecku del Kaliningrado prijungimo prie Lietuvos veliau sį pasiulyma pakartojo ir Michailas Suslovas Abu pasiulymai veikiausiai buvo atmesti del Kaliningrade smarkiai isaugusio rusakalbiu gyventoju skaiciaus Mazosios Lietuvos etnokulturine tapatybe ilgainiui buvo sunaikinta 1948 m didzioji dalis lietuvninku drauge su vokieciais buvo isvezti į VDR o likusieji mire nuo bado bei salcio arba buvo istremti į Sibira Siuo metu nuo 1945 m Mazosios Lietuvos zemes yra pasidalijusios trys valstybes Didzioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sriciai isskyrus patį Kaliningrada ir jo apylinkes zenkliai mazesne nuo XVIII a pr lingvistiskai polonizuota pietrytine krasto dalis Geldapes apylinkes priklauso Lenkijai o siaurine esanti desiniajame Nemuno krante Klaipedos krastas Lietuvai LietuviaiPrusijos lietuviai Iliustracija Theodoro Lepnerio knygoje Der Preusche Littauer oder Vorstellung der Nahmens Herleitung Kind Tauffen Hochzeit Danzigas 1744Lietuviai Prusijos karalysteje 1825 1837m Vokieciu ordinui XIII a uzkariavus vakariniu baltu zemes del nuolatiniu puldinejimu Mazosios Lietuvos teritorija faktiskai nebuvo apgyvendinta didzioji jos dalis buvo apaugusi miskais ir giriomis vadinamoji dykra XV a pr pasibaigus karui ir nustacius valstybine siena aktyvesnis apgyvendinimas prasidejo nuo XV a antrosios puses Buvusiose baltu zemese daugiausia Nadruvoje Skalvoje Lamatoje ir Klaipedos apylinkese kuresi kolonistai is LDK kurie maisesi su menkais vietos baltu likuciais Vokieciu ordinas siuos kolonistus noriai prieme nes kariniu nesekmiu nustekentam ordinui tai dave iki tol nenaudotu zemiu įdirbima bei papildomus mokescius ir duokles Dauguma lietuviu iki XVIII a gyveno Prusijos valdovo domenuose taigi lietuviu valstieciu baudziaviniai santykiai susikloste tiesiogiai su valdovu Iki XVIII a pr Mazosios Lietuvos gyventojams lietuviu kalba buvo spausdinamos knygos Prusijos valdzios įsakymai lietuviskai vyko pamaldos baznycioje Todel Mazojoje Lietuvoje skirtingai nei tuometineje LDK lietuviu kalba tapo rasto kalba o iki XVIII a pab lietuviu kalba cia buvo isspausdinta daugiau leidiniu nei LDK Mazosios Lietuvos gyventoju poreikiams buvo isspausdinta pirmoji lietuviska knyga 1547 m cia buvo pirmasyk isversta į lietuviu kalba visa Biblija 1590 m Jono Bretkuno 1653 m pasirode pirmoji lietuviu kalbos gramatika parengta Danieliaus Kleino sukurtas pirmasis lietuviskas grozines literaturos kurinys Donelaicio Metai 1823 m pasirode pirmasis lietuviskas laikrastis Nusidawimai dievo karalysteje leido N F Ostermeyeris nuo 1883 m cia buvo spausdinami svarbiausi lietuvisko tautinio atgimimo leidiniai Ausra Varpas 1885 m įsteigta pirmoji lietuviska pasaulietine draugija Birute XIX a antroje puseje lietuviu kalbos gyvybingumas Prusu Lietuvoje leido is cia į Rusijos valdoma Lietuva gabenti spauda uzdraustais lotyniskais rasmenimis Nuo XVIII a pr Mazosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prusijos kariuomeneje mokesi Prusijos mokykloje tad Prusijos veliau Vokietijos valstybe jiems naturaliai buvo sava valstybe Didesnis kulturinio suartejimo su Didziosios Lietuvos lietuviais poreikis iskilo XIX a pabaigoje taciau didziausia kliutis glaudesniam bendravimui buvo skirtinga tikyba mazlietuviai XVI amziuje prieme evangeliku liuteronu tikejima Didziojoje Lietuvoje gyvene lietuviai buvo katalikai Mazojoje Lietuvoje jau 1807 m buvo panaikinta baudziava tad visuomenes modernizacija buvo spartesne greiciau nyko senoji luomine socialine struktura rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbesi į zemes ukį Todel neretai Prusu lietuviai laike Rusijos lietuvius atsilikusiais pasiepiamai vadino juos zemaiciais Politinio suartejimo klausimas iskilo tik per Pirmajį pasaulinį kara taciau politinio suartejimo sieke tik nedidele mazlietuviu inteligentu dalis daugiausia Martyno Jankaus aplinkoje Didziajai visuomenes daliai dvikalbyste ir priklausomybe Vokietijos valstybei buvo tapusi ju kulturinio savitumo dalimi Kalbine istorija Wolfenbuttelio postile pirma lietuviska rankrastine postile parasyta 1573 m Jono Bretkuno pirma spausdinta lietuviska postile 1591 m Istoriografijoje teigiama kad Mazoji Lietuva kaip tokia susiformavo XVI a kai apgyvendintose siaures rytinese Prusijos valdose dauguma gyventoju kalbejo baltiskais dialektais ir dominavo lietuviu kalba Tai leido tapatinti sia teritorija su cia dominavusia gyventoju grupe Todel XVI a Mazosios Lietuvos pavadinimas Klein Litaw pirmakart fiksuojamas Prusijos kronikininku Simono Grunau Luco Davido darbuose XIX a pab sis pavadinimas buvo prikeltas ir ypac ispopuliarejo po Pirmojo pasaulinio karo patys lietuvininkai save dazniau vadino Prusu lietuviais o gyvenama krasta Prusu Lietuva Po Vokieciu ordino valstybes transformacijos į Prusijos hercogyste 1525 m pagrindinis hercogo Albrechto tikslas buvo pasinaudojant evangeliku liuteronu tikejimui suteiktu valstybines religijos statusu suvienyti visus savo pavaldinius ir uzsitikrinti ju lojaluma Įgyvendindamas Liuterio teiginį kad tikejimas turi buti skelbiamas gimtaja kalba Albrechtas turejo realiai įvertinti situacija kad jo valstybeje greta vokieciu gyvena didziules lenku prusu ir lietuviu valstieciu mases Todel Prusijos valdzia skatino lietuviskai mokanciu kunigu ruosima bei religines literaturos lietuviu kalba rengima Tankiausiai lietuviu gyvenamos sritys neoficialiai buvo vadinamos Lietuvos provincija Prusu Lietuva arba tiesiog Lietuva o 1736 m sis pavadinimas pateko ir į administracinio vieneto Lietuvos departamento pavadinima Iki XVIII a lietuviskai kalbejusiuju gyventoju dominavimas sioje teritorijoje nekelia abejoniu Isskyrus miestus kai kuriuose apskrityse pvz Tilzes ar Klaipedos baltiskas pavardes turedavo 95 100 valstieciu Taciau XVIII a lietuviu gyventas arealas Prusijoje pradejo mazeti Viena is priezasciu buvo tai kad per 1709 1711 m mara ismire mazdaug puse Lietuvos provincijos gyventoju Prusijos karalius Frydrichas Vilhelmas I iskart netekes dideles naturiniu prievoliu ir pajamu dalies sia netektį norejo greitai kompensuoti todel į Prusu Lietuva is Austrijos Vokietijos Sveicarijos Olandijos buvo pakviesti kolonistai vadinamieji zalcburgieciai 1710 1736 m Lietuvos provincijos valdovo domenuose įsikure apie 23 tukst kolonistu daugiausia vokieciu valstieciu santykinai jie sudare apie 10 Lietuvos provincijos gyventoju Maziausiai ju apsigyveno Klaipedos ir Tilzes apskrityse taciau pietinese Ragaines ir ypac Įsruties apskrityse jie pasklido tiesiog tarp lietuviu gyvenamu kaimu Kolonistu atsikelimas aktyvino lietuviu poreikį bendrauti vokieciu kalba be to sekdami kolonistais ir netgi kai kuriais kunigais pvz K Donelaiciu nuo XVIII a vidurio Prusijos lietuviai vis aktyviau eme propaguoti religines praktikas vadinamuosius surinkimus Antra vertus prie lietuviu akulturacijos prisidejo ir tai kad nuo 1733 m lietuviu valstiecius pradeta irgi rekrutuoti į Prusijos kariuomene o nuo 1736 m įgyvendinant visuotinio pradinio svietimo nuostatus Prusu Lietuvoje buvo smarkiai isplestas kaimo mokyklu skaicius Kaimo mokyklos didino rastinguma taciau XVIII a pabaigoje Prusijoje suvalstybinus svietima mokyklos kaip ir tarnyba Prusijos kariuomeneje formavo lietuviu poziurį į Prusija kaip į sava valstybe ugde ju istikimybe monarchijai paklusnuma disciplina Tuo budu vokieciu kulturos elementai kazkada Prusijos lietuviams buve visiskai svetimi per XVIII a ir per XIX a pirmaja puse jiems tapo suvokiami ir artimi Situ elementu peremimas tada buvo visiskai naturalus procesas kurio bent jau iki XIX a valdzia specialiai neprovokavo Atvirksciai ir toliau buvo rupinamasi lietuviu kalba galinciu gerai vartoti mokytoju ir kunigu rengimu Antai 1718 m prie Karaliauciaus universiteto buvo įsteigtas ir po penkeriu metu pradejo veikti Lietuviu kalbos seminaras kuriame lietuviu kalbos buvo mokomi busimieji lietuviu parapiju kunigai ir mokytojai sį seminara lanke ne tik lietuviai bet ir vokieciai noreje dirbti lietuviskose parapijose kadangi jiems irgi buvo privalu ismokti lietuviu kalba Be to 1844 m Prusijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV įsteige 18 metiniu stipendiju lietuviu kilmes jaunuoliams norintiems mokytis Tilzes gimnazijoje Taciau agrariniame kraste vaiku ateitis buvo tradiciskai siejama su zemes ukiu jie budavo anksti įtraukiami į kasdienius ukio darbus todel mokslo siekimas seimose dazniausiai neskatintas Naturali akulturacija paspartejo XIX a rinkos ekonomikos santykiams skverbiantis į zemes ukį augant komunikacijos galimybems Laikrasciu atsiradimas gelezinkeliu atitiesimas skatino Rytu Prusijos gyventoju migracija į pramoniniu poziuriu labiau isvystytas Vokietijos sritis Susilpnejus luominiam įvairiu socialiniu sluoksniu uzdarumui daugejo persikraustymu gyventi į miestus misriu santuoku Prievartine lietuviu asimiliacija prasidejo tik po Vokietijos suvienijimo 1871 m kai Vokietijos imperija pradejo įsakymais siaurinti lietuviu kalbos viesojo vartojimo sfera pirmiausia isstumdama ja is mokyklu Tada lietuviu kalba vis labiau virto namu kalba labiau vartota dar baznyciose Antra vertus atsakant į Vokietijos imperijos XIX a 8 desimtmecio politika Mazojoje Lietuvoje prasidejo vadinamasis peticiju sajudis 1873 1875 1878 1879 1882 1887 1890 1895 1900 m peticijomis Vokietijos kaizeriui reikalauta grazinti lietuviu kalba į mokyklas sustiprejo pasaulietiniu inteligentu veikla aktyviai kuresi kulturines draugijos Birute Tilzes giedotoju draugija Sandora Santara ir kt XIX a pabaigoje mazlietuviu inteligentai pradejo rupintis savo politiniu atstovu rinkimais į Prusijos landtaga bei Vokietijos reichstaga Taciau net ir pateke į sias parlamentines institucijas lietuvininku atstovai kele vien kulturinius reikalavimus Rytu Prusijos provincijos gyventoju save laikiusiu lietuviais skaicius pagal oficialia Prusijos statistika 1837 m 140927 1852 m 151243 1858 m 137780 1861 m 139428 1864 m 152000 1867 m 146000 1890 m 117637 1895 m 120698 1900 m 106230 1905 m 101334 1910 m 99245DialektasBuvusiu Mazosios Lietuvos gyventoju senuoju lietuvininku dialektu dabar moka kalbeti vos keli simtai asmenu Dauguma vadinamuju mazlietuviu arba lietuvninku kalbejo vakaru aukstaiciu tarme gyvene palei Kursiu marias vadinamaja kursiuojancia zemaiciu donininku snekta o nedidele anksti sulenkejusi pietrytiniu mazlietuviu etnografine grupe dzuku pietu aukstaiciu tarme SimbolikaHimnas Wikisource Puslapis Vikisaltiniuose Lietuvninkai mes esam gime Mazosios Lietuvos regionas buvo itin autonomiskas tiek Vokietijos imperijos tiek tarpukario Lietuvos laikotarpiu Lietuviu kilmes asmenys gyvenantys ir kalbantys lietuviskai siame regione saves nelaike lietuviais ir save vadino lietuvininkais Jie paniekinamai zvelge į didziosios Lietuvos lietuvius kadangi Mazoji Lietuva buvo labiau issivysciusi ekonominiu politiniu bei kulturiniu atzvilgiu Noredamas pabrezti sį skirtuma Jurgis Zauerveinas 1879 m paskelbe eilerastį Lietuvninkai mes esam gime kuris veliau tapo oficialiu Mazosios Lietuvos himnu reikalingas saltinis Sį himna regionas issaugojo iki pat autonomijos panaikinimo ir prijungimo prie didziosios Lietuvos tuometines LTSR 1946 m Herbas Pagrindinis straipsnis Mazosios Lietuvos herbas Pasak istoriku Mazoji Lietuva niekada neturejo herbo tik įvairias emblemas atskiru organizaciju zenklus Herbo kurima lydi nesutarimai del jo centrinio simbolio spalvu derinio Briedzio ragai buvo vienas is Rytu Prusijos heraldiniu simboliu jie yra ir kelete sio regiono herbu be to briedziu populiacija regione garsejo nuo neatmenamu laiku 2017 m sukurtas herbas aut Arunas Baublys ir Jurate Bizauskiene kuriame pavaizduotas geltonas briedis melyname fone įremintas skydininku riterio ir moters kursiskais drabuziais Skydas su lotynisku uzrasu Salus publica suprema lex Zmoniu geris auksciausias įstatymas Heraldikos komisija atmete sį herba įzvelgusi jame aliuziju į kai kuriu naciu kariniu padaliniu simbolį 2019 m Mazosios Lietuvos herbas buvo tobulinamas 2024 m naujai sukurtas herbas oficialiai patvirtintas Veliava Pagrindinis straipsnis Mazosios Lietuvos veliava Mazosios Lietuvos veliava zinoma nuo XVIII a pabaigos Ji padalinta į 3 lygias horizontalias juostas Manoma kad spalvos zalia balta ir raudona perimtos is Tilzes miesto herbo Sios veliavos spalvas 1829 m pereme Karaliauciaus studentu korporacija Lituania o 1885 m Birutes draugija Tilzeje Veliava daznai naudojo iseivijos lietuviai Taip pat skaitykiteTilzes aktasGalerijagriuvesiai Juodkrantes evangeliku liuteronu baznycia Valdzios pastatas Gumbineje Karalienes Luizos tiltas tarp Tilzes ir Panemunes miestu Buvusi Įsruties evangeliku reformatu baznycia Silutes evangeliku liuteronu baznycia Klaipedos dramos teatrasSaltiniai Etnines kulturos valstybines globos pagrindu įstatymas 1999 m rugsejo 21 d Nr VIII 1328 Nuoroda tikrinta 2019 m sausio 8 d Baranauskas Tomas 2003 03 23 Mindaugo karunavimo ir Lietuvos karalystes problemos Voruta 6 504 ISSN 1392 0677 Originalas archyvuotas 2005 10 26 Nuoroda tikrinta 2006 09 17 Lietuvos istorija Redaktorius A Sapoka Kaunas 1936 p 140 Prusai Mazosios Lietuvos enciklopedija Voveriene Ona O Voveriene Kas primins Rusijai kad Karaliaucius jai nepriklauso alkas lt Kuzmickas Bronislovas Kaimynas Vakaruose is Rytu Prusijos nebeliko LRT Originalas archyvuotas 2017 04 15 Nuoroda tikrinta 2023 05 19 LIETUVISKA WOLFENBUTTELIO POSTILĖ 1573 Mdl projektas vu lt Wolfenbuttelio postile Visuotine lietuviu enciklopedija Zinkevicius Z 1994 Lietuviu kalbos dialektologija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidykla pp 27 34 ISBN 5420007789 Etnografinio Mazosios Lietuvos regiono heraldikos kurimo klausimas Archyvuota kopija 2019 01 26 is Wayback Machine projekto Aistros del briedzio nerimsta Visuomenei pirma karta pristatyta etnografinio Mazosios Lietuvos regiono heraldika nerija lrv lt 2024 11 27 Silutes muziejus Mazosios Lietuvos veliava Archyvuota kopija 2019 01 26 is Wayback Machine projekto NuorodosVikizodynas Laisvajame zodyne yra terminas Mazoji Lietuva Alma Ragauskaite 2016 Lietuvos etnokulturinis regionavimas Disertacija Mazoji Lietuva Etnines kulturos globos taryba Archyvuota kopija 2020 03 21 is Wayback Machine projekto Tautiniai santykiai Mazojoje Lietuvoje ligi Didziojo karo istorijos ir statistikos sviesoje sud Vincas Vileisis Vilnius Versus aureus 2008 248 p zml Orig isleid duom Kaunas Politiniu ir socialiniu mokslu institutas 1935 ISBN 978 9955 34 155 0 Mazoji Lietuva Archyvuota kopija 2006 04 21 is Wayback Machine projekto Lietuvos istorijos laikrascio Voruta svetaine Mazoji Lietuva vok Archyvuota kopija 2008 03 27 is Wayback Machine projekto Karaliauciaus srities vietovardziai interaktyvus zemelapis lietuviskai vokiskai rusiskai Archyvuota kopija 2015 07 14 is Wayback Machine projekto Mazoji Lietuva arba Prusu Lietuva Archyvuota kopija 2015 02 18 is Wayback Machine projekto