Lyviška virtuvė

Lyviška virtuvė (lyv. līvõd kēk) – lyviams būdingų valgių ir jų gaminimo būdų visuma, susidariusi dėl įvairių geografinių ir istorinių veiksnių.

Rūšys

Žuvies patiekalai

Lyvių virtuvės pagrindą sudarė vietinės jūros gėrybės – žuvys, ypač plekšnės (lyv. liestād) ir strimelės (lyv. sīlkõd), kurias virdavo, kepdavo, sūdydavo, džiovindavo ir rūkydavo. Kadangi lyvių gyvenamas pajūris buvo nederlingas, žemdirbyste jie nedaug tesivertė ir iki XX a. duonos, miltų, kruopų, bulvių ir daug kitų produktų paprastai įsigydavo mainais į žuvį.

Duonos, miltiniai ir grūdiniai patiekalai

Dėl ribotų sėjos plotų ir žemės nederlingumo lyviai šeštadieniais duoną kepdavo paprastai visai savaitei ir tai dažniausiai būdavo ruginė duona (lyv. riggi lēba), o balta duona buvo dar retesnė ir ją kepdavo tiktai šventėms. Grūdų ir jų gaminių lyviai dažniausiai išsimainydavo iš valstiečių. Iš miltų (pradžioje miežinių, o vėliau ir iš ruginių bei kvietinių), ruonių arba žuvų taukų ir kartais tarkuotų bulvių, bulvių košės arba tarkuotų morkų gamindavo į blynus panašų patiekalą – pledynį (lyv. plädīņ), kurį kepdavo duonkepėje arba orkaitėje.

Iš virtų, džiovintų bei maltų grūdų ir rūgpienio arba saldaus pieno ir uogienės gamindavo pusryčių valgį kamaroką (lyv. kamārok), o piene verdant trupintą tešlą iš plaktų kiaušinių arba krekenų ir miltų buvo gaminamas leistinių patiekalas drupšinrokas (lyv. drupšiņrok) ir įvairūs jo porūšiai, į kuriuos dar būdavo dedama bulvių. Iš neraugtos ruginės tešlos gaminti sklandrausiai (latv. sklandrausis, lyv. sūrkak).

Mėsos patieklai

Taip pat ir gyvulininkystė tarp lyvių nebuvo dažna, todėl mėsos ir pieno produktų lyvių virtuvėje buvo nedaug ir tokie valgiai būdavo paprasti. Kiaules skersdavo rudenį iki Kalėdų ir didžiąją mėsos dalį sūdydavo arba džiovindavo žiemai. Skerstuvių metu prikimšdavo šiek tiek dešrų, o atlikusius taukus ir spirgius tepdavo ant duonos. Gyvulių žarnas pripildę kruopų, pjaustytų lašinių ir svogūnų gamindavo kraujinius vėdarus (lyv. sūrmõdmȭka), į kuriuos pradžioje nepildavę kraujo ir jie būdavę balti. Šviežią kiaulės kraują pilti į kraujinius vėdarus lyviai esą pradėję dėl kaimyninių baltų įtakos ir XIX a. tai jau tapo įprasta.

Pieno patiekalai

Saldų pieną vartodavo beveik vien tik valgių uždarui, juo pagardindami skystas putras, košes ir sriubas. Likusį pieną raugindavo ir iš jo gamindavo grietinę bei sviestą. Iš pieno patiekalų minėtinas aperokas (lyv. appõrok) – kruopienė su rūgščiu pienu ar varške, kurią vasarą laikydavo podėlyje arba virtuvėje ant suolo ypatingame mediniame kibire ir pjovėjams veždavo medinėse statinaitėse, taip pat gamindavo rūgpienį (lyv. appõnsēmd̦a), kaštymą (lyv. kaštīm) – rūgpienį su grietine ir laiškais, „trupią duoną“ (latv. drupanmaize, lyv. matšpod̦īņ) ir kruopų košę (lyv. sūrmõd sandrok), kurias dažniausiai ruošdavo su miežinėmis kruopomis, papildydavo luptomis bulvėmis, pasūdydavo ir įpildavo virinto pieno.

Saldieji patiekalai

Anksčiau cukrus nebuvo plačiai vartojamas ir saldieji patiekalai lyvių virtuvėje daugiausia gaminti iš uogų (lyv. mōŗad). Be cukraus paruoštos uogos vadintos zapte.

Gėrimai

Iš valstiečių gavę miežių rudenį lyviai visiems metams ruošdavo salyklą, iš kurio su pačių augintais apyniais darydavo alų (lyv. vȯl), o iš pakartotinio misos antpilo – silpnesnį alų (lyv. jūoimi), keletą rūšių visai silpno alaus (lyv. pattõk, tōpiņ) ir galiausiai neraugintą gėrimą torinį (lyv. tōriņ).

Išnašos

1. Marinska 2016, p. 8.—9.
2. Marinska 2016, p. 22.—23.
3. Marinska 2016, p. 26.
4. Marinska 2016, p. 31.
5. Marinska 2016, p. 39.
6. Marinska 2016, p. 29.
7. Marinska 2016, p. 40.—41.
8. Marinska 2016, p. 42.
9. Marinska 2016, p. 32.—33.
10. Marinska 2016, p. 36.
11. Marinska 2016, p. 48.—50.
12. Marinska 2016, p. 45.

Literatūra

• Dženeta Marinska (2016). Ziemeļkurzemes lībiešu tradicionālie ēdieni. Rīga: Līvõd Īt. ISBN 978-9984-93-635-2.