Lotynų kalba kaip ir kitos senosios indoeuropiečių kalbos yra linksniuojama o tai leidžia laisvą žodžių tvarką sakiniuos

Lotynų kalba, kaip ir kitos senosios indoeuropiečių kalbos, yra linksniuojama, o tai leidžia laisvą žodžių tvarką sakiniuose. Lotynų kalboje yra 5 daiktavardžių ir 4 veiksmažodžių . Lotynų kalboje nėra artikelių. Lotynų kalbos veiksmažodis asmenuojamos keturiomis pagrindinėmis asmenuotėmis. Kai kurie trečiosios asmenuotės veiksmažodžiai dar turi šiek tiek skirtingų asmenavimo tipų. Žodynuose nurodomos keturios pagrindinės formos, iš kurių galima išvesti kitas veiksmažodžio formas:

Tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies prezento pirmas asmuo
Veikiamosios rūšies prezento bendratis
Tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies perfekto laiko pirmas asmuo
Supynas

Veiksmažodis

Kategorijos

Lotynų kalbos veiksmažodžio gramatinės kategorijos ir jų turinys:

Trys nuosakos – tiesioginė, konjunktyvas, liepiamoji (indicātīvus, coniūnctīvus, imperātīvus).
Šeši laikai –

Praesēns	Perfectum
Imperfectum	Plūsquamperfectum
Futūrum (I)	Futūrum exāctum (futūrum II)

Du veikslai – infektas: eigos, neatliktumo (praesēns, imperfectum, futūrum I laikas); ir perfektas: įvykio, atliktumo (perfectum, plūsquamperfectum, futūrum II laikas)
Dvi rūšys – veikiamoji (āctīvum), laudō "giriu", ir neveikiamoji (passīvum), laudor "esu giriamas"
Du skaičiai – vienaskaita ir daugiskaita (numerus singulāris et plūrālis).
Trys asmenys – pirmas asmuo, antrasis ir trečiasis (persōna prīma, secunda, tertia)

Asmenuojamas ir neasmenuojamas veiksmažodis

Pagal asmens kategorijos buvimą arba nebuvimą visos veiksmažodžio formos skirstomos į asmenuojamas (verbum fīnītum – finitinis veiksmažodis) ir beasmenes (verbum infīnītum – nefinitinis veiksmažodis).

Asmenuojamas veiksmažodis – tai veiksmažodžio laikai (kartu su jais nuosakos, veikslai ir, turimi ir neasmenuojamo veiksmažodžio, rūšys, skaičiai, asmenys);
Neasmenuojamas veiksmažodis – bendratis (īnfīnītīvus), dalyvis (participium), gerundijus (gerundium; iš jo kilęs reikiamybės dalyvis gerundyvas – gerundīvus), siekinys (supīnum).

Veikslas

Lotynų kalbos gramatiniai laikai yra dviejų skirtingų veikslų – infekto (eigos) ir perfekto (atliktinio ir turinčio sąsają su dabartimi arba vienu iš sakinyje minimų laikų). Perfektinės formos laikais laikomos todėl, kad reiškia esamą (laikas perfektas; buvusią – pliuskvamperfektas; būsimą – futūras II) padėtį, kaip būtojo, įvykusio veiksmo padarinį. Gramatinis laikas perfektas (tam tikros žodžio formos) taip pat reiškia veiksmą, įvykusį praeityje, nepaisant ar jo padariniai veikia ir dabar, ar ne – tai aoristinė reikšmė. Perfekto pradinė, pagrindinė reikšmė yra būklė, kai esamoji padėtis susiejama su įvykusiu veiksmu, pvz., esu padaręs, o tokia būklės reikšmė nėra laikas (veiksmo laiko nusakymas), ir ne tas pats, kas įvykio veikslas (veiksmo tąsos ribotumas, konkretumas, baigtumas), kurio reikšmė – baigtas veiksmas – yra sudėtinė „esu padaręs“ tipo pasakymo reikšmės dalis. Aoristinė (baigtas, momentinis veiksmas) ir infektinių gramatinių laikų reikšmė yra įvykio vykimo, veiksmo reikšmė. Aoristas yra įvykio veikslo, o prezentas, imperfektas, futūras I – eigos: reiškia besitęsiantį, trunkantį veiksmą – pirmasis šiuo momentu, antrasis – praeityje, trečiasis – ateityje.

Asmenuojamų formų reikšmė

Lotynų kalboje laikų sistema yra kitokia nei lietuvių. Trys laikai yra infektiniai, tai praesēns, imperfectum ir futūrum pirmasis laikas; trys yra perfektiniai: perfectum laikas, plūsquamperfectum ir futūrum antras. Perfekto sistemos laikai reiškia esantį užbaigtą veiksmą (perfectum laikas; žodis perfektas – perfectum – lotynų gramatikoje naudojamas dviem prasmėmis: reiškia perfektinį, atliktinį veikslą ir vieną iš trijų šio veikslo laikų) arba veiksmą vykusį anksčiau kito veiksmo (plūsquamperfectum ir futūrum II), infekto sistemos – nebaigtą, veiksmą esantį, buvusį arba būsimą eigoje. Infekto ir perfekto laikai turi skirtingus kamienus. Pvz., veiksmažodžio laudāre – girti, infekto kamienu vadinama laudā-, o perfekto – laudāv-. Veiksmažodžio esse – būti, infektiniai laikai turi kamieną (e)s- (er-): sum – esu, eram – buvau, būdavau, erō – būsiu, o perfektiniai laikai turi kamieną fu-, perfektas yra fuī – buvau, pabuvau, kiti du laikai – sudėtinių formų: fu-eram – buvęs/būdavęs/pabuvęs buvau ir fu-erō – buvęs/būdavęs/pabuvęs būsiu.

Prezento (praesēns) laikas reiškia dabartyje, esamuoju laiku vykstantį, besitęsiantį veiksmą, imperfectum reiškia praeityje vykusį, besitęsusį arba besikartojusį veiksmą, futūrum I laikas reiškia ateityje vyksiantį veiksmą.

Laikas perfektas (perfectum) yra kilęs iš senovinio perfekto ir aoristo. Jo perfektinė reikšmė yra esamuoju momentu jau esantis atliktas veiksmas, pvz., esu padaręs. Aoristinė (gr. aoristos – neapibrėžtas), reikšmė yra praeityje baigtas veiksmas, nepaisant to ar jo padariniai veikia ir dabar, ar ne. Pvz., lietuvių kalbos "pamačiau, mačiau" taip pat yra suprantamas arba kaip neturintis ryšio su dabartimi (t. y., pamačiau praeityje), arba kaip turintis (t. y., pamačiau ir dabar esu pamatęs). Aoristą turėjo graikų, sen. slavų ir kitos indoeuropiečių kalbos. Lotynų perfekto gramatinis laikas, pvz., vīdī – pamačiau, yra vienos formos ir perfektinei, ir aoristinei reikšmėms. Kiti du perfektiniai laikai reiškia veiksmo vykimą anksčiau kito veiksmo ir vartojami sudėtiniuose sakiniuose. Plūsquamperfectum laikas reiškia veiksmą įvykusį anksčiau kito veiksmo, pvz., kai pabudau, saulė buvo (iki pabundant) patekėjusi. Futūrum secundum laikas reiškia veiksmą, kuris bus įvykęs anksčiau kito būsimo veiksmo, pvz., kai pabusiu, saulė bus (iki pabundant) patekėjusi. Jų formos yra sudėtinės, padaromos pridedant veiksmažodžio būti formas, pvz., vīd-eram ir vīd-erō. Neveikiamosios rūšies perfekto laikai padaromi iš neveikiamojo dalyvio ir būti infektinių formų: vīsus sum – buvau pamatytas; esu pamatytas, vīsus eram – buvau pamatytas, buvau buvęs pamatytas, vīsus erō – būsiu pamatytas, būsiu buvęs pamatytas.

infekto

perfekto

praesēns

perfectum

→x→

(→)x(→)

sum, video, videor

(aoristas)

(→)x

fuī, vīdī, vīsus sum

imper-
fectum

plūsquam-
perfectum

→x→

(→)x(→)

fueram, vīderam, vīsus eram

xxxx

eram, vidēbam, vidēbar

futūrum I

futūrum II

→x→

(→)x(→)

erō, vidēbō, vidēbor

fuerō, vīderō, vīsus erō

Lentelė perdaryta pagal šią.

Lotynų kalboje asmenuojomos formos yra tiesioginės, liepiamosios ir konjunktyvinės (tariamosios) nuosakos. Tiesioginė nuosaka yra gramatinės formos, reiškiančios faktiškumą, jos naudojamos pasakyti, kad kažkas yra yra faktas – tokia prasmė yra realinis modalumas (realis). Konjunktyvinės formos nusako galimumą, norą, tai kas gali, galėjo įvykti; kaip kas turėtų būti (kai taip nėra). Tai nerealinis modalumas (irrealis). Lotynų konjunktyvas kilo susiliejus senoviniam konjunktyvui (tariamoji nuosaka) su senoviniu optatyvu (geidžiamoji nuosaka). Konjunktyvinių būsimojo laiko formų nėra, nes būsimojo laiko reikšmė pati yra konjunktyviška – kaip ir konjunktyvas, nereiškia įvykusio fakto – kažkas dar tik įvyks ir todėl nėra tikras faktas. Konjunktyvinės formos reiškia tariamąją nuosaką (pvz., būčiau; būčiau matęs), pageidavimą (pvz., liet. atneštum man) ir dar keletą įvairių konkrečių reikšmių. Naudojamos kai kuriose sakinio aplinkybėse, taip pat derinant laikus. Pvz., priežasties aplinkybės sakiniuose su cum "su" (cum causāle sakiniai): Headuī, cum sē ab hostibus dēfendere nōn possint (possent), lēgātōs ad Caesarem mittunt (mīsērunt) – Hedujai, kadangi nuo priešų apsiginti negali (negalėjo), pas Cezarį pasiunčia (pasiuntė) pasiuntinius. Priežasties aplinkybės sakiniuose su quod (quod causāle sakiniai) naudojamos abi nuosakos – indikatyvas tada, kai priežastį nurodo pats pasakotojas, konjunktyvas – kai kalbėtojas persako kitų nurodomą priežastį.

Lotynų kalbos pasyvas yra vientisos formos, kaip ir aktyvas, o lietuvių kalboje – sudėtinis, pvz.: esu matomas ir videor – esu matomas, pasimatau (kam nors). Prasmė pasimatau (kam nors) yra sangrąžinė ir suprantama jau kaip aktyvinis, veikiamosios rūšies veiksmas.

Lotynų pasyvas kilo iš vadinamojo medijo (medium) reiškiančio sangrąžinį veiksmą (mediją turėjo, pvz., senovės graikų kalba). Jo liekanų pasitaiko klasikinėje lotynų kalboje, nes kai kurių veiksmažodžių pasyvinės formos kartais vartojamos pasyvine, o kartais sangrąžine prasme. Taip pat būtent šią prasmę turi deponentiniai, vien tik pasyvines formas turintys veiksmažodžiai: pvz., mīror – žaviuosi (mīro-r : žaviuo-si, mīrā-ris : žaviesi). Kai kurie veiksmažodžiai turi abiejų rūšių reikšmes, pvz., vertō – verčiu ir verčiuosi. Vietoje sangrąžinio pasyvo dažnai vartojamas ir aktyvas su įvardžiu sē (galininko linksnis), pvz., sē vertit – sukasi. Kartais pasyvą gali atstoti negalininkinis veiksmažodis: ab hoste cadere – žūti nuo priešo.

Deponentiniai veiksmažodžiai yra tokie, kurie turi tiktai neveikiamosios rūšies formas ir reikšme yra veikiamosios rūšies (dēpōnere – atidėti į šalį; verba dēpōnentia – atidedantieji į šalį aktyvinę rūšį), pvz., mīror, mīrātus sum, mīrārī – žavėtis. Jie turi kelias aktyvines formas: esamą veikiamą dalyvį (mīrāns, mīrantis – besižavintis, besižavinčio), būsimą veikiamą dalyvį (mīrātūrus, a, um – besižavėsiantis, besižavėsianti), būsimą veikiamą bendratį (mīrātūrus, a, um esse – būti besižavėsiančiam, -iai). Liepiamoji nuosaka (II asmuo) jiems daroma pridedant prie kamieno vienaskaitoje -re ir daugiskaitoje -minī (mīrāre – žavėkis; tokia pati forma, arba mīrāris, reiškia ir žaviesi; mīrāminī – žavėkitės; tokia pati forma reiškia ir žavitės), trečios asmenuotės žodžiai čia turi įterptinius balsius (ūtor, ūsus sum, ūtī – naudotis: ūt-e-re, ūt-i-minī). Deponentinių veiksmažodžių yra iš visų asmenuočių (arbitror, arbitrātus sum, arbitrārī – manyti; cōnfiteor, cōnfessus sum, cōnfitērī – prisipažinti; loquor, locūtus sum, loquī – kalbėti; experior, expertus sum, experīrī – bandyti).

Pusiau deponentiniai (sēmidēpōnentia) veiksmažodžiai yra tokie kurių infekto kamieno formos būna veikiamosios rūšies, o perfekto kamieno – neveikiamosios rūšies (reikšmė veikiamosios). Pavyzdžiai: audeō, ausus sum, audēre – išdrįsti, fīdo, fīsus sum, fīdere – pasitikėti; ir kt. Yra šiek tiek veikiamosios prasmės veiksmažodžių, kurių infekto kamieno formos yra neveikiamosos, o perfekto – veikiamosios, pvz., revertor, revertī, revertī – grįžti; dēvertor, dēvertī, dēvertī – užsukti, užvažiuoti; assentior, assēnsī (ir assēnsus sum), assentīrī – sutikti, pritarti.

Kategorijų formantai

Asmens, rūšies, skaičiaus

Asmens galūnės nurodo asmenį, kartu nusako rūšį ir skaičių, o dar ir vieną laiką – perfektą, turintį atskiras asmens galūnes. Asmens galūnių kaitymas vadinamas asmenavimu, taikomu gramatiniuose laikuose bei dar aprašomajame asmenavime. Veikiamojoje rūšyje infekto sistemos laikai turi vienodas galūnes, perfekto laikas turi savotiškas galūnes, o likę du perfekto sistemos laikai turi tokias pat galūnes kaip ir infekto laikai, nes yra padaryti iš perfekto kamieno ir pridėtų infektinių būti formų. Taigi asmens galūnės nurodo ir vieną laiką, perfektą (tačiau nuo infekto laikų jisai skiriasi ir kamienu).

Neveikiamojoje rūšyje infekto laikų asmens galūnės visiems vienodos, o perfekto laikai jų neturi, nes yra sudėtiniai, padaryti iš būtojo dalyvio ir veiksmažodžio būti formų: vīsus sum (buvau (pa)matytas; esu (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas esu), vīsus eram (buvau (pa)matytas (iki kažkam vykstant) / buvau buvęs (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas buvau), vīsus erō (būsiu (pa)matytas (iki kažkam vykstant) / būsiu buvęs (pa)matytas; pažodžiui: (pa)matytas būsiu).

	As- muo	Veikiamoji rūšis		Neveikiamoji rūšis
	As- muo	Vienaskaita	Daugiskaita	Vienaskaita	Daugiskaita
Infekto sistemos laikai	I	ō, m	mus	or, r	mur
	II	s	tis	ris (re)	minī
	III	t	nt	tur	ntur

Perfekto laikas	I	ī	imus
	II	istī	istis
	III	it	ērunt (ēre)

Kaip parodyta lentelėje, yra du alternatyvių formų atvejai: II asmens neveikiamosios rūšies (formos su -re sutampa su bendratimi) ir III asmens perfekto (formos su -ėre sutampa su antros asmenuotės bendratimi, jei perfekto ir infekto kamienai vienodi, kas pasitaiko retokai).

Tiesioginės nuosakos laikų

Pirmas tiesioginės ir konjunktyvo nuosakų laikų skirtumas – skirtingi infekto ir perfekto sistemos laikų kamienai. Tiesioginės nuosakos laikai praesēns ir perfectum yra formo,s prie kamieno turinčios pridėtas tiktai asmens galūnes. Prezento laiko pirmos asmenuotės žodžiams kamiengalio balsis a pirmojo asmens formoje susilieja su ō: laudō < laudā-ō, laudor < laudā-or. Trečios asmenuotės prezento kamieno jie baigiasi priebalsiu, pvz., leg-ě-re "skaityti"; trumpoji ě čia yra įterptinė dėl patogesnio tarimo, prieš priebalsį (visų asmenų galūnėse, išskyrus pirmąjį) įterpiamas lengviausiai ištariamas balsis – i, prieš r (neveikiamosios rūšies antras asmuo, bendratis) – e, prieš nt – u. Ketvirtos asmenuotės trečio asmens daugiskaitos forma yra gavusi įterptinį u prie galūnės nt pagal analogiją su trečios asmenuotės formomis – jos sutampa tuo, kad turi balsį i, nors trečios asm. formose jisai yra įterptinis garsas ir visur trumpas, o ketvirtos – kamiengalio, kaip ir pirmos ir antros asmenuočių atitinkami balsiai, ir ilgas, išskyrus padėtis kur sutrumpėja. Imperfectum laikui a, e kamienams pridedama galūnė -bā- (-ba-), priebalsiniam ir i kamienams pridedama -ē- (-e-): -ēbā- (-ēba-), pvz., audiēbam – klausiau, klausydavau. Futūrum I laikui pridedama -b-, trečios ir ketvirtos asmenuočių veiksmažodžių šis laikas padaromas savotiškai, pridedama -a- pirmame asmenyje ir -ē- (-e-) kituose. Tarp b ir asmens galūnės priebalsio įterpiamas balsis, taip pat kaip priebalsinio kamiengalio veiksmažodžiams prezento laiko formose.

Plūsquamperfectum laikui reikšti prie perfektinio kamieno pridedama imperfectum laiko būti forma, o futūrum secundum laikui pridedama futūrum pirmo laiko būti forma. Neveikiamojoje nuosakoje perfekto veikslo laikai yra sudėtiniai – padaromi iš neveikiamojo būtojo dalyvio (pvz., pagirtas, matytas, skaitytas, klausytas) ir veiksmažodžio būti atitinkamo laiko – esamo (perfekto laikui), būto (plūskvameperfektui), būsimo (futūrui antram) – ir asmens formų.

Matyti, kad susidaro vienas panašių formų atvejis, sutampa priebalsinio kamieno veiksmažodžių būsimasis laikas (išskyrus pirmą asmenį) su e kamiengalio esamuoju: legēs – skaitysi ir vidēs – matai, legēris – būsi skaitomas, vidēris – esi matomas. Esamajame laike šie tipai aiškiai skiriami, todėl žinant žodį šias formas skirti lengva. Esamojo laiko trečios ir ketvirtos asmenuotės veiksmažodžiai taip pat gali pasirodyti panašūs, ir jie greičiausiai yra atrodę panašūs lotynams, nes ketvirtos asmenuotės veiksmažodžių trečio asmens dgs. forma istoriškai buvo papildyta pridedant savaime čia nereikalingą u, pagal trečios asmenuotės formą, kur balsis yra reikalingas lengvesniam tarimui ir lengviausias ištarimas yra u. Tačiau tarp šių dviejų tipų yra aiškus skirtumas: ketvirtos asmenuotės veiksmažodžių kamiengalis yra ilgas i, kaip pirmos ir antros yra ilgi a, e, o trečios asm. veiksmažodžiuose i yra įterptinis / jungiamasis dėl patogesnio tarimo ir trumpas. Ketvirtos asmenuotės imperfektas ir futūras I padaryti sekant trečios asmenuotės formas.

Konjunktyvo nuosakos laikai

Lotyniškajame konjunktyve susiliejo senovinis konjunktyvas (tariamoji nuosaka) su senoviniu optatyvu (geidžiamąja nuosaka). Vieni laikai padaromi su konjunktyviniais formantais -ā-, -ē-, -sē-, kiti su optatyvo -ī-. Pirmos asmenuotės veiksmažodžių prezentas padaromas su ē, kuris išstumia kamiengalio a. Kitose asmenuotėse pridedama ā. Imperfektas padaromas prie esamojo laiko kamieno pridedant formantą -rē- (iš -sē-, kurio s po balsio virsta r). Perfekto veikiamosios formos padaromos prie perfekto kamieno pridedant dvi priesagas: -er- (iš -is-, pasikeitusios tarp balsių) ir senovinio optatyvo -ī- (kuri čia sutrumpėja), taigi – -eri-. Plūskvamperfektas taip pat gauna dvi priesagas, kurių pirma yra ta pati -is- ir antra -sē-: -issē-. Neveikiamosios rūšies perfekto laikai, kaip ir tiesioginėje nuosakoje, yra sudėtiniai – padaromi iš neveikiamojo būtojo dalyvio ir veiksmažodžio būti konjunktyvo atitinkamo laiko – esamo (perfekto laikui), būto (plūskvamperfektui) – ir asmens formų.

Du konjunktyvo laikai, imperfektas ir perfektas, veikiamojoje rūšyje turi formas su r, kuri gali sunkinti šias formas atskirti nuo neveikiamosios rūšies formų, kurių galūnėse būna balsis r (išskyrus antro asmens daugiskaitą – minī; taip pat šio asmens vienaskaitoje r nėra gale – ris / re). Taip pat gali pasitaikyti šių dviejų laikų formų, gana panašių tarp savęs, pvz., (perf. ir imperf.) lēgerit ir legeret; vīderit ir vidēret.

Įmanoma, kad imperfektas, prieš asmens galūnę turintis -ē- (-e-) primintų kitas formas turinčias -ē- (-e-) analogiškoje galūninėje padėtyje: konjunktyvo prezento pirmos asmenuotės, tiesioginės nuosakos prezento antros asmenuotės (išskyrus pirmą asmenį), futūro I trečios-ketvirtos asmenuočių (išskyrus pirmą asmenį). Konjunktyvo imperfektas nuo šių formų skiriasi tuo, kad prieš tą e dar turi r, kuri šaknyje turbūt pasitaiko retai, taigi, leidžia gana lengvai skirti kad tai konjunktyvo imperfektas. Taip pat ši -rē- galūnė, antroje ir trečioje asmenuotėje esanti -ēre- (-ere-) primena -eri-, -eri-, -erā- (-era-) galūnes. Reikia atsiminti, kad konjunktyvo imperfektas turi -ē- (-e-) prieš asmens galūnes, kaip ir, pvz., pirmos asmenuotės prezente, kad tokia galūnė prieš asmens galūnes nebūdinga tiesioginei nuosakai apskritai, išskyrus kitokio tipo atvejį ē-kamieną ir atskirą atvejį trečios-ketvirtos asmenuočių futūrą I. Taigi, lyginant su keturiais susidarančiais -e-r- garsų sekos atvejais, konjunktyvas imperfektas yra vienintelis turintis -ē- (-e-) prieš asmens galūnes: -erē- (-ere-).

Konjunktyvo prezento formos turi ā (a), ē (e); pirmos asmenuotės konjunktyvinės formos (su ē / e), išskyrus pirmą asmenį, yra tapačios tiesioginės nuosakos antros asmenuotės esamajam laikui ir trečios-ketvirtos būsimajam. Ketvirta tiesioginės nuosakos asmenuotė (būsimajame laikas) prieš šį formantą turi ī (i), taigi ją lengva atskirti iš šito. Skirtumas tarp tiesioginės nuosakos antros asmenuotės esamojo laiko, trečios asmenuotės būsimojo ir konjunktyvo nuosakos pirmos asmenuotės esamojo laiko suprantamas žinant žodį ir iš sakinio prasmės. Pvz., leget, videt, laudet, legēmus, vidēmus, laudēmus ir kt. – visi padaryti iš infektinio kamieno ir prieš asmens galūnę visi turi ē (e). Taigi, skirtumas matosi žinant kitas formas, pvz., bendraties: leg-e-re, vidē-re, laudā-re. Atpažįstant žodį su tokia ē (e), kai tas žodis nėra gerai žinomas ir neužtenkamai aišku iš aplinkybių, turbūt paprasčiausia pirma patikrinti ē-kamienį veiksmažodį, tiesioginės nuosakos prezentą; jei tai ne šitoks žodis, lieka priebalsinis veiksmažodis, būsimasis laikas, arba ā-kamienis veiksmažodis, konjunktyvas prezentas.

Antros, trečios, ketvirtos asmenuočių konjunktyvo prezento formos turi ā (a) prieš asmenų galūnes. Taigi šiuo atveju reikia atsiminti, kad formos su a prieš asmenų galūnęs yra ne tik ā-kamienių veiksmažodžių tiesioginis prezentas (pvz., laudātis – giriate), bet ir konjunktyvinis prezentas (legātis – skaitytumėte); be to – būtent ne ā-kamieniams veiksmažodžiams. Antros ir ketvirtos asmenuočių formas nėra sunku atskirti iš to, kad prieš ā (a) jos turi atitinkamai e ir i, taigi tiktai priebalsinio (trečios asmenuotės) kamieno veiksmažodžiai turi konjunktyvo prezento formas, kurios sutampa, išskyrus pirmą asmenį, su pirmos asmenuotės tiesioginės nuosakos prezento formomis. Pirmas trečios ketvirtos asmenuotės konjunktyvo prezento asmuo sutampa su tiesioginėmis trečios ir ketvirtos asmenuočių būsimosiomis formomis: legam – skaitysiu ir skaityčiau; audiam – girdėsiu ir girdėčiau; forma videam matosi esanti vienareikšmė, nes jos tiesioginės nuosakos būsimasis laikas yra su b, vidēbō, o minėta konjunktyvinė forma prieš am turi e, ko nebūna trečios-ketvirtos asmenuočių formose.

Imperfekto laiko konjunktyvinės formų vns. antras asmuo gali priminti tiesioginės nuosakos esamojo laiko antro asmens pasyvinę formą: laudārēs, legerēs ir laudāris (laudāre), legeris (legere).

Konjunktyvo perfektas visiškai sutampa, išskyrus pirmą asmenį, su tiesioginės nuosakos fūturo II laiku, abi formos yra perfektinės, turi perfektinį kamieną ir prieš asmens galūnes -eri-. Tiesioginėje nuosakoje, būsimajame laike tai yra būti veiksmažodžio asmenuojamos formos dalis, o konjunktyve kilę iš -isī- > -erī- > -eri-. Pirmo asmens formų skirtumas: lēgerim, lēgeram, lēgerō (konjunktyvo perfektas, tiesioginės nuosakos plūskvamperfektas ir futūras II).

Asmenavimo lentelė

Laikas (tempus)	Indicātīvī actīvī				Indicātīvī passīvī
Laikas (tempus)	I	II	III	IV	I		II		III		IV
Praesēns	laudō laudā-s lauda-t laudā-mus laudā-tis lauda-nt	vide-ō vidē-s vide-t vidē-mus vidē-tis vide-nt	leg-ō leg-i-s leg-i-t leg-i-mus leg-i-tis leg-u-nt	audi-ō audī-s audi-t audī-mus audī-tis audi-u-nt	laudor laudā-ris laudā-tur laudā-mur laudā-minī lauda-ntur		vide-or vidē-ris vidē-tur vidē-mur vidē-minī vide-ntur		leg-or leg-e-ris leg-i-tur leg-i-mur leg-i-minī leg-u-ntur		audi-or audī-ris audī-tur audī-mur audī-minī audi-u-ntur
Imperfectum	laudā-ba-m laudā-bā-s laudā-ba-t laudā-bā-mus laudā-bā-tis laudā-ba-nt	vidē-ba-m vidē-bā-s vidē-ba-t vidē-bā-mus vidē-bā-tis vidē-ba-nt	leg-ēba-m leg-ēbā-s leg-ēba-t leg-ēbā-mus leg-ēbā-tis leg-ēba-nt	audi-ēba-m audi-ēbā-s audi-ēba-t audi-ēbā-mus audi-ēbā-tis audi-ēba-nt	laudā-ba-r laudā-bā-ris laudā-bā-tur laudā-bā-mur laudā-bā-minī laudā-ba-ntur		vidē-ba-r vidē-bā-ris vidē-bā-tur vidē-bā-mur vidē-bā-minī vidē-ba-ntur		leg-ēba-r leg-ēbā-ris leg-ēbā-tur leg-ēbā-mur leg-ēbā-minī leg-ēba-ntur		audi-ēba-r audi-ēbā-ris audi-ēbā-tur audi-ēbā-mur audi-ēbā-minī audi-ēba-ntur
Futūrum I	laudā-b-ō laudā-bi-s laudā-bi-t laudā-bi-mus laudā-bi-tis laudā-bu-nt	vidē-b-ō vidē-bi-s vidē-bi-t vidē-bi-mus vidē-bi-tis vidē-bu-nt	leg-a-m leg-ē-s leg-e-t leg-ē-mus leg-ē-tis leg-e-nt	audi-a-m audi-ē-s audi-e-t audi-ē-mus audi-ē-tis audi-e-nt	laudā-b-or laudā-be-ris laudā-bi-tur laudā-bi-mur laudā-bi-minī laudā-bu-ntur		vidē-b-or vidē-be-ris vidē-bi-tur vidē-bi-mur vidē-bi-minī vidē-bu-ntur		leg-a-r leg-ē-ris leg-e-tur leg-ē-mur leg-ē-minī leg-e-ntur		audi-a-r audi-ē-ris audi-ē-tur audi-ē-mur audi-ē-minī audi-e-ntur

Perfectum	laudāv-ī laudāv-istī laudāv-it laudāv-imus laudāv-istis laudāv-ērunt	vīd-ī vīd-istī vīd-it vīd-imus vīd-istis vīd-ērunt	lēg-ī lēg-istī lēg-it lēg-imus lēg-istis lēg-ērunt	audīv-ī audīv-istī audīv-it audīv-imus audīv-istis audīv-ērunt	laudātus, a, um laudātī, ae, a	sum es est sumus estis sunt	vīsus, a, um vīsī, ae, a	sum es est sumus estis sunt	lēctus, a, um lēctī, ae, a	sum es est sumus estis sunt	audītus, a, um audītī, ae, a	sum es est sumus estis sunt
Plūsquam- perfectum	laudāv-era-m laudāv-erā-s laudāv-era-t laudāv-erā-mus laudāv-erā-tis laudāv-era-nt	vīd-era-m vīd-erā-s vīd-era-t vīd-erā-mus vīd-erā-tis vīd-era-nt	lēg-era-m lēg-erā-s lēg-era-t lēg-erā-mus lēg-erā-tis lēg-era-nt	audīv-era-m audīv-erā-s audīv-era-t audīv-erā-mus audīv-erā-tis audīv-era-nt	laudātus, a, um laudātī, ae, a	eram erās erat erāmus erātis erant	vīsus, a, um vīsī, ae, a	eram erās erat erāmus erātis erant	lēctus, a, um lēctī, ae, a	eram erās erat erāmus erātis erant	audītus, a, um audītī, ae, a	eram erās erat erāmus erātis erant
Futūrum II	laudāv-er-ō laudāv-eri-s laudāv-eri-t laudāv-eri-mus laudāv-eri-tis laudāv-eri-nt	vīd-er-ō vīd-eri-s vīd-eri-t vīd-eri-mus vīd-eri-tis vīd-eri-nt	lēg-er-ō lēg-eri-s lēg-eri-t lēg-eri-mus lēg-eri-tis lēg-eri-nt	audīv-er-ō audīv-eri-s audīv-eri-t audīv-eri-mus audīv-eri-tis audīv-eri-nt	laudātus, a, um laudātī, ae, a	erō eris erit erimus eritis erunt	vīsus, a, um vīsī, ae, a	erō eris erit erimus eritis erunt	lēctus, a, um lēctī, ae, a	erō eris erit erimus eritis erunt	audītus, a, um audītī, ae, a	erō eris erit erimus eritis erunt

	Coniūnctīvī actīvī				Coniūnctīvī passīvī
	I	II	III	IV	I		II		III		IV
Praesēns	laude-m laudē-s laude-t laudē-mus laudē-tis laude-nt	vide-a-m vide-ā-s vide-a-t vida-ā-mus vide-ā-tis vide-ā-nt	leg-a-m leg-ā-s leg-a-t leg-ā-mus leg-ā-tis leg-a-nt	audi-a-m audi-ā-s audi-a-t audi-ā-mus audi-ā-tis audi-a-nt	laude-r laudē-ris laudē-tur laudē-mur laudē-minī laude-ntur		vide-a-r vide-ā-ris vide-ā-tur vida-ā-mur vide-ā-minī vide-a-ntur		leg-a-r leg-ā-ris leg-ā-tur leg-ā-mur leg-ā-minī leg-a-ntur		audi-a-r audi-ā-ris audi-a-tur audi-ā-mur audi-ā-minī audi-a-ntur
Imperfectum	laudā-re-m laudā-rē-s laudā-re-t laudā-rē-mus laudā-rē-tis laudā-re-nt	vidē-re-m vidē-rē-s vidē-re-t vidē-rē-mus vidē-rē-tis vidē-re-nt	leg-e-re-m leg-e-rē-s leg-e-re-t leg-e-rē-mus leg-e-rē-tis leg-e-re-nt	audī-re-m audī-rē-s audī-re-t audī-rē-mus audī-rē-tis audī-re-nt	laudā-re-r laudā-rē-ris laudā-rē-tur laudā-rē-mur laudā-rē-minī laudā-re-ntur		vidē-re-r vidē-rē-ris vidē-rē-tur vidē-rē-mur vidē-rē-minī vidē-re-ntur		leg-e-re-r leg-e-rē-ris leg-e-rē-tur leg-e-rē-mur leg-e-rē-minī leg-e-re-ntur		audī-re-r audī-rē-ris audī-rē-tur audī-rē-mur audī-rē-minī audī-re-ntur

Perfectum	laudāv-eri-m laudāv-eri-s laudāv-eri-t laudāv-eri-mus laudāv-eri-tis laudāv-eri-nt	vīd-eri-m vīd-eri-s vīd-eri-t vīd-eri-mus vīd-eri-tis vīd-eri-nt	lēg-eri-m lēg-eri-s lēg-eri-t lēg-eri-mus lēg-eri-tis lēg-eri-nt	audīv-eri-m audīv-eri-s audīv-eri-t audīv-eri-mus audīv-eri-tis audīv-eri-nt	laudātus, a, um laudātī, ae, a	sim sīs sit sīmus sītis sint	vīsus, a, um vīsī, ae, a	sim sīs sit sīmus sītis sint	lēctus, a, um lēctī, ae, a	sim sīs sit sīmus sītis sint	audītus, a, um audītī, ae, a	sim sīs sit sīmus sītis sint
Plūsquam- perfectum	laudāv-isse-m laudāv-issē-s laudāv-issē-t laudāv-issē-mus laudāv-issē-tis laudāv-issē-nt	vīd-isse-m vīd-issē-s vīd-isse-t vīd-issē-mus vīd-issē-tis vīd-issē-nt	lēg-isse-m lēg-issē-s lēg-isse-t lēg-issē-mus lēg-issē-tis lēg-isse-nt	audīv-isse-m audīv-issē-s audīv-isse-t audīv-issē-mus audīv-issē-tis audīv-isse-nt	laudātus, a, um laudātī, ae, a	essem essēs esset essēmus essētis essent	vīsus, a, um vīsī, ae, a	essem essēs esset essēmus essētis essent	lēctus, a, um lēctī, ae, a	essem essēs esset essēmus essētis essent	audītus, a, um audītī, ae, a	essem essēs esset essēmus essētis essent

	Imperātīvī actīvī				Imperātīvī passīvī
Praesēns	laudā laudā-te	vidē vidē-te	leg-e leg-i-te	audī audī-te	laudā-re laudā-minī		vidē-re vidē-minī		leg-e-re leg-i-minī		audī-re audī-minī
Futūrum	laudā-tō laudā-tō laudā-tōte lauda-ntō	vidē-tō vidē-tō vidē-tōte vidē-ntō	leg-i-tō leg-i-tō leg-i-tōte leg-u-ntō	audi-tō audī-tō audī-tōte audi-u-ntō	laudā-tor lauda-ntor		vidē-tor vide-ntor		leg-i-tor leg-u-nto		audī-tor audi-u-tor

Laikas (tempus)	Īnfīnītīvī actīvī				Īnfīnītīvī passīvī
Laikas (tempus)	I	II	III	IV	I		II		III		IV
Praesēns	laudā-re	vidē-re	leg-e-re	audī-re	laudā-rī		vidē-rī		leg-ī		audī-rī
Perfectum	laudāv-isse	vīd-isse	lēg-isse	audīv-isse	laudātus, a, um esse		vīsus, a, um esse		lēctus, a, um esse		audītus, a, um esse
Futūrum	laudātūrus, a, um esse	vīsūrus, a, um esse	lēctūrus, a, um esse	audītūrus, a, um esse	laudātum īrī		vīsum īrī		lēctum īrī		audītum īrī

Lentelėje įrašytos ir laikų bendratys, nors bendratis nėra asmenuojama, asmenavimui nepriklauso. Bendračių lotynų kalboje yra šešios – trijų laikų veikiamiosios ir neveikiamosios. Perfekto ir futūro II bendratys yra sudėtinės, išskyrus perfekto veikiamąją. Lietuvių kalboje bendratis yra viena, o kai kuriose kalbose, pvz., senovės graikų ir senovės indų buvo po dvylika bendračių. Sudurtinių bendračių dalyviai sakinyje gali turėti ir galininko formas, pvz., lēctūrus esse – pažodžiui: skaitysiantis būti, gali būti ir lēctūrum esse – pažodžiui: skaitysiantį būti. Lietuvių kalboje tokia sudėtinė bendratis sakoma skaitysiančiam būti. Futūro neveikiamosios rūšies bendratis padaroma iš supyno ir veiksmažodžio eiti (īre) neveikiamosios bendraties: īrī – būti einamam, eitis.

Asmenavimo reikšmių lentelėje pavyzdys (praesēns indicātīvī actīvī ir imperātīvī actīvī – prezentas indikatyvo aktyvo ir imperatyvo aktyvo/ esamasis laikas tiesioginės nuosakos veikiamosios rūšies ir liepiamosios nuosakos veikiamosios rūšies):

				asmuo	skaičius
laudō laudā-s lauda-t laudā-mus laudā-tis lauda-nt	giriu giri giria (jis, ji) giriame giriate giria (jie, jos)	- laudā - - laudāte -	- girk - - girkite -	I II III I II III	vienaskaita daugiskaita

Veiksmažodžio „būti“ asmenavimas

Infektas (es-/-s-)

Perfektas (fu-)

Indicātīvus

Coniūnctīvus

Indicātīvus

Coniūnctīvus

Imperātīvus

Īnfīnītīvus

Praesēns

sum
es
est
sumus
estis
sunt

sim
sīs
sit
sīmus
sītis
sint

Perfectum

fuī
fuistī
fuit
fuimus
fuistis
fuērunt

fuerim
fueris
fuerit
fuerimus
fueritis
fuerint

Praes.

es

este

Praes.

esse

Imperfectum

eram
erās
erat
erāmus
erātis
erant

essem
essēs
esset
essēmus
essētis
essent

Plusquam-
perfectum

fueram
fuerās
fuerat
fuerāmus
fuerātis
fuerant

fuissem
fuissēs
fuisset
fuissēmus
fuissētis
fuissent

Perf.

fuisse

Futūrum I

erō
eris
erit
erimus
eritis
erunt

Futurum II

fuerō
fueris
fuerit
fuerimus
fueritis
fuerunt

Futū. I

esto
esto

estote
sunto

Futū. I

futurus, a, um esse
arba fore

Aprašomasis asmenavimas

Aprašomuoju asmenavimu (coniugātiō periphrastica) vadinamas vienas veiksmažodžio esse samplaikoje su dalyviu asmenavimo atvejis, kuris nepriklauso gramatiniams laikams (tai yra, neturi vientisos, nesudėtinės formos ir turi ne laiko reikšmę; laiko, konkrečiai būsimojo, reikšmė sudaro tik dalį reikšmės ir yra antrinė šalia reikiamybės reikšmės. Vientisos formos taip pat neturi gramatiniams laikams priskiriamas perfektinis pasyvas, bet pagal prasmę jis yra perfektinio aktyvo atitikmuo). Junginys susideda iš veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvio ar gerundyvo (reikiamybės arba neveikiamosios rūšies būsimasis dalyvis) ir esse asmenuojamų formų, veikiamojoje rūšyje reiškia ketinimą, ruošimąsi ką nors daryti, o neveikiamojoje – reikiamybę.

visūrus sum – ketinu, ruošiuosi pamatyti (pažodžiui: pamatysiantis esu), visūrus eram – ketinau pamatyti; visūrus erō – ketinsiu pamatyti.
videndum est – reikia pamatyti (pažodžiui: pamatytina); videndus erās – reikėjo tave pamatyti (pažodžiui – buvai pamatytinas), videndae eritis – reikės jus pamatyti (būsite pamatytinos).

Kaip matyti neveikiamieji posakiai (pvz., pamatytina) lotynų ir lietuvių kalbose beveik sutampa ne tik formos tipu bet ir prasme, bet lotynų kalboje reikėjimo prasmė greičiausiai stipresnė (pvz., "reikia pamatyti" greičiausiai bus suprasta kaip sipresnė reikėjimo prasmė nei "pamatytina").

Daiktavardžiai

Daiktavardžiai (įskaitant ir įvardžius) turi:

šešis linksnius (lot.: casus): vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, abliatyvą ir šauksmininką.
tris gimines (lot.: genus): vyrišką, moterišką ir bevardę, atliekančius gramatinę funkciją
du skaičius: vienaskaitą ir daugiskaitą

Determinantai ir asmeniniai įvardžiai

Būdvardžiai

Prieveiksmiai

Skaitvardžiai

Literatūra

Dumčius, J., Elementa latīna : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams].

Šaltiniai

(angl.) Jo, Willmott, Tense and Aspect in Greek and Latin
Dumčius, Jonas, Elementa latīna : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams], p. 120; 114
Dumčius, Jonas (1960), Lotynų kalba : (lotynų kalbos vadovėlis aukštosioms mokykloms), Vilnius, p. 198

Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

[1] (angl.) Jo, Willmott, Tense and Aspect in Greek and Latin

[Dumčius-2] Dumčius, Jonas, Elementa latīna : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams], p. 120; 114

[3] Dumčius, Jonas (1960), Lotynų kalba : (lotynų kalbos vadovėlis aukštosioms mokykloms), Vilnius, p. 198