Lotynų kalbos fonologija

Lotynų kalbos fonologija – lotynų kalbos fonemų ir jų raiškos kalboje visuma ir atitinkamas fonologijos mokslo laukas – šios konkrečios kalbos fonologinis tyrimas ir apibūdinimas.

Garsai ir raidės

Balsiai

Lentelėje pirma pateikiamos lotyniškos raidės (lotynų jos rašytos vien tik didžiosios), o skliaustuose jų tarimas, kairėje – trumpas balsis, dešinėje – ilgas.

	Priešakiniai	Viduriniai	Užpakaliniai
Aukštutiniai	i [ɪ, iː]		u¹ [ʊ, uː]
Vidutiniai	e [ɛ, eː]		o [ɔ, oː]
Žemutiniai		a [a, aː]

1. patys romėnai u raidės neturėjo, trumpą ir ilgą u ir priebalsį v žymėjo raidė v.

Lotynų kalbos balsiai (išskyrus y) gali būti ilgi (ilgumas žymimas horizontaliu brūkšniu: ā, ē, ī, ō, ū) ir trumpi (žymimi lankeliu: ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ). Vadovėliuose trumpumas dažniausiai nežymimas, įvairiuose tekstuose dažniausiai nežymimas ir ilgumas. Lotynų kalbos ilgą ā lietuvių kalboje istoriškai atitinka o (tarmėse ir ā). Balsis e savo kokybės atžvilgiu atitinka lietuvių ė. Daugelio balsių tarimas dažniausiai nesiskiria nuo atitinkamų lietuvių kalbos balsių tarimo.

Raidės y, vartotos daugiausia iš graikų kalbos kilusiuose žodžiuose ir vadintos graikiškąja i (i Graecum), žymimas garsas buvo labializuotas balsis, tariamas panašiai kaip vokiečių ü žodyje der Schüler arba prancūzų u žodyje la lune, lūpas kiek patempiant į priekį. Lotynų kalboje tokio garso nebuvo, todėl lotynai jį dažniausiai tardavo kaip u (senovinėje lotynų) arba i (klasikinėje ir vėlyvojoje lotynų). Šį garsą galima tarti kaip liet. i.

Vidutiniai trumpi balsiai e ir o buvo tariami truputį kitokia kokybe ir atviriau nei jų ilgieji atitikmenys. Panašiai buvo ir su trumpaisiais i ir u.

Junginyje su balsis u tariamas kaip v, pvz.: suāvis [svāvis] – malonus, saldus, cōnsuēscō [cōnsvēscō] – priprantu, sutariu.

Lotynų žodžio pabaigos -am, -em, -im -um, greičiausiai buvo nosiniai (tariami pro nosį) balsiai, atitinkantys lietuvių istorinius nosinius, dabar taip pat netariamus nosiškai, garsus ą, ę, į, ų. Šiandien tokie lotynų kalbos garsų junginiai tariami kaip dvigarsiai.

Dvibalsiai

Lotynų kalba turėjo dvibalsius ae (< ai), oe (< oi), au, eu, pvz., aurōra – aušra, neuter – nei vienas, niekatras. Dvibalsiai ae ir oe respublikos laikotarpio pabaigoje kaime ėmė vienabalsėti, tačiau procesas tęsėsi iki trečiojo ar net penktojo amžiaus. Dabar ae, oe tariami kaip vienas balsis, ae tariamas ē eː], oe tariamas kaip vokiečių kalbos ö (pvz., žodyje der Löwe) arba prancūzų eu (žodyje jeune), pvz.: saepe (tariama sēpe) – dažnai, foedus – sutartis, coepī – pradėjau. Jeigu ae ir oe reikia tarti dviem skiemenimis tai ant e dedami du taškai (trema), pvz.: poëta – poetas, aër – oras.

Priebalsiai

Lentelėje pirma pateikiamos lotyniškos raidės, o skliaustuose jų tarimas. Jei priebalsiai yra duslūs ir skardinti, tai pirma kairėje pateikiamas duslusis, o dešinėje – skardusis.

	Abi- lūpiniai	Lūpiniai - dantiniai	Dantiniai	Priekinio gomurio	Užpakalinio gomurio		Balso klosčių
					atviri	lūpiniai^1
Sprogstamieji	p [p]   b [b]		t [t]   d [d]		c, k [k]   g [ɡ]	qu [kʷ]   gu [gʷ]
Trinamieji		f [f]	s [s]   s, z [z]		ch [ch]		h [h]
Nosiniai	m [m]		n [n]		(g), n [ŋ]
Aproksimantai			l [l], r [r]	i [j]		v [w]
Afrikatos			c [ts]

1. qu (q atskirai be u nerašoma) ir retai pasitaikantis gu (pvz., sanguis, anguis) raidžių junginiai romėnams reiškė vieną labiovelarinį garsą; labiovelarinius lotynų kalbos garsus galima tarti kaip lūpinius-dantinius kv, gv, v.

Priebalsiai b, d, g, p, t nesiskiria nuo atitinkamų lietuvių kalbos priebalsių. Prieš priekinius balsius g yra minkštas (pvz., gelidus – šaltis, gingīva – dantų smegenys), prieš užpakalinius balsius ir prieš priebalsius kietas (pvz., gravis – sunkus, gallus – gaidys; gutta – lašas). Plg., skirtumą lietuvių kalboje girnos, gervė ir garas, goda. Taip pat g, kai ėjo prieš n, turbūt reiškė velarinį nosinį garsą pvz.: agnus [aŋnus] – avinas.

Senovinėje lotynų toksai skirtumas, kaip tarp minkšto ir kieto g, buvo ir tarp raidės c žymimų garsų. Prieš priekinius balsius buvo tariamas minkštas [k'] (kaip žodžiuose kitas, keras), o prieš užpakalinius balsius ir priebalsius kietas [k] (kaip kotas, karas). Nuo viduramžių pradžios priebalsis c prieš -i, -e, -y, -ae, -oe yra virtęs afrikata, tariama kaip lietuvių c [ts], pvz.: cīvis – pilietis, cēna – pietūs, caelum – dangus. Kietasis c tariamas kaip k: currus – vežimas, carō – mėsa, cruor – kraujas, clāvis – raktas, sīc – taip, vacca [vakka] (su geminata, dvigubu priebalsiu) – karvė (bet vaccae [vakcē] – karvės; geminatos priebalsiai tariami atskirai). Senojoje lotynų c taip pat reiškė garsą g; to nesuprantant, pvz., vardas Gāius buvo neteisingai skaitomas Kajus.

Raidė k [k] ankstyvojoje lotynų kalboje buvo rašoma prieš a. Klasikiniais laikais išstumta raidės c, ši raidė pasitaiko vieno kito žodžio pradžioje.

Po Q, q visada eina balsis u. Pačių romėnų junginiai qu ir gu buvo tariami kaip labiovelariniai priebalsiai (kʷ ir gʷ), tariant lūpos buvo sudedamos ratu (prie velarinio g ir k prisidėdavo lūpinis elementas). Lietuvių kalboje istoriškai jie atitinka paprastus velarinius priebalsius, plg. lot. quattor, liet. keturi. qu galima tarti kaip lietuvių kv, gu kaip gv; pvz.: aqua – vanduo, equus – arklys;.

i tarp balsių ir žodžio pradžioje prieš balsį tariamas kaip lietuvių j, pvz., iocus – juokas, iūs – teisė, māior – didesnis. Pirmuoju minėtu atveju garsas yra dvigubinamas, pvz., cūīus [kujjus] – ko, kurio. Kadangi tai pailgina prieš tai einantį skiemenį, žodynuose jisai rašomas su brūkšneliu cūīus, nors balsis (čia u) dažniausiai yra trumpas. Graikų kilmės žodžiuose i prieš balsį žodžio pradžioje lieka balsiu, pvz., iambus (tariama i-ambus) – jambas, Iason – Jasonas.

ch (gr. Χχ [kʰ]), ph (gr. Φφ [pʰ]), th (gr. Θθ [tʰ]), rh ir z (gr. Ζζ [dz] arba [zd]), į lotynų kalbą atėjo su graikų kilmės žodžiais. Aspiruotų garsų lotynai patys neturėjo, todėl tardavo juos atitinkamai k, p (vėliau ir dabar tariama f), t, r. Raidė ch tariama kaip lietuvių ch.

Raidė z iš pradžių tarta [z]. Klasikiniame romėnų eiliavime jos žymimas garsas atstojo du priebalsius. Tai gali reikšti, kad šis garsas buvo dvigubinamas (geminuojamas), t. y. tariamas [zz], arba tariamas [dz], kaip pačių graikų tuo metu jau nebetarta.

s tariamas panašiai kaip lietuvių s, pvz.: sagitta – strėlė, sucus – sultys, sīc – taip, hospes – svečias, longus – ilgas. Tačiau žodžio viduryje tarp dviejų balsių s tariama skardžiai, kaip liet. z, pvz.: asinus – asilas, rāsus – nuskustas, rīsus – juokas, posuī – padėjau.

h yra balso klostėse susidarantis priebalsis. Tariamas panašiai kaip lietuvių h, pvz.: homō – žmogus, vehō – vežu, trahō – traukiu.

Sklandieji priebalsiai l ir r romėnų tarti panašiai kaip lietuvių. r buvo danteninis garsas, kaip ispanų arba it. rr [r], arba galbūt kaip ispanų arba it. r [ɾ]. Dabar l įprasta tarti minkštai arba pusiau minkštai ir prieš užpakalinius balsius (pvz., laus tarti liaus, lātīnus tarti liātīnus).

Nosinių balsių n, m tarimas dažniausiai nesiskiria nuo lietuvių kalbos, pvz., [ŋ] (prieš velarinius priebalsius): angustus – ankštas, angulus – kampelis, plg. lietuvių anga, langas, ranka; [n]: canō – dainuoju, nāsus – nosis, plg. liet. gana, nosis; [m]: amāre – mylėti, plg., kamuoti. Tik prieš priekinės eilės balsius (ypač prieš e) lotyniškieji n ir m buvo tariami kiečiau negu lietuviški, pvz., žodžiuose nēmō – niekas, membrum – narys, memoria – atmintis.

Afrikatos, tai priebalsių junginiai, žymimi viena raide. Lotynų c nuo viduramžių pradžios prieš - i, -e, -y, -ae [ē], -oe buvo afrikata, tariama kaip lietuvių c [ts] (taip pat plg. liet. kitas: latvių cits).

Raide x žymimas garsas ks (šį garsą galima vadinti netikrąja afrikata, nes k ir s nėra artikuliacijos atžvilgiu artimi). Kartais x tarp balsių tariamas kaip gz: exāmen [egzāmen].

Garsų junginys ti prieš balsį tariamas kaip ci, plg.: ōrātiō – pakalbėjimas, amīcitia – draugystė. Tačiau ti tariamas kaip ti:

• kirčiuotame skiemenyje, pvz., tōtīus – viso;
• po s, x ir t, pvz., bēstia – gyvulys, Sextius – Sekstijus, Attius – Atijus;
• svetimos kilmės žodžiuose, pvz., Boeōtia.

Lotynų kalboje dažnai pasitaiko dvigubų (ilgųjų), ilgiau tariamų priebalsių, vadinamų geminatomis ir žymimų dviem raidėmis. Pvz., errāre – klysti, libellus – knygelė, nummus – pinigas, annus – metai, passus – žingsnis. Geminatos dalys yra du tokie patys šalia einantys garsai ir, pvz., dvigubo garso [k] atveju, kai jį žyminčios raidės c eina prieš priekinės eilės balsius, du garsai tariami atskirai: vacca [vakka] – karvė, bet vaccae [vakcē] – karvės.

Sprogstamojo priebalsio (b, p, d, t, g, c, qu, gu) junginys su sklandžiuoju (l, r) vadinamas mūta cum liquida. Skirstant žodį skiemenimis, tas junginys neskaidomas (pa - tris, tem - plum).

Skiemuo

Lotynų kalbos žodžio skiemuo (syllaba), kuris baigiasi balsiu (pvz., ca - dō, le - ge, fa - ci - te) yra atviras, o kuris baigiasi priebalsiu (pvz., fes - tus, vic - tor, pen - dun - tur) – uždaras. Uždaro skiemens riba žodžio viduryje gali eiti:

• per geminatos vidurį (pvz., sum - mus, ter - ra, fos - sa, vac - ca, quip - pe);
• tarp dviejų priebalsių (pvz., lec - tus, rum - pō, iūs - tus, for - ma). Todėl dīxit (sakė) = dīk - sit (x = ks), loquor (kalbu) = lo - quor, nes qu buvo laikomas vienu priebalsiu. Sprogstamasis su sklandžiuoju (mūta cum liquida: b, p, d, t, g, c, qu, gu + l, r) priebalsiai neskaidomi, todėl prieš juos einantis skiemuo visada lieka atviras¹.
• tarp antrojo ir trečiojo priebalsio (jei pasitaiko trys priebalsiai, pvz., sānc - tus, dex - ter), tačiau jei po priebalsio eina mūta cum liquida junginys, skiemens riba vedama prieš šį neskaidomą junginį, pvz., tem - plum, cas - tra.

1. romėnų poezijoje pasitaiko išimčių; tariamo skiemens riba eina per šį junginį, pvz.: pat - ris, pe - reg - rī-nus, te - neb - rae

Priešdėliniai žodžiai skirstomi skiemenimis atsižvelgiant į jų etimologines dalis: ne - scīre, per - agrāre, inter - esse.

Skiemens kiekybė

Lotynų kalbos skiemuo gali būti ilgas (syllaba longa) arba trumpas (syllaba brevis):

• ilgu skiemeniu buvo laikomas uždarasis lotyniškų žodžių skiemuo, pvz., vīc - tus, mis - sus, per - fer ir kt, ir atvirasis skiemuo, kai turėjo ilgą balsį, balsinį dviraidį (ae, oe) arba dvibalsį, pvz., cū - rō, vī-nō, cau - sae, prō-dī, au - dī, dē-vī-cī ir kt.
• trumpu skiemeniu buvo laikomas atvirasis skiemuo kai turėjo trumpą balsį, pvz., ca - de, pa - tre, le - gi - te, a - ge - re, lo - quor.

Gramatikose atvirųjų skiemenų ilgumas vadintas ilgumu iš prigimties (nātūrā), o uždarų skiemenų ilgumas – ilgumu iš padėties (positiōne).

Kirčiavimas

Kirčiuoti lotynų kalbos žodžiuose gali būti tik du skiemenys – priešpaskutinis (paenultima) ir trečiasis nuo galo (antepaenultima).

• Priešpaskutinis skiemuo kirčiuojamas kai yra ilgas (pvz., lau - dā-re, per - fec - tus, prō-mit - tō).
• Trečiasis nuo galo skiemuo kirčiuojamas tada, kai priešpaskutinis skiemuo yra trumpas (pvz., cōn - fi - cis, re - di - git, te - ne - brae, a - gri - co - la, qua - dru - plex, quīn - tu - plex, cen - tu - plex). Dviskiemeniuose žodžiuose visada kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo (pvz, cau - sa, le - gō, au - dīs).

Kai kuriais retais atvejais, nutrupėjus žodžio galūnės balsiui, kirtis, anksčiau buvęs priešpaskutiniame skiemenyje gali atsidurti paskutiniame, pvz., adhūc (< adhūce), Arpinās (< Arpinātis), illīc (< illīce), . Pridėjus prie žodžio enklitines dalelytes - que (ir), -ve (arba), -ne (klausiamoji dalelytė) ir kt., kirtis visada perkeliamas į skiemenį einantį prieš dalelytę, neatsižvelgiant į jo kokybę, pvz.: vidēsne? (matai, ne?), alterave (arba kiti), ominiaque (ir visi).

Šitoks kirčiavimas įsigalėjo IV m. e. amžiuje. Senovėje lotynų kalbos kirtis buvo laisvas, galėjo būti įvairiuose žodžio skiemenyse, ir muzikinis, kai kirčiuotas skiemuo buvo tariamas aukščiau. Vėliau nusistovėjo ir tapo dinaminiu, kaip yra, pvz., germanų kalbose.

Šaltiniai

• Dumčius, J. (1960), Lotynų kalba: (lotynų kalbos vadovėlis aukštosioms mokykloms), Vilnius, p. 11-31.