Lizdinis parazitizmas

Lizdinis parazitizmas – parazitizmo forma paplitusi tarp kai kurių paukščių, kai kiaušiniai dedami į svetimus (šeimininkų) lizdus. Šeimininkai paprastai peri kiaušinius ir rūpinasi jaunikliais.

Lizdiniai parazitai būna dviejų tipų:

• Vidurūšiniai parazitai - kai vienos rūšies paukščiai kiaušinius deda į svetimą tos pačios rūšies lizdą. Dažniausiai taip elgiasi patelės, kurios neturi ar prarado savo lizdą. Nustatyta, kad viename iš trijų varnėnų lizdų yra svetimas kiaušinis.
• Tarprūšiniai parazitai - kai vienos rūšies paukščiai kiaušinius deda į kitos rūšies lizdą. Manoma, kad pastarieji evoliucionavo iš vidurūšinių parazitų. Priskaičiuojama apie 80 tokių paukščių rūšių (1% nuo visų rūšių), kurioms tai būdinga.

Tarp paukščių šeimų tarprūšiniai parazitai pasiskirstę nevienodai. Pagrindinės grupės:

• Medaus rodytojai - geninių būrio šeima, kurios atstovai gyvena Afrikoje ir Azijoje. Daugelis jų parazituoja ūsinių ir kitų geninių būrio šeimų paukščius.
• Gegutės - gegutinių būrio šeima, kuriai priklauso apie 50 rūšių, kurioms būdingas lizdinis parazitizmas. Parazituoja paprastai mažesnius už save vabzdžialesius paukščius.
• - žvirblinių būrio šeima, kurios atstovai paplitę Afrikoje. Kiekviena rūšis parazituoja vieną rūšį. Paprastai šeimininko jaunikliai užauga kartu su parazito.

Lizdiniai parazitai sumažina paukščių į kurių lizdus deda kiaušinius sumažina reprodukcines galimybes. Kai kurie parazitai savo šeimininkų kiaušinius išmeta iš lizdo ar juos pažeidžia, kad šie žūtų taip skatindami juos dėti naują dėtį. Parazito jauniklis paprastai išsirita anksčiau. Kai kuriais atvejais, jis išstumia šeimininko kiaušinius (pvz., taip elgiasi gegutės). Kitais atvejais užauga kartu, bet paprastai parazito jauniklis būna stambesnis ir geriau konkuruoja su šeimininko jaunikliais dėl maisto.

Dažniausiai parazitai ir šeimininkai pasižymi kontraadaptacijomis. Parazitai įvairiai prisitaikę padėti kiaušinį į svetimą lizdą. Kai kurių gegučių rūšių patinai pamėgdžiodami potencialių šeimininkų giedojimą išvilioja juos iš lizdo, o patelė tuo metu padeda savo kiaušinį. Kiti tiesiog dėl savo dydžio išveja šeiminkus iš lizdo. Dalis parazitų turi išsikišančią kloaką, dėl ko lengviau gali padėti kiaušinius į sunkiau prieinamas vietas, pavyzdžiui, uoksus. Jie sugeba kiaušinius sulaikyti kloakoje, kad galėtų greitai juos padėti į svetimą lizdą. Gegučių kiaušinių lukštas yra storas ir net dedant jį iš didesnio aukščio nedūžta ir normaliai vystosi. Kiaušinių mimikrija taip pat įprastas reiškinys tarp lizdinių parazitų. Tų rūšių jaunikliai, kurie auga kartu su šeimininko yra į juos ir panašūs.

Daugelis lizdinių parazitų produkuoja mažus kiaušinius, nes jie pasižymi geresne mimikrija ir jų inkubavimo laikotarpis yra trumpesnis ir jų galima padėti daugiau. Gegutė per sezoną padeda 12-25 kiaušinius ir tai yra gerokai daugiau, nei paukščiai šeimininkai.

Išnašos

1. LŽŪU - Stuburinių gyvūnų ekologija ir apsauga: 8. Lizdinis parazitizmas^{[neveikianti nuoroda]}
2. LŽŪU - Stuburinių gyvūnų ekologija ir apsauga: 8.3. Reprodukcinė lizdinių parazitų strategija^{[neveikianti nuoroda]}